7. Stiglas „Aberacija“

Aukštai palubėje sėdi paauglys, įkalintas tarp mokyklinio suolo ir kėdės. Klasėje kabo ištisa eilė tokių baldinių komplektų, traiškančių mokinius savo pernelyg siaurais gniaužtais.

Mokytoja dosniai dalina uždavinius, pritvirtindama juos prie ilgos liniuotės. Pavyzdžiui – šitas-kart-šitas, sureagavęs su anuo, išrovus molinės masės šaknį ir įmerkus į skystablauzdį metaną.

Prasideda antrasis pamokos etapas ir mokytoja pareikalauja atsakymų.

– Tu, – nurodo ji.

– Šitas ir lieka šitu, – pateikia teisingą atsakymą pirmasis mokinys, – kad ir kiek jį kartosi, reaktyvinsi ar rausi. O metanas tai tik dėmesiui nukreipti.

Mokytojos veidas išlieka akmeninis. Ji pritariamai linkteli, suploja rankomis ir procesas sklandžiai tęsiasi.

Iki pat pirmojo klaidingo atsakymo. Tada rūsti pedagogė čiumpa, nusidėjėlio stalui priklausančią svirtį ir nulenkia ją žemyn. Mokinys, su visu suolu, trenkiasi į šiurkščias betonines grindis. Sužlegsi tyžtantys kaulai ir čirpteli džeržglus metalas. Tačiau vaikas neišleidžia nė garselio, tik pakėlęs galvą, viltingai stebi mokytoją.

– Šaunuolis – jokių emocijų, – sako ji. – Pagulėk ir pamąstyk, kur įvėlei klaidą, – švelniai pataria.

Mokiniui išsprūsta kukli šypsena ir jis skubiai įremia veidą į betoną.

Galiausiai, ateina paauglio eilė.

– Tu, – nurodo mokytoja, trinkteldama suolą ilgąja liniuote.

– Visa tai beprasmiška, – sako paauglys.

– Neteisingai, – pataiso jį mokytoja.

– Tai nebuvo atsakymas. Ką mes išvis čia veikiame?

– Kartok iš paskos – mokytoja savo sritį išmano geriau nei aš. Čia matechemija tau, o ne kokia biologika. Supranti? Vien talentu neišsisuksi.

– Nesiruošiu ir toliau dalyvauti tokiame absurde! – vaikinas pakelia balsą.

– Atsakymas nepateiktas, mokinys emocionuoja bei vartoja necenzūrinius žodžius. Viskas – krenti į apačią, – ji nulenkia svirtį ir stalas išsivaduoja.

Tačiau paauglys spėja nušokti žemyn, dar prieš šiam rėžiantis į betoną.

  – Kaip tu drįsti, tu? – klausia mokytoja, tarsi patyrusi asmeninį įsižeidimą. – Aš pasitikėjau, netgi tokiu kaip tu. Nepateisinamas elgesys – eisim tiesiai pas tarybą.

Mokytoja sugriebia jį už rankos. Paauglio veidą perkreipia pasibjaurėjimas, bet rankos jis neatitraukia. Konvulsiškai rydamas vieną seilių gumulą po kito, nuseka jai iš paskos.

– Nesuprantu, kaip tu vis iškyli į paviršių, – sako ji. – Purvinas esi visas, susivėlęs, tu. Laimei, dabar vyksta direktorių tarybos susirinkimo etapas. Jie kaipmat tave ištaisys, – patikina ir nusišypso tarsi šiltas pienas.

Erdvioje auditorijoje rikiuojasi daugybė viršun kylančių sostų. Juose minkštai įsitaisę sėdi valdybos nariai. Visi iki vieno jauni – be menkiausios raukšlelės.

Mokytoja pasibeldžia, užeina į auditoriją ir lankstosi. Paauglį taipogi tampo žemyn prie grindų. Diskusija nutrūksta ir įsivyrauja tyla. 

– Išdėstykite problemą, – bejausmiu tonu nurodo vienas iš garbingųjų.

– Štai šitas, jis, – pradeda mokytoja. – Šitam atrodo, kad mūsų veikla yra beprasmiška. Netgi tyčia išvengė pamokos – įžūlumas viršija visas ribas.

– Pasiaiškink, vaike, – įsako kitas auditorijos narys.

– Ir yra beprasmiška, – patvirtina paauglys, nusmeigęs akis žemyn. – Visiška nesąmonė. Ar jūs akli? Kur mes esame? Ką mes čia veikiame? Tai niekada nesibaigia – viena pamoka po kitos.

– Koktu, – nusprendžia naujas balsas, neturintis jokio emocinio atspalvio.

– Tai buvo mano šešiolika tūkstančių keturi šimtai dvidešimt penktoji pamoka, – toliau aiškina paauglys, – Jos tiesiog tęsiasi, be galo. Negi čia daugiau nieko nėra?

Įsiaudrinęs, jis pakelia akis aukštyn ir skubiai vėl jas nuleidžia. Lediniai prakaito lašeliai nusirita paauglio veidu ir jis ima drebėti, lyg apimtas karštligės.

– Vargšelis, – sako tarybos vienetas, – turi nustoti jas skaičiuoti, kitaip…

– Žemyn jį ir tiek, – pareiškia kitas garbingasis.

Tingiu rankos mostu savo žodžio pareikalauja vyriausias auditorijos narys.

– Palaukit, – įspūdingai lėtai ištaria jis. – Tavo žodžiuose yra tiesos, – kreipiasi į mokinį, – bet išmintis turi didelę kainą. Jau ir taip esi per daug subrendęs, pagal tokį menką patirtų pamokų kiekį. Negi nesupranti, jog skubėdamas, kuo daugiau sužinoti,  kenki pats sau. Dar nesi pasiruošęs – egzistuoja tokių išminties gijų, kurios vos įsirangiusios į sąmonę, iškart tave paverstų kriošena.

Jam ištarus paskutinį žodį, pasigirsta ne vienas aiktelėjimas ir nepritarimo purkštelėjimas. Tačiau vyriausiasis vis tiek užbaigia savo kalbą:

– Vienintelis teisingas būdas sužinoti daugiau – laikytis taisyklių. Atmink, čia esame visi kartu ir to niekaip nepakeisi.

– Nesivarginkite jam aiškinti, – sako, akinių stiklus stuksenanti garbingoji. – Vis tiek bus apsivartojęs.

Paauglys daugiau nebesiryžta pakelti akių ir pažvelgti į savo teisėjus.

– Balsuojam, – nusprendžia vyriausias direktorius. 

Valdyba virsta žemyn nukreiptų nykščių lavina.

– Eikš, tu, – paragina, už rankovės vaikiną tempianti mokytoja.

Jie palieka auditoriją ir žingsniuoja koridoriumi.

– Daugiau nė nebandyk grįžti, – perspėja ji.

– Niekada ir nebandžiau.

– Tu purvas, tu. Direktoriai buvo per daug gailestingi, tokiam. Pasensiu per tokius kaip tu.

Jie pasiekia plačius laiptus, vedančius žemyn. Pedagogė stumteli jį į priekį, pati likdama stovėti užnugaryje.

Paauglys nusileidžia laiptais ir atsiranda žemutiniame koridoriuje. Ši erdvė yra daug tamsesnė ir kone sausakimša – vyksta pertraukos etapas, todėl aplink stoviniuoja būrys mokinių.

– Aš sugrįžau! – garsiai šūkteli paauglys.

Vienas kitas veidas pasisuka jo pusėn. Likusi minios dalis toliau mindžikuoja ir tyliai šnekučiuojasi.

– Tu pakvaišęs, – į šūksnį gerokai santūriau sureaguoja atsitiktinis mokinys.

– Kas jis per vienas? – klausia susidomėjusi paauglė.

– Geriau nežinoti, – pašnibždomis atsako jos draugė.

– Ei, čia šitas. Smagu tave matyti, žmogau, – kažkas jį atpažįsta arba tik apsimeta.

Paauglys įžengia į naują klasę ir susirango ant tuščios kėdės. Šįkart, mokslo baldai stovi ant parketo. Pamoka jau spėjo įsibėgėti, tad mokytoja energingai svaido salves:

  – Omai, yra, elektrinis impedansas, yra, nė lemputės neįsuktumėt nenusikrėtę, yra. Visi geofiziškai susimovę esate, yra. Su tokiu neatsparumu žinioms, nė vienas nekilsit aukštyn, yra. Kalsit tą patį per tą patį – iš manęs negausit nieko naujo, yra. Apie geomorfologiją jums tik pasvajoti yra, yra, – patikina mokinius.

Paauglys pamoką praleidžia įdėmiai tyrinėdamas metalinį stalo paviršių. Etapai mainosi ir tvarkaraštis slenkasi pirmyn.

Kita pamoka, kūno etika, vyksta koridoriuje. Viskas paruošta mokslams – grindys užlietos ilga smėlio dryže, o šonuose stovi metaliniai kibirai. Kiekviename iš jų guli skirtingas kiekis aštrių kampuotų akmenų.

Prasideda fizinė patikra.

  – Nagi, kuris pirmas? – klausia apvalus raudonskruostis mokytojas.

Drąsiausias mokinys griebia pilnutėlį kibirą ir pradeda barstyti akmenis. Stengiasi juos paskirstyti kuo plačiau, kad smėlyje neliktų per daug tuščių vietų. Tada nusivelka marškinius ir atsargiai gulasi ant žemės, lyg ketindamas daryti atsispaudimus. Tačiau vietoje to, ima delnais ir kojų pirštais ropoti pirmyn. Labiausiai išsikišusios skeveldrų briaunos raižo jo odą lyg peiliai. Nepaisant to, mokinys pasiekia smėlio galą ir atsistoja. Jo kūną papuošė keletas kruvinų įbrėžimų.

– Labai gerai, – sako mokytojas abejingu balsu. – Kitas.

Patikra tęsiasi. Didžioji dalis mokinių pakartotinai išverčia po pilną kibirą akmenų bei kruopščiai juos paskirsto. Tik vienas kitas išdrįsta paberti vos puskibirį ar dar mažiau.

Ateina paauglio eilė – koridoriuje beliko tik jis bei dar vienas mokinys. Tačiau, akivaizdu, jog šis neketina pasinaudoti pirmumo teise – sėdi apsikabinęs kelius ir be perstojo kinkuoja galvą, aukštyn-žemyn.

Paauglys nusivelka savo sportinį švarką ir marškinius. Tada prideda patį mažiausią akmenėlį, ant gerokai išaugusios krūvos, ir visu kūnu ant jos tėškiasi. Kraujas iškart pliūpteli iš atsivėrusių žaizdų.

Vaikinas palengva juda pirmyn. Plaukia aštriadantėmis kruvinomis viršukalnėmis – suglaudžia delnus ir vėl juos išskiria. Galiausiai, pasiekia krante švytinčius mokytojo batus ir atsistoja. Iš daugybės kūno properšų srūva kraujo upeliai.

– Nepatiko tas plojimasis žemyn, – sako nepatenkintas mokytojas. – Savivalė signalizuoja nereikalingas emocijas. Na gerai, gali eiti apsiprausti.

Paauglys sugriebia savo rūbus ir nužingsniuoja. Girdi, kaip jam už nugaros, mokytojas kreipiasi į paskutinįjį mokinį:

– Kas su tavim negerai? Ar aš matau ašaras?

Paauglys eina toliau, bet yra priverstas sustoti, kai iš švarko kišenės iškrenta permatomas paketas. Pasilenkia, norėdamas jį paimti, bet per lėtai – šį veiksmą pastebi mokytojas.

– Nagi, nagi, kas čia dabar?

Raudonskruostis prisiartina intensyviai mosuodamas klubais ir čiumpa paketėlį.

– Taip ir žinojau – narkotikai. Grįžai prie senų darbelių? Vos tik spėji parsirasti ir klasėje iškart turiu sriūbautoją. Tik pažiūrėk į jį, – paliepia, pirštu rodydamas į likusį mokinį. – Emocionalus visas. Prišėrei savo nesąmonių.

Šis vis dar tebelaiko susirėmęs kelius į kaktą ir dejuoja:

– Aš nedarysiu! Manęs nepriversit. Kokie čia visi bjaurūs. Labai skaudės? Aaahhhmmyyy, – suvaitoja.

Mokytojas privinguriuoja savo demonstratyvia eisena. Tada išverčia žviegiančio mokinio marškinius aukštyn ant galvos ir vienu kojos stumtelėjimu patiesia jį ant aštriaviršūnio kalnagūbrio. Vaikinas taip ir lieka sukniubęs – nenustoja šnirpšti ir gailiai inkšti.

– Vis tavo kaltė, – pareiškia mokytojas paaugliui. – Tu ir tavo biologiniai eksperimentai. Puikiai žinai, prie ko tai priveda.

– Aš tik padedu jiems matyti, – tyliai sumurma paauglys.

Dabar jau jis prisidirbo ne juokais. Netrukus, keliauja dar žemiau – tiesiai į pakrikusių mokinių koridorių. Tai tamsus tunelis, į kurio gilumą nesiryžta lįsti net patys pedagogai. Prie įėjimo durų žybsi vos viena balta lemputė.

Paauglys sėdi ant metalinės kėdutės, atremtos į koridoriaus sieną ir girdi suaugusiųjų pokalbį. Laukia dar vienas verdiktas.

Dezinfekcinėje lempos šviesoje stovi du asmenys – tas pats fizinės etikos mokytojas ir socialinė verbuotoja.

– Nebežinau, ką su juo daryti, – nusiskundžia socialinė, – jau ne kartą čia lankėsi, bet niekaip nepasimoko.

– Būtinai turėjo jam taip gerai sektis biologika, – suniurna mokytojas. – Niekada nenustos gaminti tų kvaišalų, nebent išvis pamirštų kaip tai daryti.

Paaugliui šis pokalbis visiškai nerūpi. Jis nužvelgia tunelio gilumą – prieblandoje slankioja vietiniai vaikai. Vieno akis nukarusi tabaluoja, iš kito kojos kyšo baltas kaulas. Bet paaugliui egzistuoja tik vienas vienintelis mokinys, nuo kurio negali atplėšti akių. Tai šleikštus riebaluotas padaras, vietoje galvos turintis didžiulius žemyn nukarusius nasrus. Kūnas išmargintas tamsiomis kraujo dėmėmis bei purvinais sulipusiais tvarsčiais.

– Baik į ją spoksoti, – paliepia socialinė verbuotoja.

Paauglys nuleidžia galvą.

– Matai? – mokytojas kreipiasi į socialinę. – Jie jam patinka. Jis toks sugedęs, jog tyčia stengiasi čia grįžti.

– Na bent jau nesižudo, ne taip kaip anie, – sako mosteldama vaikų pusėn.

– Nežinosi, kažkiek prasidraskė savavališkai, – pastebi raudonskruostis. – Taip gali ir nukraujuoti. Bet pats kaltas.  

Kol suaugusieji kalbasi, grėsminga būtybė tyliai prisiartina prie paauglio ir atsisėda ant gretimos kėdės. Ji pasilenkia ir pašnibžda jam į ausį:

– Ar aš tau tai padariau?

– Ne, – atsako jis, delnu šluostydamasis iš žaizdų gausiai srūvantį kraują.

– Bijai manęs? – klausia ji šiepdama iltis.

– Ne. Tu puikiai atrodai.

Būtybė neįtikėtinai stipriai taukšteli savo aštriadante burna, paaugliui priešais veidą.

– Atrodau niekam tikusi! – šaižiai sušnypščia ji.

Tada žaibiškai atsistoja ir nušlepsi tolyn į tamsą.

.

Man pagaliau pavyko su ja pasikalbėti. Šįkart privalau tai užbaigti iki galo.

– Jam jie patinka, – vis kartoja išpurtęs raudonas mėsos gabalas, stovintis lempos šviesoje.

Neapgalvotai nukreipiu į jį akis ir mane iškart supykina.

– Tai ką mums daryti? – klausia, prie sienų, lubų, grindų ir paties mokytojo limpanti deformuota sociali masė.

– Dar palaukim, – pasiūlo išpurtėlis, – gal problema išsispręs savaime.

Atsistoju ir žengiu gilyn į tunelį. Seku juodaplaukę paauglę, kuri ką tik kuždėjo man į ausį. Jos šypsena ištraukė mane iš šio pasaulio.