8. Daiva Ausėnaitė „Žolinių dienos raganos“

Viskas prasidėjo dieną prieš, rugpjūčio 14-ą. Ryte šokau ant dviračio ir kaip visada važiavau į parduotuvę. Tik šį kartą nusprendžiau važiuoti į Pienionių, o ne Traupio krautuvę – tolimesnę. Sutikau minti papildomus 7 kilometrus dėl to, kad Pienionyse kepa skanius kepinius, norėjau jų skaniojo varškės pyrago. Galų gale, rytoj šventė, tai kodėl nepadėjus ant stalo pyrago?

Į Traupį sulakstau greitai, ten 4 kilometrai pirmyn-atgal. O čia kadangi nusimatė ilgesnis pasivažinėjimas, tai nebuvo reikalo minti stipriai. Važiavau, dairiausi į šonus, mąsčiau apie laukiančius dienos darbus. Akys užkliuvo už apleistos sodybos. Namo, o gal ūkinio pastato stogas buvo įlinkęs ir išlindę dviejų medžių kamienai. Šmėkštelėjo mintis – tai kiek laiko ta sodyba apleista, kad ten name sudygo ir išaugo du medžiai ir net prakirto stogą? Sodyba neatrodė labai jau apleista. Pradėjau greičiau minu – parduotuvė čia pat, už posūkio. Kai greitai važiuoji, man neretai nutinka toks dalykas, kad kažką sekundės dalį pamatai, nespėji suvokti, ką matei ir smegenys ką nors prikuria. Taip nutiko ir šį kartą – rudos žolės pievoje pamačiau, kaip lėtai pakilo nuo žemės kažkas apvalaus ir juodo. Lyg žmogaus galva, bet ne, negali būti, kas ten ūkininko laukuose voliosis ir dar taip įdomiai kils nuo žemės. Greičiausiai stirna guli pievoje, jos mėgsta taip daryti ir pakėlė galvą man pravažiuojant. Nuo šitos minties pasijutau labai gerai – jau analizuoju aplinką kaip kaimietė.

Aš, matot, tik metai gyvenu kaime, persikrausčiau iš miesto gyventi į Aukštaitiją. Gimiau ir augau mieste, esu miestietė ir save visą gyvenimą suvokiau, kaip miesto žmogų. Bet paskui man įvyko karminė branda ir aš supratau, kad daugiau mieste gyventi negaliu. Čia turiu paaiškinti plačiau, domiuosi astrologija, ne, nieko nedarau šioje srityje. Esu mokytoja, metodininkė, vedu meno pamokas. Astrologija yra mano hobis. Tai štai karminė branda nutinka visiems maždaug apie 42 gyvenimo metus, per kokį nors sukrečiantį įvykį, jeigu tokių nepasitaiko, tada ji vis tiek ateina sulaukus 42 metų. Iki to amžiaus žmogus jau būna įvykdęs karmines užduotis, atidavęs visokias skolas iš ankstesnių gyvenimų ir gali pradėti rašyti naują savo sielos gyvenimo istoriją. Mano gyvenime karminė branda įvyko tarp 41 ir 42 gimtadienio. Po gimtadienio šventimo su kolektyvu, svirduliavau namo – gyvenau netoli mokyklos – ir žiūriu iš krūmų išlenda toks gražus katinukas. Ir jis iš karto taip ryžtingai pradėjo žingsniuoti prie manęs. Žiūrėjo į akis visą laiką kol ėjo, aš jau sustojusi spoksojau, kas čia bus. Priėjęs atsisėdo, tada pakilo priekinėmis letenomis lyg prašytųsi ant rankyčių ir miauktelėjo. Po tokio galantiško prašymo aš, aišku, jį pasiėmiau namo. O kodėl ne? Reikia palaikyti senmergės mokytojos įvaizdį – vieniša, į penktą dešimtį įžengusi moteris, auginanti katiną. Taip mano namuose atsirado Juočkis. Dėl vardo daug negalvojau – pagal spalvą pavadinau. Dar po metų supratau, kad reikia sprukti iš miesto. Vis dažniau pagaudavau save, kad sėdžiu kartu su Juočkiu prie lango ir žiūriu kas vakarą į didingą ąžuolą, kaip saulė leidžiasi į jo vainiką. Apsispręsti išsikraustyti iš miesto padėjo du dalykai: gavau pasiūlymą sudaryti monografiją apie Aukštaitijos Žolinių papročius ir nukirto ąžuolą. Daugiau nemačiau priežasčių likti mieste ir didžiuotis, kad esu miestietė.

Pardaviau butą mieste, įsikūriau kaime, atsisveikinau su mokytojos darbu (trauk jį galas, kokia aš pasirodo, buvau pavargusi nuo mokytojos profesijos), pakeičiau ir veiklos pobūdį. Kaime man patinka, kas rytą nuvažiuoju dviračiu į artimiausią miestelį – šviežios duonos, pasikalbėti. Po to važiuoju į vietines bibliotekas, muziejus – renku informaciją savo monografijai. Daug bendrauju ir su vietiniais, dar liko šimtamečių močiučių, kurios turi ką papasakoti. O jau kaip Juočkiui patiko mūsų persikraustymas!.. Oi atleiskit, pamečiau pasakojimo liniją.

Taigi nusipirkau Pienionių krautuvėj pyrago, duonos, dar sausainukų ir minu atgal. Ir vėl neskubu, žiūriu į horizontą ir matau, kad miško juostoje atsiskiria vienas medis ir pajuda! Pamirksiu, medis sustojo ir prisišliejo prie kitos medžių juostos. Dieve mano! Grįžusi pasimatuosiu kraujospūdį – nusprendžiau. Diena buvo saulėta, dangus pilnas purių debesų, į tokius smagu žiūrėti, nes jie greitai juda ir gali juose ką nors pamatyti. Be reikalo ėmiau spoksoti į debesis, greitai iš vieno virstančio debesies ėmė formuotis moters veidas, toks didelis, aiškus. Atrodė, kad ilganosė moteris iš debesies artėja prie manęs. Tiksliau, aš artėjau prie jos, nes aš gi važiavau dviračiu, o debesis judėjo link manęs. Kuo labiau aš artėjau, tuo labiau ta moteris šiepėsi.

Dar validolio išgersiu dėl viso pikto – nusprendžiau, kai debesis liko už nugaros. Dviračio veidrodėlyje dar pamačiau, kad moters veidas virto kūlverstį darančiu kačiuku.

Po pietų manęs laukė susitikimas su viena šimtamete. Ji, anot jos anūkės, muziejininkės Reginos, žino daug papročių iš Žolinių dienos. Su Regina susitikome prie muziejaus, dviratį palikau ten, nes reikėjo toliau pavažiuoti, tad vairavo Regina. Regina daug nekalbėjo, mačiau, kad kažkokia įsitempusi, tad spoksojau pro langą. Spoksojau į debesis, nes nuo ryto jų nesumažėjo. Kamuoliais ritosi jie dangumi formuodami įvairius personažus. O gal iš mano galvos lindo tie personažai ir virsdavo debesimis? Štai šuoliuoja žirgas ir įšoka tiesiai į nasrus krokodilui, jį nutrenkia traukinys, tada pasirodo vaiko veidas iš teletabių, jį nutrenkia dramblys… Iš gražių dalykų žudynių mane pažadino Reginos balsas – atvažiavome.

Močiutė Stasė, kurios tikslaus amžiaus Regina pasakyti negalėjo, nes tais laikais kartais reikėdavo nuslėpti tikrąjį žmogaus amžių. Be to, anksčiau niekas neskubėdavo tik vaikui gimus tvarkyti dokumentų. Stasė jau ne visada, pasak Reginos, rišliai kalbėjo, tad iš jos tikslaus amžiaus išpešti taip ir nepavyko. Pagal dokumentus, Stasei 112 metų. Akivaizdu, kad labai jau ją reikėjo „pajauninti“ ar labai jau neskubėjo Stasės tėvai į metrikacijos biurą jai gimus.

Mano nuostabai nebuvo galo, kai Stasė išėjo mūsų pasitikti. Pati, tik pasiremdama lazdele ir jai aplink kojas trynėsi mano Juočkis! Įdėmiai į jį žiūrėjau, bet jis nežiūrėjo į mane, nenuleido akių nuo Stasės. „Visi juodi katinai panašūs“, – pagalvojau. Iš kur čia tas Juočkis? Gerų 20 kilometrų nuo mano namų. Kviesti jį vardu nedrįsau, tik tarstelėjau „jūsų kačiukas visai kaip mano katinas Juočkis“. Katinas prie Stasės kojų atsisuko į mane, įdėmiai pažiūrėjo. Mačiau kaip keitėsi jo rimta snukio išraiška į mano draugiško Juočkučio, tačiau Stasei prabilus – „visi juodi katinai panašūs“, jis vėl prilipo prie jos ir į mane daugiau nežiūrėjo.

Stasės dukra užkaitė virdulį, ant stalo sudingsėjo arbatos puodeliai, atsirado lėkštutės desertui. Kol iš kuprinės traukiau užrašų sąsiuvinį ir diktofoną, man prieš nosį ant stalo Regina padėjo papjaustytą varškės pyragą iš Pienionių parduotuvės. Nespėjau nieko sureplikuoti ar paklausti, Stasė prabilo:

– Žolinių dieną visada pasirodo raganos. Tik jas ne visi mato, o kas mato, tai tas arba pats yra ragana arba bus raganų suvalgytas.

Po tokių pareiškimų Stasė ištiesė ranką link manęs. Atšlijau, ji paėmė pyrago gabalėlį vien tik ilgais nagais. Stasės nagai prikaustė mano žvilgsnį – ilgi, lenkti ir raudonai padažyti. Regina prisėdo šalia, bet ne prie stalo, o lyg už manęs.

– Močiutė labai mėgsta dažytis nagus. Sako, kad kai pirmą kartą pamatė moterį su išdažytais nagais, labai užsinorėjo ir visuomet nuo tada dažosi nagus raudonai. Ypač, kai žino, kad sulauks svečių.

Ramus Reginos balsas grąžino į realybę.

– Ponia Stase, iš kur čia tas įsitikinimas apie raganas? – paklausiau aš sąsiuvinyje rašydama žodžius „Žolinių dienos raganos“.

Stasė kaire ranka pasirėmė į suolą, ant suolo užšoko Juočkis-nejuočkis ir įsitaisė sfinkso poza. Įsispoksojo į pečių.

– Nežinau, ar tai visuotinai paplitusi tradicija, bet mano šeimoje visi žinojo apie raganas. Baba papasakojo man tą istoriją.

„Baba – čia įdomu močiutė ar promočiutė? Kelinti tai galėjo būti metai? 2023 minus 100, 1923, minus dar koks 60 ar net 100, bus 1823 metai kažkur“, – puoliau mintyse skaičiuoti, kokiais metais galimai gyveno Stasės baba. Išdrįsau užduotį drąsų klausimą:

– Ar jums teko matyti Žolinių raganas?

– Taip, – ir ji prapliupo juoktis gerkliniu juoku.

Man nebuvo juokinga. Katinas dabar įsispoksojo į mane.

– Jeigu žmogus pradeda matyti raganas, ar yra koks būdas išvengti suvalgymo?

Stasė atsilošė į sieną, jos veidą papuošė močiučiška šypsena.

– Vaikeli, čia viskas paprasta. Jeigu užklydo į namus ragana, būtinai ant stalo turi būti pyrago ir kitų skanėstų, jau negailėk gardumynų. Jeigu nepavaišinsi raganos, didelė grėsmė, kad pats tapsi jos vaišėmis. Būtinai iš surinktų pievose žolių išvirk į svečius užėjusiais moteriai arbatos. Ne veltui tą dieną visi žoliauja. Niekada negali žinoti, kas Žolinių dieną pas tave užsuką į svečius – kaimynė ar ragana. Raganos mėgsta protingai pakalbėti, tad pasiruošk juokingų istorijų. Jeigu ragana juokiasi, vadinasi, ji laiminga. Ir reikia namuose turėti juodą katiną. Raganos tą vertina kaip pagarbos joms ženklą, nes kiekviena ragana mėgsta juodus katinus. Juodas katinas saugo namus ir jame gyvenančius. Jeigu nors ką nors iš šitų sąlygų turėsi turėsi, ragana paliks tavo namus.

Man sugurgė pilvas, čiupau pyrago gabalėlį ir paprašiau šios dienos susitikimą baigti, nes kažkaip prastai jaučiuosi, negaliu susikaupti. Į mane vienu metu žvelgė tris poros susirūpinusių akių. Iš tiesų gal jaučiausi blogai, nes man pasirodė, kad jau po dešimt minučių buvau namie, visai nepamenu, kaip Regina mane parvežė namo. Buvom dar užsukę ir į muziejų, nes pro langą mačiau, kad prie tvoros guli mano dviratis.

Pasidariau arbatos, atsipjoviau duonos riekę. Kai išgėriau paskutinį gurkšnį, pro langą pamačiau, kad tas medis, į kurį kas rytą žiūriu tolumoje, kai geriu arbatą rytais – jo nebuvo! Pripuolusi prie lango pradėjau dairytis, negalėjau patikėti tuo, ką matau – tas medis stovėjo šone, už tvoros! Panašu, kad raganos čia.

Lėtai nuėjau į virtuvę ir pradėjau pjaustyti pyragą. Užkaičiau virdulį ir nusikabinau padžiautų džiūti šalavijų. Kažkodėl atmintyje iškilo keli nutikimai iš mokyklinio gyvenimo – kaip „nugesinau“ vieną mušeiką, kaip slėpiau prisigėrusią kolegę… Dar spėjau pagalvoti, kad namie nesimato Juočkio ir išgirdau beldimą į duris.

Ant stalo pastačiau lėkštę su pyragu, arbatinį ir ištiesiau ranką atidaryti durų. Už jų stovėjo jauna moteris su mano Juočkiu ant rankų.

– Man rodos, čia jūsų katinukas. Aš jūsų kaimynė Marija, mes čia neseniai įsikūrėme, dar nesusipažinome. Mes nuo Rietavo, – skardžiu balsu kalbėjo moteris.

– Tai užeikite, susipažinsime. Aš va kaip tik pyrago turiu ir arbatos užsikaičiau. Kur jūs sakėte įsikūrėte? – atsisėdau į mėgstamą fotelį su plačiais ranktūriais.

Kaimynė prisitraukė kėdę prie stalo.

– Žinot ten važiuojant į Pienionių pusę yra toks apleistas namas, kur medžiai auga iš namo? – kaimynė jau kramtė pyragą.

– Taip, šiandien kaip tik į jį žiūrėjau, kai važiavau į parduotuvę. Jūs vaišinkitės vaišinkitės, aš dar turiu sausainiukų. Ir kaip jūs ten su tais medžiais vidury namo gyvensite? – atrodo, nusimatė ilgas pasisėdėjimas. Juočkis atsitūpė šalia ir įsitaisė sfinkso poza. Paglosčiau jį, mano nagai buvo padažyti raudonai.