9. Daiva Daukševičienė „Šešėlių spąstai“

            Adomas buvo jaunas ir ambicingas žurnalistas. Jis gyveno provincijoje ir dirbo laikraštyje, kuriame buvo spausdinamos vietinės naujienos bei rašomi skandalingi straipsniai. Jaunuolis dažnai rašydavo apie įvykdytus nusikaltimus, nutikusius nelaimes ir paranormalius reiškinius, į kuriuos  buvo paniręs visa savo esybe. Adomas maudėsi šlovės spinduliuose ir laukė paaukštinimo pareigose.

           Vieną dieną vaikinas gavo paslaptingą laišką nuo anoniminio siuntėjo. Laiške buvo tik vienas sakinys: „Jeigu norite sužinoti visą tiesą apie šešėlių pasaulį, šiandien vakare ateikite į senąją biblioteką‟. Žurnalistas buvo nepaprastai smalsus ir nusprendė trūks plyš nueiti į nurodytą vietą, nes galvojo, kad galbūt tai bus gera medžiaga jo naujam straipsniui. Adomas atvyko į biblioteką, kai saulė jau buvo nusileidusi. Kadangi karaliavo vasara, todėl buvo dar šviesu, tad baimei ar nepasitikėjimui nebuvo jokio pagrindo. Bibliotekos durys buvo pusiau praviros. Akylesniam žmogui tai sukeltų bent šiokį tokį įtarimą, bet Adomas ryžtingai įžengė vidun. Patalpa buvo gana didelė, su aukštomis lentynomis, kuriose stūksojo tūkstančiai knygų. Vaikinas pasijuto lyg laiko mašina būtų patekęs į praeitį. Jis pradėjo dairytis akimis ieškodamas anoniminio siuntėjo, bet jo pastangos buvo bergždžios. Bibliotekoje nebuvo nė gyvos dvasios. Didžioji dauguma čia esančių knygų buvo apie okultizmą, magiją, ezoteriką. Labai susidomėjęs Adomas ištraukė iš lentynos knygą „Šešėlių pasaulio enciklopedija‟. Joje buvo parašyta, kad šešėlių pasaulis yra paralelinė dimensija, kurioje gyvena būtybės, vadinamos šešėliais. Šešėliai, kurie maitinasi žmonių energija ir emocijomis, yra tamsios ir neapibrėžtos formos. Jie dažniausiai slepiasi nuo žmonių ir tik kartais aplanko gyvas būtybes per sapnus, vizijas ar miražus. Adomą labai sudomino ši naujai atrasta informacija. Jis tik niekaip negalėjo suprasti, kas ir kodėl norėjo, kad jis čia ateitų ir pamatytų šią knygą, atskleisiančią visą tiesą apie šešėlių pasaulį.

          Jaunuolis nusprendė paieškoti dar daugiau informacijos apie šešėlius ir jų ryšį su žmonėmis. Iš lentynos jis ištraukė dar kelias apdulkėjusias knygas ir nusinešė jas į skaitymo salę. Adomas atsisėdo prie stalo ir pradėjo versti puslapį po puslapio. Jis sužinojo, kad šešėliai yra senovinės būtybės, kurios egzistavo dar prieš žmonijos atsiradimą. Kadaise šešėliai buvo gyvybės šaltinis ir harmonijos saugotojai, bet laikui bėgant jie tapo pikti ir kerštingi, pradėjo nekęsti žmonių ir troško juos sunaikinti. Jie sukūrė savo pasaulį, kuris buvo pilnas tamsos ir chaoso, ir pradėjo kariauti su žmonių pasauliu. Adomas sužinojo, kad šešėliai turi savo hierarchiją ir vadus, kurie vadina save šešėlių karaliais. Šešėlių karaliai yra stipriausi ir gudriausi šešėliai, kurie valdo savo teritorijas ir kariuomenes. Jie turi savo planus ir tikslus, kaip užvaldyti žmonių pasaulį ir paversti jį savo vergais. Šešėliai naudoja savo galias, kad manipuliuotų žmonių protais ir valia. Iš knygų, rastų senoje bibliotekoje, Adomas sužinojo, kad yra tik vienas būdas apsiginti nuo šešėlių – tai šviesa, kuri yra šešėlių priešas. Šviesa gali būti fizinė arba dvasinė. Fizinė šviesa yra saulė, mėnulis, žvaigždės arba ugnis. Dvasinė šviesa yra meilė, viltis, tikėjimas arba džiaugsmas. Šviesa gali išvaryti šešėlius iš žmonių pasaulio arba juos sunaikinti. Smalsusis žurnalistas vis labiau ir labiau įniko į paslaptingą knygų pasaulį ir nepastebimai prarado laiko nuovoką. Jis net nepastebėjo, kaip bibliotekoje sutemo, o atsikvošėjęs suvokė, kad jis yra ne vienas šiame dideliame baugiame pastate. Kūnas nuėjo pagaugais, kai suprato, kad visą šį laiką buvo kažkieno nematomo, o gal nematomų akylai stebimas. Kai Adomas pakėlė akis nuo knygų, pamatė, kad bibliotekoje yra visiškai tamsu. Tik mėnulio šviesa pro langus apšvietė skaitymo salę. Adomas nustebęs pažvelgė į laikrodį, kurio ciferblato rodyklės žymėjo pavojingą metą – vidurnaktį. Staiga suveikė kažkoks viduje slypintis instinktas: „Reikia iš čia nešdintis ir kuo greičiau, nes priešingu atveju gali nutikti kas nors nemalonaus‟.

          Adomas pašoko nuo kėdės ir pradėjo judėti durų link. Didžiausias išgąstis jį sukaustė, kai akys pamatė siaubingus juodus šešėlius, esančius visuose bibliotekos kampuose ir ne tik juose. Jie slinko grindimis, sienomis ir lubomis. Baimė sukaustė kiekvieną žurnalisto kūno ląstelę. Liežuvis prilipo prie gomurio, kojos suakmenėjo. Vaikinas stovėjo lyg stabo ištiktas. Atrodė, kad tai trunka visą amžinybę. Tokia situacija buvo itin palanki šešėliams. Matydami aukos bejėgiškumą jie kvatojosi tarsi ekstazės apimti, švogždė vis garsiau ir baisiau. Ratas aplink Adomą vis siaurėjo ir siaurėjo, o tai reiškė, kad gali nutikti baisiausia. Išsisklaidžius pirmojo šoko bangai, vaikinui pavyko trumpam išsivaduoti iš nemalonių šešėlių „apkabinimų‟.  Jis lyg akis išdegęs šoko bėgti durų link, bet ten laukė dar vienas nemalonus siurprizas – iš lauko ėmė plūsti dar juodesni ir tirštesni šešėlių tumulai. Sukaupęs visas jėgas Adomas plikomis rankomis, kojomis bandė kovoti su vėjo malūnais – jis ne iš tų, lengvai pasiduodančių. Deja, kova buvo nelygi, nes vienas žmogus bet kokiame mūšio lauke ne karys, o juo labiau bibliotekoje nebuvo nė menkiausio šviesos šaltinio, galinčio padėti išvengti besiartinančios nelaimės.

             Galima tik įsivaizduoti, kokią visą kūną kaustančią baimę Adomas tuo metu juto. Vaikinas girdėjo vis garsesnį juodulių skleidžiamą šnypštimą ir šnirpimą. Jis pajuto jų šaltį ir tamsą. Jis suprato, kad jam kažkas sąmoningai paspendė spąstus. Adomas pradėjo bėgti atgal, lango link. Jis norėjo pasiekti mėnulio šviesą, kuri buvo vienintelis išsigelbėjimas, galintis šioje situacijoje apsaugoti jį nuo šešėlių antpuolio, bet šiuo metu šviesos šaltinis jam buvo nepasiekiamas. Šešėliai buvo daug greitesni. Jie užblokavo vaikinui kelią ir apsupo jį. Adomas suvokė, kad jis yra pasmerktas. Jis nežinojo, kas šešėlius nuteikė prieš jį ir kodėl jie nori jo, bet jis kuo aiškiausiai suvokė, kad jie neleis jam sulaukti rytojaus. Šešėliai troško jo energijos, emocijų ir jo sielos. Adomas bandė kovoti. Jis spardėsi, kovojo su vėjo malūnais ir rėkė kiek jėgos leido. Kurį laiką šešėliai jam leido judėti juodoje migloje, vis labiau ir labiau besiskverbiančioje į jį. Iš bejėgiškumo Adomas pradėjo grąžyti rankas ir netrukus susmuko ant grindų. „Tuoj viskas baigsis, ir aš visiškai nieko negaliu padaryti. Negaliu judėti per šešėlių knibždančius koridorius ieškoti mirtį stabdančios burtų lazdelės. Negaliu šokti ant skraidančio kilimo, nulakinsiančio mane pas džiną, ir paprašyti vienintelio dalyko – gyvenimo. Mirtis yra neišvengiama visiems gyviems sutvėrimams, o man – šiandien‟, – tokios ir panašios mintys lindo žurnalistui į galvą.  

            Vaikinas negalėjo kvėpuoti. Jis negalėjo šaukti. Jis negalėjo mąstyti. Adomas pajuto, kaip šešėliai įsiskverbia į jo mintis ir jo gyvenimą. Jie matė jo vaikystę, jaunystę, svajones ir lūkesčius. Jie matė jo džiaugsmus, liūdesį, meilę ir neapykantą – viską.  Šešėliai matė Adomo vertybes, tikslus, nuodėmes ir klaidas. Ir jie pradėjo juo maitintis. Adomas pajuto, kaip gyvenimas išnyksta iš jo atminties. Jis pamiršo savo vardą, veidą, draugus ir šeimą. Jis pamiršo savo darbą, savo pomėgius ir planus. Jis pamiršo savo laimę, savo skausmą, savo baimę ir savo viltį. Jis pamiršo viską ir tapo nieku. Jis tapo tuštuma. Jis tapo šešėliu.

              Taip visai neplanuotai laikraščio redakcinė kolegija prarado perspektyvų žurnalistą. „Jeigu ne tas žmogiškasis smalsumas, sensacijų vaikymasis, gal ir šiandien mūsų kolega būtų kartu su mumis‟… – tokie žodžiai nuskambėjo iš vyriausiojo laikraščio redaktoriaus lūpų.