10. Vladimir Kosatyj „Ar gali Šriodingerio katė žaisti su saulės zuikučiu?“

Aš miręs.

Mano kūnas guli ant mano priimamojo kilimo. Prieš akimirką aš buvau gyvas, be proto savimi pasitikintis fizikas-psichologas. Taip, netikėtai skambantis kompetencijų derinys, bet aš nesu … nebuvau sukčius. Aš turėjau daktaro laipsnį abejose srityse. Štai kodėl prie mano durų pasirodė mirtis.

Mano sustingęs – nors bet koks nepriklausomas stebėtojas būtų tikras, kad gyvybė mano gyslose nustojo tekėti vos prieš kelias akimirkas – lavonas tapo centriniu mano svetainės elementu. Šiuo metu į mano palaikus didelėmis išsigandusiomis akimis žiūri labai konkretus stebėtojas.

– Ką? Ką tu jam padarei? – taip ir netapusio mano pacientu žmogaus balsas dreba. Jei tik aš galėčiau, paaiškinčiau jam, kad tai klasikinis isterijos pavyzdys. Drebančios rankos. Padažnėjęs kvėpavimas. Galėčiau lažintis iš savo mėgstamiausios kepurės, kad jo širdis virpa kaip triušio, sustingusio priešais smauglio akis. Tikėtina, mano iš Indijos atvežto fotelio apmušalas jau dengiasi svečio šlapimu.

– Tą patį, ką visada. Tik išpildžiau jo norą. Jau tu tai turėtum iškart suprasti, – ramus absoliučiai geltonų akių be jokio baltumo pėdsakų žvilgsnis nukreiptas į sukrėstą vyriškį. O groteskiškame veide lengvai švyti rami šypsena. – Jis norėjo sužinoti, kas jūsų pasaulyje yra dar neišpildyta svajonė. Paliesti mano kvantinį pasaulį. Sukišti džiną atgal į butelį.

Paskutiniai žodžiai buvo tarsi išspjauti į mano negyvą veidą. Kaip banaliai tai neskamba – šis nepagarbus žmogus buvo džinas. Pats tikriausias. Pildantis norus. Tik apie butelį jis pasakė vien vardan pigios dramos. Tarsi ji būtų reikalinga susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Mano svečias – Ditrichas, taip, jo vardas Ditrichas – uždengė savo veidą. Bet pro pirštus jis vis dar stebi mano kūną. Tarsi tikėdamas, kad aš tuoj pašoksiu nuo grindų, nusijuoksiu ir pasakysiu, jog radau kardą prieš geltonakę pabaisą. Kad jis žinotų, kokia ironija slypi šitame jo žvilgsnyje. Bet jis nežino. Tik ašaros bėga per rankas. Šiuose sūriuose upeliuose kaip lietuje dingsta paskutinė viltis.

Džinas atsikelia nuo pacientų sofos. Prieina prie mano jau tuščio gyvybės indo. Lengvai įspiria man. Tarsi norėdamas įsitikinti mano būsena. Dar vienas pigus gestas. Jis ir taip žino, ką man padarė.

– Tai viskas buvo beviltiška? – nevykęs pacientas pradeda susitaikyti su mano mirtimi. Jei tik būčiau gyvas, pagirčiau jį už tai. Pasakyti, jog tai labai svarbus žingsnis. – Tu vėl žaidei su manim. Ar tau nepabodo dar?

Džinas, stovėdamas virš manęs, pasitaisė švarką. Jo ranka pasiekė mano veidą ir netikėtai švelniu judesiu paglostė jį. Atrodo, kad ir jis didžiuojasi manimi. Tik aš neturiu žalio supratimo – kodėl?

– Nu jūsų planas buvo geras. – Akimirksniu džinas atsirado jau šalia savo aukos. O prie mano kūno liko tik garų debesėlis. – Jūs negalėjote sugalvoti geresnio. Bet kas pagalvotų, kad pažinti mano prigimtį padės jums nugalėti. Kas gi galėjo įvykti ne taip? Niekas nebando įvertinti, kokia gyli triušio duobė, prieš nerdamas į ją. Nieko naujo. Bet ar ne to aš ir siekiau?

– Ir aš visą gyvenimą pasmerktas būti žaislu tavo rankose. Tu neišpildytum mano paskutinio noro. Rasi kelią, kaip priversti pasigailėti dėl mano žodžių.

– Ne, dabar aš galiu padovanoti lengvą ramią mirtį. Tu atlikai savo vaidmenį. Tad tereikia tik pasakyti, ko tu nori. Aš išpildysiu. Be jokių apgaulių.

– Išpildysi … – Ditricho žvilgsnis lyg čiurlys skrenda nuo mano kūno link geltonų akių.

Ir niekas jau nepastebi to, kad mano lavono daugiau nebėra kambaryje. Tarsi niekada nebuvo. Superpozicija drasko kiekvieną mane sudarantį atomą. Aš noriu rėkti. Visas pasaulis girdi šią skausmo dainą. Ir kartu nei vieno ausys nejaučia šio kančios garso.

***

Aš esu miręs. Aš esu gyvas. Paradoksas, kurio nepaaiškinsi. Kančia, kurios nesuvoksi. Kitas pasaulis, kur man ne vieta. Galiu matyti viską, bet kartu niekas nekeičia manęs. Vis tiek esu toks pat. Viskas viename taške. Net ir mano praeitis.

– Ne, ne, ne. Tik ne tai. Aš ne tai sakiau – mano paciento balsas vos ne cypia. – Prašau, prašau.

Aš su lengvu susidomėjimu žiūriu į jį. Tai nėra man neregėta naujovė. Jau esu matęs daugybę paranoidinės šizofrenijos atvejų. Mano dviguba specialybė traukia tokius egzempliorius. Pasiklydusias sielas, galvojančias, kad pati visatos materija veikia prieš juos. Niekas iš mano kolegų nesupranta, kodėl aš neuždarau šio psichologinės pagalbos kabineto. O aš negaliu jiems paaiškinti, kad kvantinės lygties sprendimas man teikia tokį pat džiaugsmą, kaip ir po tuzino seansų šviesėjantis mano paciento žvilgsnis. Esu dviejų pasaulių žmogus.

– Nusiraminkite, kvėpuokite. Jūs esate saugioje vietoje. Tikrai šioje mažoje fizikos šventykloje visi tikimybės dėsniai veikia taip, kaip jiems priklauso.

­– Ne, Jūs nesuprantate. Jam nėra nieko neįmanomo.

– O! Tavo žodžiai yra tikras medus mano ausims.

Aš krūpteliu savo kėdėje. Kabinete buvome tik mes dviese – aš ir Ditrichas su savo beprotystės istorija. Bet štai, pacientų terapijai skirtoje sofoje tarsi iš niekur atsirado stambus vyriškis. Mano veidas nevalingai susiraukė. Greitai pažiūriu į uždarytas duris. Gal aš užmiršau jas užrakinti? Taip, tikrai, turėjau užmiršti. O po to paciento pasakojimas taip prikaustė mano dėmesį, kad šiam dičkiui pavyko tyliai prasmukti į mano kabinetą.

Dar viena mintis iškart aplanko mane. Įtariai pažiūriu į savo – galbūt netikrą – pacientą. Bet man dar nespėjus prasižioti ir liepti šiems juokdariams nešdintis, nekviestas svečias aplenkia mane.

– Ne, daktare, aš esu per daug tingus, kad žaisčiau slėpynes su jumis. Ir Jūs neužmiršote užrakinti durų.

Aš susiraukiu. Mano specialybių derinio trūkumas – visada atsiranda tokių juokdarių, kurie bando pakelti savivertę tyčiodamiesi iš manęs.

– Bet kokiu atveju, manau, jums pavyks jas vėl atrakinti ir palikti mano kabinetą. – Aš užsimerkiu ir pradedu masažuoti savo kaktą. Laukiu, kada pasigirs tylus spynos spragtelėjimas. Dažniausiai jiems užtenka proto dingti šiuo momentu. Panašu, ne šis atvejis. Tenka atsimerkti.

Bevardis svečias su skrybėle plačiai šypsosi. Staiga jis dingsta nuo sofos ir jau stovi priešais mane. Iš netikėtumo sumirksiu. Puikus fokusas, man dar neteko tokio regėti.

– Tikras mokslininkas. Niekuo netiki be įrodymų, – Jis prisiliečia prie manęs, ir jau Karibų jūros vėjas šiltas prisilietimais pasveikina mane.

– Bet kaip…

***

Aš gyvas.

Jaučiu, kaip oras vėl užpildo mano plaučius. Karštligiškai bandau įkvėpti jo kuo daugiau. Žiūriu į savo rankas. Nukirptus nagus. Mano prašmatnų languotą tvido kostiumą. Kosulys pradeda stumti orą iš mano plaučių. Bet ir šis jausmas teikia man dangišką malonumą.

Pasuku galvą ir matau geltonų ant geltono akių žvilgsnį. Džinas jau užėmė mano kėdę ir nemirksinčiu žvilgsniu spokso į mane. Bet aš galiu atleisti jam šį įžūlumą. Aš netgi dėkingas jam už tai. Kad tik jis neužsimerktų ar nepasuktų savo galvos. Tegul žiūri į mane.

– Prašau, prašau, – man nei kiek ne gėda, kad aš kritau ant kelių.

Džinas pakelia savo ranką ilgais nagais ir aš tučtuojau nutylu.

– Ir kaip pažintis su kvantiniu pasauliu? Perpratai mano prigimtį? Radai ginklą prieš mane? Tai, ko aš taip bijau, anot tavęs.

– Prašau, – jau tyliau pakartoju savo maldą. – Aš nežinojau, nesuvokiau, ko prašiau. Man atrodė, kad, kad…

Sunku kalbėti, kai ašaros kaupiasi akyse. Bėga per veidą. Jaučiu jų sūrų skonį. Vienas skonis čia ir dabar. Visos tavo mintys bando suktis aplink jo nuostabų diskretiškumą ir nieko daugiau.

– Taip, tavo sąmonė nėra adaptuota gyvenimui tame, ką jūs vadinate kvantiniu pasauliu. Nemoki matyti ir valdyti visų tikimybių. Plaukti toje beribėje galimų pasaulių jūroje. Galėtum pagalvoti apie šias grėsmes prieš ištardamas savo norą. Bet tuomet tu nei kiek savimi neabejojai. Tobulas puikybės pavyzdys. Skruzdėlė, žadanti užkariauti kosmosą.

– Prašau. Atleisk man, – Man tik norisi sugriebti jo galvą ir laikyti taip, kad jis negalėtų nusisukti nuo manęs, negalėtų nustoti žiūrėti į mane. Aš žinau, kas bus, jei jis taip padarys. Galiu paaukoti bet ką, priimti bet kokią bausmę, kad tik tai neįvyktų. Aš negaliu grįžti į tą begalinę prarają, kuri sutelkta mažiausiai galimame taške. – Aš išmokau pamoką. Pažadu, nebebūsiu toks. Tik pasigailėk. Grąžink mane atgal į mano pasaulį. Maldauju.

– Net ir kančioje išlaikai savo egocentrizmą. Tikrai galvoji, kad mano tikslas buvo pamokyti tave? Padėti tau tapti geresniu žmogumi? – Džino atodūsyje jaučiasi karštas dykumos vėjas samumas. – Galvoji, viskas yra vardan pigios banalios pamokėlės tau? Hm. Ne, ne, ne. Tu nei per ploniausią plauką nepriartėjai prie suvokimo, kas čia vyksta. Aš nesu pamokslautojas, ar juo labiau jūsų menkų sielų gelbėtojas. Aš – kūrėjas. Tas, ką jūs vadinate menininku. Tu ir Ditrichas, viskas, ką aš padariau, yra mano šedevras. Mano poema ir skulptūra. Mano nutiestas siūlas tikimybių begalybėje, kuris rodo, kaip menkai mes atrodome, kai bandome peržengti slenkstį, iki kurio dar neišaugome. Paleisti tave? Sugriauti savo amžiną šedevrą? To niekada nebus. Mano broliai ir sesės visada matys šį mano kūrinį. Jie jau dabar žiūri. Atsargiai, kad nesugriautų šios trapios harmonijos. Girdžiu jų pilnus susižavėjimo aplodismentus, šlovinančius mano genijų. Tu niekada nepaliksi kvantinio pasaulio. Visada būsi mano šedevro kulminacija.

Man norisi verkti, kol galiu. Man norisi juoktis, kol galiu. Man norisi jaustis žmogumi, kol galiu. Tad man nesvarbu, ką jis kalba. Tik žiūrėk į mane, mano prakeiksme.

– O aš jau galiu pailsėti. Mano darbas užbaigtas. Ir tu, ir Ditrichas esate savo vietose, – džinas rankos mostu parodo į pacientams skirtą fotelį.

Bet aš nežiūriu ten. Aš žinau, kas ten yra. Man tik sugrįžus į šį pasaulį, pastebėjau mano svečio kūną be gyvybės ženklų. Bet man nusispjauti ant jo. Jis nusipelno to. Jis atvedė pas mane šią pabaisą, nuo kurios gailestingumo aš dabar priklausau.

– Aš negaliu. Aš negalėsiu daugiau ten būti. Aš ne Ditrichas, ne jis. Jis nusipelnė to, ką gavo. Aš neabejoju tavo sprendimais. Aš pasiduodu tau. Meldžiu – pasigailėk!

– Taip, puiku. Aš nesuklydau dėl tavęs. Geresnis už Ditrichą. Žinau, jis per daug neakcentavo tų laikų, kai mėgavosi savo norų išpildymu. Gyveno turtingą gyvenimą ir priimdavo tai, kaip duotybę. Nors nei akimirkai nebuvo sustojęs ir susimąstęs, ar jo gyvenimas neturėtų būti blogesnis, baisesnis. Aš jį sutikau tą akimirką, kai jo galvoje susiformavo tiksinti aneurizmos bomba. Visus tuos metus dėliojau to tuščiavidurio kvailelio pasaulį taip, kad jo gyvenimas nenutruktų. Ne anksčiau nei man to prireiks. Dabar galiu pasimėgauti ir šuo mažu mano talento vaisiu. Jei pirmo susitikimo metu papasakočiau ponui van Eertui apie jo ligą, jis priimtų ją kaip prakeiksmą. O dabar ta išsiplėtusi kraujagyslė tapo jo paskutinio džiaugsmo šaltiniu. Gal ir tau pavyks pritaikyti šią mintį sau. Galiu patikinti tave, šio pasaulio akims dar pavyks pamatyti tavo šešėlį. Tu dar sugrįši čia. Tavo amžinas epilogas.

Aš nieko negaliu jam atsakyti. Tik bandau mėgautis kiekviena akimirka, kai galiu raudoti, kai galiu galvoti apie savo prakeiktą likimą.

– Kulisai užsidaro, – džinas dramatiškai spragteli pirštais.

Galbūt tada ir aš turėčiau išgirsti tą amžiną akimirkoje aplodismentų bangą, bet mano esybė vėl neria į prakeiktos kvantinės realybės kančias, kur aš rėkiu tūkstančiu mano neegzistuojančių burnų.

***

Aš nesu miręs. Aš nesu gyvas. Aš viskas ir visada.

Ledinė ugnis drasko kiekvieną mano kūno atomą. Jie tuo pačiu metu sprogsta, dingsta, ir kartu toliau sudaro mane. Mano protas nesuvokia, kas aš esu, kur aš esu. Aš noriu verkti. Bet nėra akių, kurios pagimdytų ašaras. Aš noriu rėkti. Milijonai ir milijonai „aš“ rėkia nuo šios kančios. Girdžiu šių cikadų balsus, ir mano būgneliai sprogsta kiekvieną akimirką. Vėl ir vėl. Esu prakeikto džino pamišusio kurinio apoteozė. Būsiu ja tik mažą akimirką. Būsiu ja amžinai toje pačioje vietoje ir visoje visatoje. Maldausiu bet kokio žvilgsnio, nukreipto į mane. Net jei jis nužudys mane. Jis bent nužudys mane kuriam laikui.

O kol kas prieš mane sukasi velniškos pjesės vaizdai. Skambutis į dūris. – Laba diena, esu Ditrichas van Eertas. Jūs, Daktare, esate mano paskutinė viltis…