11. Austėja Masiokaitė-Liubinienė „Investicija“ – II vieta

Robertas stovėjo baliustrados viršuje su stiklu džeko, traukė cigariuką ir galvojo, kaip afigienai jam sekasi gyvenime.

Kiek žmonių gali savo trim atšvęsti dvare? Tikram dvare, seni! O jei užsimanys, tai viskas čia po savaičiukės-kitos bus jo, nes bendrovėlė, kuri čia sukišo keletą lemų europinių šaibų – tipo, paveldukas, edukacijos šūdakacijos – buvo bestimpanti. Nieko keista, blemba, kam gali būti įdomu kepti supistus blynus kažkur vidury miško?..

Nu bet ką, kažkam parkės, o kažkam – achujiena investicija.

Tokios viečikės apskritai ne varguoliams sutvertos, o normaliems žmonėms, kurie moka gyventi. Tie visi grafai juk irgi turėjo tūsinti nevaikiškai – tikrai tokią salytę, tipo, valgomąjį, ne šeimos pietums įsirengė: ten damų šlaunimis šampanas liedavosi…

Robertas jau grimzdo į apmąstymus, kokio gėrimo norėtų paragauti nuo grafaitės kūno, kai šalia be garso išdygo juodaplaukis siluetas.

Vilkelytė. Blemba.

Biškį jam nepatiko, kad pridurkai iš všį kalabybiškio dvariuko projektų išnuomojo chatą neįspėję apie kažkokią prižiūrėtoją. Na bet graži merga, galvojo, patūsins kartu…

– Pone Laukaiti.

Ale panelė pasirodė esanti netūsovna.

– Robkė, saulele, – meiliai mostelėjo jos pusėn cigarete. – Draugams ir moterims aš Robkė.

– Na, Robertai, ką norėjau pasakyti, – mergos balsas liko plieninis. Negalėjai sakyti, kad tai nepatrauklu, – tai mes nesitarėm dėl vakarėlio.

– Oi blemba, saulele… – jo, graži merga, bet točna gnyda. – Nu aš sakiau, atvarys chebrytė, pabūsim biškutį…

– Jūs sakėte, kad rengiate šeimos šventę, – žaibavo akimis mergiotė, – ir nieko apie trisdešimt žmonių, didžėjų ir fejerverkus!

– Nu blet čia mano šeima, pagauni?..

Robertas ėmė krizenti. Vilkelytė nesijuokė. Susivokęs, kad šita pupa gali pagadinti reikalus, jeigu nuspręs dvariuką pirkti, jis irgi surimtėjo.

– Ne, nu nepyk, saulele, – patapšnojo jai petį. – Na kas nutiko? Chebrytė išsimiegos, išsipachmielins ir išvažiuos. Surinksim bonkes ir net nesimatys, kad kažkas buvo. Normalūs žmonės, neprivems tau į kampą. Nu, o jei privems, atsiskaitysim. Žie, aš užmesiu, kad išėjo ne pagal planą, sutariam?

Išspaudė mergai savo mieliausią šypseną.

Blemba, graži ta Vilkelytė: juodaplaukė, didelėm akim, sultinga figūra – net šlykštus randas ant rankos netrukdo. Bandė klaust, kas čia jai buvo, sakė, apdegė vaikystėj. Nu nafig taip apdegt. Gal dėl to tokia rimtuolė piktuolė.

Šiaip būtų negėda draugam tokią parodyt, gražiai fotkėse kviestiniuose tūseliuose atrodytų. Verslininkas Robertas Laukaitis su drauge… koks ten jos vardas sakė?

– Šitas dvaras, pone Laukaiti, turi labai tragišką istoriją, – į mielą vaizdinį įsiterpė Vilkelytė. – Puotaujate kapinėse…

Ble, dabar supisinės jam gimtadienį kažkokiom tragiškom istorijom.

– Zuiki, pasaulis priklauso gyviesiems, – suskubo įsiterpti. – Atsipalaiduok tu biškelį, okey?

Tada krizendamas pridūrė:

– Jei kokiam numirėliui nepatiks, ateis ir pats pasakys.

Galvojo, kad gaus antausį, bet merga netikėtai ėmė ir išsišiepė.

Okey, – atkirto, sakytum, kone džiugiai.

Ha, nu tai aišku, kad net piktuolė-rimtuolė prieš jo žavesį neatsilaikė. Kai ji nuėjo, Robertas irgi šypsojosi.

Blemba, gyvenimas nestabdė. Pirks dvariuką ir kabins šitą pupą. Jautė artėjančius gerus dalykus.

Kai tvarkė pirkimo dokumentus, Robertas vaizdavosi, kaip nerealiai faina bus užmigti savo dvare – net nusipirko šilkinę pižamą. Kažkaip neįvertino, kad vienam vidury miškų nakvot bus kažkaip… nu kažkaip…

Ką ten Vilkelytė apie tragišką istoriją pezėjo?..

Ne, realiai dzin. Įsives gerą signalkę, pastatys tvorą. Bičas iš paveldo atrodė normalus – pakvies į tūselį ir viską sušnekės. Pataisys čia tą paveldą. Su ta mintimi Robertas nugrimzdo į miegą.

Pabudo po kelių valandų. Buvo tylu ir tamsu, tik pro neužtrauktas užuolaidas vidun stebeilijo šalta pilnaties akis. Niurnėdamas išsirito iš lovos ir užtraukė užuolaidas. Atsigulė. Jau buvo beužsnūstantis, kažką išgirdo – lyg kas prabėgtų koridoriumi.

Ne nu blet ta prasme.

Atsisėdęs lovoje ir sulaikęs kvėpavimą ėmė laukti, ar neišgirs dar ko nors. Realiai labai nenorėjo išgirsti. Labai norėjo, kad būtų pasivaidenę.

Bet išgirdo.

Kažkas lipo laiptais.

Išsiritęs iš lovos, Robertas pravėrė kambario duris. Blemba, išsiims ginklą. Totaliai, išsiims ginklą ir pastatys čia achujieną tvorą. Su elektra!

Koridorius buvo tamsus ir tuščias. Prastypsojo geras penketą minučių, bet nieko nebeišgirdo. Greičiausiai parketas. Ne, tai aišku, kad parketas… Uždaręs duris nuėjo nusiprausti veidą šaltu vandeniu, grįžo į lovą. Atsigulė.

– Elze, ar jis miręs?

– Nemanau. Turbūt miega.

Robertas plačiai atsimerkęs įsispoksojo į tamsą.

– O, nebemiega. Ar jis mus mato?

Pakėlęs galvą Robertas pamatė kojūgalyje du vaikus – kokių penkerių metų berniuką ir vos vyresnę mergaitę.

– Man regis, mato, – spoksodama į jį tarė ši.

Buvo juodaplaukė, liesutė, didelėm akim.

– Kaip suprast?.. – sumurmėjo Robertas, sėsdamasis lovoje. – Kas jūs tokie?

Vaikai apstulbę atšoko.

– Mes čia gyvenam. O tu kas? – prakalbo berniukas.

– Kaip suprast gyvenat? Aš Robertas Laukaitis, verslininkas ir investuotojas, šito dvaro…

– Gal nori su mumis pažaisti? – pertraukė jį mergaitė.

– Gal gali padėti Joneliui? – paantrino berniukas.

– Kokiam dar b… – Robertas krenkštelėjo. – Ta prasme, kas tam Joneliui? Jis čia kažkur?

Vaikai susižvalgė, tada atsigręžė į jį ir abu palingavo galvomis.

– Jis verkia, jam labai skauda, – atsakė mergaitė.

Blemba, žiauriai keista.

Na, bet ką bambliai daro jo namuose išsiaiškins vėliau, o va problemų, jeigu kažkoks snarglius pas jį užsimuš, tai visai nenorėjo.

– Nu varom, – Robertas išsliuogė iš lovos ir įsispyrė į šlepetes.

Dvarą gaubė tiršta priešaušrio naktis. Koridorius ir laiptus šaltoje šviesoje maudė mėnesiena. Už lango vėjyje šiureno medžiai, o priekyje laiptais žemyn šiugždėjo du vaikiški siluetai.

Robertas bandė juos pasivyti – norėjo paklausti, kas čia per situacija, gal iškart reikėjo kviest greitąją, bet šie mikliai dingo laiptų apačioje. Atsekęs paskui, Robertas rado juos stypsančius palei juodą skylę sienoje, kurios anksčiau nebuvo matęs.

– Jonelis rūsyje, jam labai skauda, – paragino mergaitė.

Kalbėjo kažkaip pašaipiai, net džiugiai. Lyg visai negailėdama kenčiančio draugo.

Robertas galėjo lažintis, kad jokio sušikto Jonelio rūsy nebuvo.

Nužvelgė vaikus, galvodamas, kiek šansų, kad jo laukia banditai. Blemba, kaip jam reikės ginklo…

Bet vaikai šiaip atrodė normalūs – tvarkingi, gražūs, ne kaimiečiai kokie. Ir manieros padorios. Ne, kaži, ar banditėliai. Nafig, reik tą rūsį patikrint, paaiškės, kad koks teisėjo vaikas ten sprandą nusisuko…

Giliai įkvėpęs Robertas nėrė paskui vaikus į juodą įėjimo angą.

Viduje buvo vėsu, drėgna, atsidavė senu pastatu, puvėsiais, kiaurai košė vėjas. Robertui labai nepatiko, kad jo dvaro rūsys toks nesandarus. Dar labiau nepatiko, kad nerado šviesos. Blemba, telefoną tikrai reikėjo pasiimti…

– Greičiau, Joneliui labai skauda… – iš tamsos sukrykštavo berniukas.

Robertas, besimarkstydamas rūsio prietemoje, įsitvėrė sienos – vos galėjo ją įžiūrėti. Vaikų trepenimą ir čiauškėjimą aidas atnešė kažkur iš rūsio gilumos. Jiems kone aklina tamsa, panašu, buvo nė motais.

Ne, čia kažkas buvo žiauriai ne taip. Robertas ėmė grabinėti sieną, ieškodamas kelio atgal. Pasiims telefoną, iškvies greitąją-policiją-gaisrinę, galės ieškot durnų vaikų, jis čia nesižudys…

Tuo metu rūsį perskrodė baisi aimana. Robertas sustingo.

Tai buvo vaiko rauda, bet kartu pernelyg šiurpi, kad būtų vaiko. Vien galvojant, ką reikėjo daryti gyvai būtybei, kad ji išleistų tokį garsą, Robertui ant kūno šiaušėsi plaukai.

– Jonelis verkia, – iš tamsos sukrykštė berniukas.

– Joneliui skauda, Jonelis degė, Jonelis degė ir Jonelis rėkė…

Vaikų žodžiai, kartojami lyg skaičiuotė, pripildė tamsą ir sklido iš visų pusių.

Robertas puolė ten, kur turėjo būti išėjimas, tačiau jį pasitiko siena. Puolė atgal, bet ten kelią pastojo siluetas. Jau žiojosi reikalauti paaiškinimų, bet suprato, kad tai nebuvo vienas iš vaikų, kurie jį čia atsivedė: jų balselius, it linksmą vaikišką dainelę traukiančius „degė, degė, degė“, girdėjo skardenant kažkur giliai tamsoje.

Nuo šio silueto sklido tik lėtas, drėgnas, švokščiantis kvėpavimas.

Dabar Robertas matė, jog vaikas buvo siaubingai sužalotas: jo kūnas buvo nusėtas didelėmis vandeningomis žaizdomis su prikepusių tvarsčių skutais. Ten, kur turėjo būti veidas, žiojėjo žaizda. Robertas spoksojo į šį svirduliuojantį ir gargaliuojantį siluetą, nepajėgdamas nei pajudėti, nei atplėšti nuo jo akių, nors karštai save įtikinėjo padaryti ir viena, ir kita.

– Jonelis degė… Ir Onytė degė, visi visi degė… – ataidėjo vaikiški balseliai. – Padėk mums. Padėk išeiti iš rūsio…

Balsų aplinkui daugėjo, o tamsoje radosi vis daugiau mažų siluetų: sutvarstytų, šlubuojančių, verkiančių ir aimanuojančių. Jie tiesė link jo rankas, prašydami pažaisti, išgelbėti, nemušti, pasiimti namo…

Baubdamas, dengdamasis tai vaidą, kad nematytų vaikų, tai ausis, kad negirdėtų Jonelio aimanų, Robertas pasileido per tamsą.

Nė nežinojo, kiek taip blaškėsi: tai galėjo būti minutės, o gal valandos. Vaikų balseliai tai nutoldavo, tai vėl priartėdavo, atrodė, jog sklinda iš visų pusių, viršaus ir apačios. Kartais tamsą it peilis perskrosdavo Jonelio klyksmas.

Robertas sukniubo nuolaužų krūvoje. Nebegalėjo. Išprotėjo. Šakės. Galas.

– Na, Robertai, vis dar linksma?..

Jis suinkštė, dar labiau susigūždamas. Tada pažino abejingą, pašaipų Vilkelytės balsą.

– Saulele, čia tu? – stengėsi, kad balsas nedrebėtų. – Blemba, čia kažkokios nesąmonės darosi…

– Ar tik ne mirusieji ramybės neduoda?

– Ne, nu blet, kas per bajeriai, – Robertas nejučia ėmė verkšlenti. – Aš juk nieko… Niekam nieko, supranti? Tik fainai pagyventi norėjau, gražiai. Be parkių…

Tamsą perskrodė šaižus juokas. Robertas vėl susigūžė ir sriūbaudamas užsidengė galvą.

– Gražiai pagyventi mano namuose?.. Pasivolioti miegamajame, kuriame sušaudė mano tėvus? Pašokti virš rūsio, kur gyvas sudegė mano brolis ir kiti našlaičiai?

– Saulele, aš juk nežinojau…

Bet moters balsas dabar gaudė sienose ir lubose, Robertui atrodė, kad ji kalba jo galvoje.

– Labai patogu nežinoti, ar ne? Jie irgi nenorėjo žinoti apie vaikus, kuriuos paliko našlaičiais, kurių namus užėmė… Todėl ir sumetė juos į nacionalizuoto dvaro rūsį, o jie ten gyvi sudegė mėgindami pasišildyti…

Tamsa vėl prisipildė vaikų aimanų, o Robertas kaukė kartu, spausdamas delnus prie ausų, pasiruošęs jas nusirauti, išsiplėšti akis, kad tik negirdėtų, nematytų…

– Aš tau viską grąžinsiu! – užbliuvo. – Palik mane ramybėje, išleisk!..

Vėl pasileido bėgti, tačiau veidu atsitrenkė į kažką šaltą. Suinkštė, pasiruošęs šokti šalin, jeigu tai pasirodys esąs anas apdegęs vaikas, bet teišvydo tamsoje kažką švytruojant.

– O, jis ir taip mano, – jos balsas dabar skambėjo ramiai ir kažkur visai šalia – sakytumei, nuo lubų. – Aš prieš daug metų pasirūpinau, kad dvaras liktų mano amžiams.

Pro langą pasirodė mėnesiena. Robertas suprato stypsantis rūmų valgomajame. Tame pačiame, kuriame įsivaizdavo grafaičių šlaunimis tekančius gėrimus.

Tik tai nebuvo puošni salė, kur neseniai jam aidėjo nedarnus „Ilgiausių metų“. Stovėjo duženų ir plytgalių krūvoje, ant pliko sienų mūro nebuvo nė ženklo dailių apmušalų. Virš durų karojo atitrūkusios konstrukcijos gabalas. Langai aklomis skylėmis spoksojo į pilnatį.

Kambario centre, tiesiai priešais jį, pakibęs nuo sietyno ant virvės, iš lėto suposi moters kūnas.

Robertas pasileido bėgti.

Parduos šitą dvarą. Ne, nachuj, sudegins. Sulygins su buldozeriu, užsodins blet gvazdikais! Užlies švęstu vandeniu, iškvies egzorcistą…

Koja slystelėjo ant nuolaužos, ir Robertas, nespėjęs susivokti, krito aukštėlninkas.

Tuojau pamėgino pašokti, tačiau atrodė, jog kažkas laiko jį prispaudęs prie žemės. Kūną it replėmis surakino skausmas, rankomis ir krūtine pasipylė lipnus, šiltas skystis.

– Atsargiai, metalinis strypas, – prie jo palinkusios juodaplaukės mergaitės balsas buvo toks pats atsainus kaip jos veido išraiška. – Galima nugriūti ir mirtinai susižeisti. Bet nieko tokio. Jonelis apsidžiaugs, kad nusprendei likti.