12. Vienišas Horizontas „Ferma“

– Ei, brangusis, brangusis, pašėrei gyvulėlius? – Iš virtuvės, kapodama mėsą urzgė šeimininkė?

– Pašėriau, – pavargusiai krenkštė brangusis zombis.

Jis nusliūkino į svetainę, kurioje visu pajėgumu švokštė kondicionierius vėsindamas orą iki malonių septynių laipsnių ir gelbėdamas gyvųjų numirėlių pamėlusius kūnus, nuo beprotiško karščio besisunkiančio pro langus, uždengtus storomis ir purvinomis užuolaidomis, aptaškytomis neaiškios kilmės dėmėmis. Brangusis patraukė užuolaidą. Jis žvelgė į dykumą alsuojančia karščiu, į sudūlėjusias sudegusių kelmų liekanas žyminčias buvusį mišką, kurio niekas neprisiminė. Karštyje paskendusiame peizaže viskas taip, kaip buvo vakar, užvakar, prieš metus, ir kelis dešimtmečius – sudegusi žemė.

Brangiojo dėmesį patraukė iš televizorius sklindantys moters klyksmai. Jis įkrito į savo fotelį, apdraskytą, nutaškytą kraujo dėmėmis, ir mėsos likučiais. Fermos karalius įsitaisė soste. Žiūrint televizorių jo apatine lūpa pradėjo tekėti seilės. Pakilus apetitui jis pradėjo vis intensyviau dirsčioti į šeimininkę triūsiančią virtuvėje. Seilės tekėjo per smakrą, geltonus, purvinus ir kraujo dėmėmis nusėtus marškinius.

– Dar ilgai? – piktokai sušvokštė karalius.

– Netrukus baigsiu. Noriu išlupti desertą. – Mojuodama lavono ranka krenkštė šeimininkė.

– Iš tų atletiškų, ar tų kur nenori daugintis?

– Aišku, kad tų, kurie nevislūs. Mūsų ferma, todėl valgom geriausias smegenis, nebent prispaustų mus stygius, – šeimininkė nusispjovė į pakampę,–nesulauks.

Brangiojo seilių tįslė dar pailgėjo, urzgė mėsos nekantraujantis pilvas. Jis toliau stebėjo kaip turtingieji medžioja ir drasko gyvulėlius. Vienas vienintelis kanalas, bet to jam pakako.

– Kaip gyvulėliai? – pasiteiravo šeimininkė.

– Taip pat.

Krauju ir mėsgalių likučiais nutaškyta prijuoste iš virtuvės išlindo šeimininkė ant lentos nešdama šviežią, kvepiančią, neseniai gyvybe pulsavusią mėsą. Lentos viduryje puikavosi desertas – šviežios ir dar šiltos smegenys.

Salstelėjęs aromatas tiesiog liūliavo fermos karalių. Jis aplaižė savo plieninius dantis, nekantraudamas juos suleisti į šviežieną.

Šeimininkė tarsi erzindama padėjo lentą ant stalo ir vėl sliūkino į virtuvę.

Brangusis norėjo nedelsdamas puotauti, bet žinojo, kad kol neatėjo jo šeimininkė – nevalia. Jis nenorėjo gadinti santykių ir pulti draskyti ar kandžioti pūvančias vienas kito mėsas šnypšdami. Sau vis kartojo – laikykis, kentėk.

– A tu ten da ilgai? Noriu valgyt. – Pakeltu tonu urzgė jis.

– Palauk. Ateinu. Noriu sumesti žarnas ir visą šūdą į kibirą, vėliau išmesiu laukiniams suskrudėliams. Mėsas į šaltąją padėsiu, kad kitai savaitei būtų.

Brangiajam nerūpėjo suskrudėliai ar kita savaitė, jį kankino alkis čia ir dabar.

Pagaliau šeimininkė prisėdo ant purvinos sofos. Dideliam fermos karaliaus nusivylimui, ji neskubėjo suleisti dantų į mėsą.

– Tai, kaip gyvulėliai? Tų agresyvių ir raumeningų šiemet bus nemažai, galėsim parduoti.

– Jo, galėsim, tik, kad kaina jų žemesnė. O elektros žiauriai išaugo. Bijau, kad tas ant to išeis. Arba valgysim, arba pūsime dėl karščio.

– Reikia suleisti nevisliuosius, brangesni, mėsa saldesnė, ir smegenų skonis koks. Parduotume kelis penkiolikinius ir užtektų viskam metams. – Siūlė išeitį šeimininkė.

– Užtektų. Tik, kad nesiveisia. Šiandien vienas paprašę popieriaus ir dažų. Užsimanė tapyti, – nenuleisdamas akių nuo šiltos ir šviežios mėsos atsakė brangusis.

– Reik pažiūrėt sandėlį, dar kažkiek turėtų būti. Nevisliems reikia duoti – atsiperka.

– Yra dar kelios skardinės ir papelijusio popieriaus. Nedaug. Nebėra iš kur gauti. Ką tokiems duosim kitais metais? Nežinau.

– Kaina už jų mėsą augs, visur gi popierius ir kiti niekai pagaminti žmonių iki mūsų eros baigias, – samprotavo šeimininkė.

– Nu jo, augs. Vakare suleisiu nevisliuosius kokiai savaitei. Po poros mėnulių galėsime patinus paskersti.

Brangusis jau tiesė rankas į sultingą šlaunį, kai durys sudundėjo nuo trankymo.

Karalius garsiai sustaugė užlietas pykčio. Negana, kad šeimininkė atitolina jį nuo vakarienės savo kalbomis, dar kažkas svetimas atsistoja tarp jo ir šviežios žmogienos.

Šeimininkė nukiūtino įleisti svečią, pakeliui prigriebusi armatūros strypą stovintį prie durų.

Pažvelgė pro langelį. Ten buvo kaimynas, draugas, galima sakyti.

Karštis plūstelėjo pro pravertas duris. Vos kaimynas įslinko su savo apipuvusia kaire koja su išlindusiu kaulu, šeimininkė skubėjo užverti duris ir vėl mėgautis vėsuma.

Kaimynas iro tiesiog akyse, dalis kojų pirštų nupuvę, belikę vos keli dantys, kuokštas ilgų plaukų styrojo dešinėje pusėje, kairiąją puošė pūvantis pakaušis. Kairė ranka sulenkta per alkūnę atrodė nevaldoma.

– Eik svetainėn. Pavaišinsim mėsa. – Sušvokštė šeimininkė nelabai norėdama su kaimynu dalintis šviežiena.

Pamačius ant lentos mėsingas šlaunis, per vidurį besipuikuojančias smegenis kaimynui seilės pasipylė kaip aitvarų sunešti turtai. Jis senai taip nepuotavo.

Šį kartą brangiojo kaimynas nenudžiugino. Geras kaimynas – kaimynas su kuriuo nereikia dalintis, mėsą geriausia sušveisti vienam.

Pasisveikindami jie suurzgė vienas kitam.

Kaimynas sudribo ant sofos. Atsliūkino šeimininkė.

Kad svečias nepaimtų pernelyg didelio mėsgalio, fermos karalius paėmė vieną šlaunį ir greitu judesiu perlaužęs kaulą atplėšė puse mėsos ir įteikė svečiui, o kitą pusę šeimininkei. Sau pasiėmė visą šlaunį ir iš karto ranka atkirto puse smegenų. Jam nerūpėjo ar šeimininkė dalinsis likusia puse su svečiu. Čia jau buvo jų problemą.

Jis suleido plieninius dalis ir su pasimėgavimu plėšė mėsą nuo kaulo godžiai ir su pasitenkinimu urgzdamas rijo.

Šeimininkei pasaulis taip pat išnyko ir liko tik puse šlaunies, kurią įteikė brangusis. Ji nedelsdama suleido savo plieninius dantis – brangiausią brangiojo dovaną – į minkštą šiltą mėsą.

Kaimynui sekėsi sunkiau. Jis čiulpė dar šviežią kraują nuo mėsgalio. Bandė, kąsti, bet vos keli išpuvę dantys neleido prikimšti pilvo. Valdydamas tik dešinę, mėsos jis atplėšti negalėjo.

Neapsikentusi tokio vaizdo šeimininkė atnešė mėsmalę ir įteikė svečiui. Jis skubiai ją pritvirtino prie stalo, prilaikydamas pūvančia koja, plėšė mėsą, sukdamas mėsmalės rankenėlę grūdo mėsą ir drimbantį faršą laižė nuo stalo.

Pasisotinę jie atsilošė.

– Ačiū už puotą,– padėkojo kaimynas.

– Aha, – atmestinai suurzgė brangusis.

– Tau ir tavajai gerai, turite plieninius dantis, – švokštė kaimynas,– mums, vargšams tokie neprieinami. Dėl to, puse kaimo baigia išmirti. Užvakar pas mane brovėsi kaimynas. Teko jam galvą nupjauti mat šis kėsinosi į mano sveiką koją.

Fermos karaliaus pasakojimas nejaudino.

– Protingas buvai, kad seniai fermą įkūrei. Dantis dabar plieninius turi, mėsą bet kokią gali kramtyti. O gaiva name, stabdo puvimą. Kaimynai tau pavydi.

– Nu ką aš padarysiu, kad kai prasidėjo era visko nesurijau iš karto, kaip jūs. Per kelis dešimtmečius fermą išauginau nuo rūsio,– atsiraugėjo fermos karalius.

– Tu teisus, tu teisus. Bet matai kaip pūvu, jau valgyt beveik negaliu. Jeigu ne šeimininkė tai ir būčiau likęs tik su nučiulptu kraujuku nuo šlaunies.

Šeimininkė sėdėjo pamaloninta, bet geriau ji pati būtu surijusi tą mėsą, kuria dabar reikėjo pasidalinti su kaimynu. Sotumas geriau nei kaimyno dėkingumas.- Ar pastebėjai kaip sumažėjo laukinių sudžiuvėlių? Žinau, kad kaimynai juos medžioja. Anie kvaili. Negali pabėgti. Nukerta galvas ir suėda pūvančias mėsas. Ne gyvulėliai, bet vis šioks toks ėdalas. – Pasakojo kaimynas.

– Taip, laukiniai sudžiuvėliai vis rečiau pasirodo,– pritarė šeimininkė.

– Blogi laikai visų laukia. – Iššvokštė kaimynas.

– Ką tu nori pasakyti visų? – su pykčiu urzgė fermos karalius, vis dar laikydamas kaulą rankoje ir nekantriai žvilgčiodamas į vėstantį desertą.

– Kad elektra tuoj baigsis, nebebus nei vaizdų, a nei šalčio namuose ir šviesos apšviesti fermas. – Su nedideliu pasitenkinimu urzgiančiame balse išlemeno kaimynas. – Va, didžiulis elektros pastatas dviejų savaičių kelio sugriuvo. Aplink buvusių odos nusilupo, pūslės iššoko, visi supuvo per savaitę. Blogiausia, kad gyvuliai dar iki tol išdvėsė. Jų kūnams nutiko tas pat kaip ir mūsiškiams.

– Tai gerai, mėsos kaina pakils, – entuziastingai sureagavo brangusis, iššiepdamas plieninius dantis.

Kaimynas staiga pašoko nuo lovos ir iš savo pūvančios, sukrešusiu krauju aplipusios kairės rankos išsitraukė armatūros strypą. Brangiajam ir šeimininkei nespėjus sumoti kas vyksta, smogė šeimininkei per galvą. Smūgis buvo netikslus ir vietoje to, kad ištaškytų jos smegenis, armatūros strypas suknežino apatinį žandikaulį. Jį su plieniniais apatiniais dantimis smūgio jėga nutėškė į kambario kampą. Šeimininkė liko sėdėti su išlindusiais viršutiniais dantimis įsmeigusi vis dar nesusivokiantį žvilgsnį į kaimyną. Brangusi riaumodamas tiesė rankas į staiga sužvėrėjusį kaimyną ketindamas jam nurauti galvą. Tik tuo metu pradėjo dūžti stiklai ir pažįstami kaimynai bei brangiajam nematyti zombiai pradėjo veržtis per langus.

Kaimynas atsiviedėjęs su strypu tvojo brangiajam sulaužydamas dešinę ranką, o grįžtamuoju judesiu užtvodamas per pakaušį. Kadangi jėgos užmušti karalių neužteko, šis kairiąja sugriebė kaimyną už gerklės, bet netrukus besiveržiančiųjų buvo nublokštas ir prispaustas prie sienos. Jis urzgė, jam jo kalintojai urzgė atgal. Šeimininkė, su puse veido bandė kibti į gerklę kaimynui. Be žandikaulio įkasti ji negalėjo, tik kiek apdraskė nelabąjį.

Kaimynas nustūmė šeimininkę ir užsimojęs suvarė strypą tiesiai į kaktą. Šios akys užsivertė, o kūnas sumuko ant žemės. Brangusis vėl garsiai suriaumojo. Kambaryje oras tapo tvankus nuo besiveržiančio karščio.

Kaimynas prišlubavo prie karaliaus.

– Tu galvojai, kad gali turėti fermą, misti gera mėsa, ją iškeisdamas, vėsiai ir patogiai egzistuoti, turėdamas metalinius dantis, kai tokie kaip aš ir kiti turime misti jūsų paliekamomis atliekomis– žarnomis, ir graužti kaulus? – Kaimynas ir jo gauja staugė iš pykčio. – Baigėsi tie laikai kai tokie kaip tu gali turėti fermas. Mūsiškai juda iš pietų, tu ir tokie kaip tu bus suėsti – niekas nenueis perniek. Tavo pūvanti mėsa vis tiek mėsa neturintiems ko ryti. O dabar pažiūrėsime, ką turi fermoje – pasimėgausime tavo gyvulėliu minkšta, šviežia, sultinga mėsele.

Brangusis šnypštė ir bandė draskytis, bet nieko negalėjo padaryti.

Kaimynas užsimojo strypu, ant kurio dar kabėjo šeimininkės smegenų liekanos, ir padalino brangiojo smegeninę pusiau. Drauge su bendrininkais suurzgė iš pasitenkinimo. Pražiodė negyvą šeimininką, išlupo plieninius dantis juos sugrusdamas į savo burną. Nebuvo jam tai maloni procedūra, bet dabar jis galėjo plėšyti ir kramtyti mėsą. Nieko nelaukdamas pakėlė šiltas ant grindų besivoliojančias žmogaus smegenis ir su pasimėgavimu atkando.

Vienas iš kaimyno suokalbininkų tuo metu plėšė metalinius šeimininkės dantis iš jos apatinio žandikaulio, kai kitas iš viršutinio. Kadangi nei vienam, nei kitam nepakako tik vienų, jie kibo vienas kitam į gerklę, kol galiausiai vienas nuplėšė galvą priešininkui, susigrūdo išluptus dantis ir mėgavosi pilnu komplektu. Tuomet jie patraukė į fermą – prie gyvulėlių.

Per porą dienų gyvulėlių nė vieno neliko, o išskerstos šviežienos smarvė traukė vis naujus migrantus. Po poros mėnesių fermoje liko tik pora plieninių dantų rinkinių kažkieno kaukolėse, užpustytų pelenais.