13. Ainis Balsys „Vizitas“ – III vieta
Leisk papasakoti tau istoriją, kuri savo kruviną galą pasiekė tokią pat dieną kaip ši, vos už kelių namų nuo mūsų. Istoriją apie baimę būti savimi, ilgai slėptas nuoskaudas ir siaubingą to kainą, kurią teko sumokėti Valentinui.
Bumbėdamas sau po nosimi vyriškis užvėrė girgždančius vartus. Susimokę lietus ir vėjas, kaip įmanydami stengėsi apgręžti Vilijampolės pensininką namo, tačiau bergždžiai. Senas nagas atkakliai stūmėsi į priekį. Arba jis įveiks šį kelią ir galės iškeikti ką nors jo gale, arba apsisuks ir visą vakarą keiks save. Akivaizdu – pasirinkimo nebuvo.
– AU! AU AU AU! – sugriaudėjo visai prie pat. Valentinas susiėmęs už širdies šoktelėjo ir pajuto kojines semiant balos vandenį. Pro šalimais buvusius akademijos vartus, jaunos poros sunkiai nulaikomas, veržėsi šlaputėlis senbernaras.
– GAL JUMS SU GALVA NEGERAI!? – prikimęs Valentino balsas nedaug skyrėsi nuo dabar jau pasimetusio poros augintinio, – ČIA JUMS POKŠTAS TOKS – gąsdinti žmones su savo driskium?!
Jaunuolis jau nebesišypsodamas kažką atsiprašomai mikčiojo ir paskubom stūmė gauruotą paskuigalį pro mašinos dureles. Išbridęs iš balos Valentinas peržvelgė pilkom purvo dėmėm tekančius lakinius batus ir pajuto kylantį dar vieną siutulio priepuolį.
– KO NEUŽMIGDOT, JEI PRIŽIŪRĖT NEGALIT! KĄ!? – rėkė jau pro lietaus sieną besiskverbenčiam antikvariniam elektromobiliui.
Įžengus į sausą ir švytintį „Vakarės medicinos centrą“ nuotaika nesitaisė. Atrodė, kiekvienas baltuojantis nublizgintas paviršius pensininkui primena kiek kainuoja „dantų tvarkymas“.
– Negalit sau rūbinės leisti, ką? – tik įžengęs į kabinetą Valentinas ėmėsi pokalbio iniciatyvos.
– Laba diena, pone Visgirda, – atsakė ramus, kaukės prislopintas moteriškas balsas. – Šeštadieniais rūbininkė nedirba. Galite užeiti į rūbinę ir ten pasikabinti paltą.
Balso tembras kažkodėl privertė vyriškį susvyruoti. Įprastai visi pasiduodavo valdingam jo tonui ir, bent jau emocijų registre, pavykdavo lengvai dominuoti pokalbyje.
– Kur mano daktarė? Ir kas tu tokia? – niekaip neatgaudamas pusiausvyros išgargė Valentinas.
Priešais jį stovėjo aukšta ir liesa moteris. Sterilus chalatas laisvai krito ant jos figūros, o medicininė kaukė dengė pusę sauso, kaip obels šaka, veido. Jos trumpi šviesūs plaukai daug kur buvo paliesti žilės, o priekyje ilgesnėmis sruogomis krito link išskirtinai gilių akiduobių ir plokščių pilkų akių. Valentinas vėl susverdėjo:„Kas čia man darosi?“
– Pone Visgirda, procedūra ilga, o jūs vėluojate. Pasikabinkite paltą, – nė niek nepasikeitęs daktarės balsas sklido patalpoje lyg šiurkščios vilnos šiugždėjimas.
Valentinas piktai nutrenkė varvantį paltą ant kėdės, išsispyrė iš šlapių batų ir pro kiauras puskojines šviečiant nykščiams išsidrėbė į procedūrinį krėslą. Kaip jis nekentė šios vietos! Negali net paprotestuoti, kai nekompetentingos kvėšos užsiima savivale – žandikaulis surakintas vaistų!
– Jūsų gydytoja išėjo į kitą padalinį prieš dvejus metus. Jos klientai buvo paskirstyti, – šlamėjo vilnonis balsas tarp šaižiai tarškančių plieninių įrankių.
Pensininkas suurzgė. Dar blogiau kai vieną varną, kurią jau pažįsti, pakeičia kita, kurią iš naujo reikia pastatyti į vietą. Tiesa, kad čia jis lankėsi prieš daugiau negu dvejus metus. Tąkart daktarė pasiekė savo profesionalumo dugną. Paprastą kariesą ji tvarkė daugiau, nei pusantros valandos, metaliniu kabliuku išarė pusę dantenų ir, žinoma, suleido per didelę vaistų dozę. Žandikaulis sunkiai judėjo dar kitą rytą, o pykinimas nesibaigė keletą dienų.
– Pasirašykite čia dėl MEMO narkozės, – moteris ištiesė blanką ir šratinuką.
– Ko tokio? – išpūstomis akimis į daktarę pažvelgė vyriškis.
– Jūsų istorijoje paskutinis įrašas pabrėžia, jog nuskausminamieji sukėlė šalutinį poveikį. Naudosime naujos kartos narkozę, – laisva ranka ji padėjo keistus akinius Valentinui ant kelių. – MEMO paveikia smegenų centrus, reaguojančius į skausmą. Pasiskaitykit, jei norit – viskas surašyta.
Valentinas perbėgo akimis smulkiu šriftu pripildytą puslapį „…su stresu asocijuojamam ir fiziniam skausmui malšinti… programinės įrangos valdomi skirtingi šviesos dažniai stimuliuoja smegenų centrus… galimi šalutiniai poveikiai: realybės pojūčio sumažėjimas, drebulys, nemiga, suintensyvėjusi depresija… Negalima naudoti žemiau išvardintus negalavimus patiriantiems pacientams: bipolinis sutrikimas, maniakinė depresija…“
– A-aš nenoriu… – vos girdimi žodžiai paliko vyriškio lūpas. Po trumpos tylos pauzės išspaudė jau beveik įprastu tik dar kimesniu balsu: – nereikia man tos jūsų narkozės.
Daktarė pakilo nuo savo kėdės ir iš lėto priėjo prie pusiau gulomis tysančio pensininko. Jos liesa figūra žiūrint iš apačios atrodė besitęsianti aukštyn iki pat lubų.
– Nereikia? Manot, nereikia? – jos ramus balsas įgavo nežymią geležinę natą. – Ar priminti kokia procedūra laukia? Naudosiu ir šitą, – nuo plieninio padėklo moteris pakėlė kažkokį instrumentą nemaloniai primenantį chirurginį skalpelį,– ir šitą, – padėjusį aną, pajudino ant plonos žarnelės kabantį gan masyvų grąžtą.
Valentinas nuo įsakmaus balso pajuto viduje tarsi kažką traukiantis. Lyg siekdamos balanso jo akys dar labiau išsiplėtė, tačiau burna taip ir nesujudėjo.
– Ar turite kažkokią kondiciją iš čia išvardintų? – ranka daktarė perbraukė per lapo apačioje išvardintus negalavimus. Valentinas iš lėto papurtė galvą vis dar nenuleisdamas akių nuo moters veido.
– Užsidėk akinius, – nusisukdama liepė lygiai taip pat vangiai.
Kūną buvo keistai surakinę, burnoje sausa. Delnai dilgsėjo nuo šalto prakaito. Tik dabar Valentinas pamatė, kad blankas vėl guli ant stalo su svetima ranka suraitytu parašu.
– MEMO privers patikėti esant saugioje aplinoje. Ką manai, gal… Liepojoj?
„Kodėl būtent Liepojoj?“- iki pat paširdžių nusmelkė mintis. Valentinas girdėjo, kaip moteris užtraukia langų žaliuzes, pritemdo kabinete šviesą. Dabar jis buvo vienintelėje šviesos salelėje patalpoje. Kėdės šviestuvas skaudžiai akino, iš daktarės figūros liko tik tamsus siluetas. Kaulėta jos ranka sklandžiu judesiu užtraukė MEMO akinius sėdinčiąjam ant akių. Įveikęs sąstingį Valentinas pakėlė ranką nusitempti akinius šalin, bet pajuto ranką sugaunant diržu ir priveržiant prie ranktūrio. Lygiai tas pats nutiko antrajai.
– Ką…-„tu sau galvoji?“- norėjo išrėkti Valentinas, bet sausa gerklė išleido tik švogždesį.
– Jei kas – šauk, – pasigirdo balsas kažkur kambaryje.
Juodame akinių rėme pradėjo ryškėti šviesos, karts nuo karto pavirsdamos į aštrius spalvų blyksnius. Šiaip ne taip giliai įkvėpęs vyriškis kimiai sušuko:
– Paleisk mane!
– Įsivaizduok, ką nors malonaus, – sušnibždėjo prie pat ausies.
***
– ATIDUOK LIEŽUVĮ!
Valentinas nevalingai atšoko ir pajuto basutes semiant vakarykštę balą.
– PAŽIŪRĖK KĄ PADAREI, KVAIŠA!
– Nepyk, tik norėjau pagąsdinti,– krizeno Milda.
Nuo pat savaitės pradžios, kai jie atvyko į Liepoją, Valentino sesutė puldinėjo šūkaudama „ATIDUOK KOJĄ“, „ATIDUOK VĖDARUS“, kaip kad dabar iššoko iš krūmo reikalaudama liežuvio. Nesvarbu, kad tai nutikdavo po dešimt sykių per dieną, kaskart brolį prigaudavo nepasiruošusį. Ypač, kai jis galvodavo apie Deividą.
Tėvams emigravus ir Valentinui lyg akmenį po kaklu palikus trylikmetę seserį, pasidarė ir lengviau ir sunkiau. Lengviau, nes jis galėjo nekurdamas nebūtų pasakų išvažiuoti savaitgaliui į Latviją pas Deividą. Sunkiau, nes iš paskos turėjo nuolat vilktis šitą kvėšą. Kas kartą Valentinui ant kelio pasipainiojus sraigei jis sustodavo ir iš lėto spausdavo ją padu mintyse kartodamas: „Tu kalta, kad noriu jo, o ne merginos. Kalta, kad negaliu į jas žiūrėti. Kalta, kad tėvai nebeapsikentė Kaune ir paliko mus!“ Trekšt!
– AUČ! Aš tave užmušiu! – Milda nepastebėta prislinko ir įgnybo broliui, o dabar krizendama bėgiojo nuo įsiutusio dvidešimtmečio.
Valentinas, taip ir nesugavęs dievo jam siųstos nelaimės, grieždamas dantimis pasileido perkaitusia gatve. Deivids gyveno su močiute sodų gatvės gale. Jie leisdavo dienas kartu paplūdimyje, miškuose ar trindami betoninius bordiūrus, bet šiandien žadėjo stiprią liūtį. Jie sutarė susitikti malkinėje, močiutės sodo gale. Peršokęs tvorą Valentinas prasibrovė pro tankų alyvos krūmą ir atplėšė malkinės duris. Jį pasitiko žalios akys, kurių baltymai tiesiog švietė riešuto rudumo veide.
– You‘re late, – Deivids dėl to nebuvo nė kiek suirzęs. Atvirkščiai: savo šelmišku šypsniu tik žaismingai erzino. Jo šypseną dar labiau pagyvino sužibusios akys, kai perliejo žvilgsniu suprakaitavusį Valentino kūną. – Let me help you.[1]
Lietaus lašai pradėjo tratinti skardinį malkinės stogą. Deivido rankos nutempė Valentino marškinėlius šalin ir sublizgo nuo svetimo prakaito. Nuo bėgimo dar besikalatojanti širdis subildėjo lyg vėl šokant per tvorą. Nevalingai Valentinas pasilenkė prie Deivido kaklo ir godžiai įsisiurbė. Dar vieni marškinėliai nusklendė ant seniai nebenaudojamų įrankių ir lauko baldų krūvos. Vis stipriau kalant lietaus lašams ir širdžiai vaikinai sukibo į vienį…
– ATIDUOK LIEŽU… – tarpduryje taip lūpose ir sustingusiu paskutiniu skiemeniu stypsojo Milda. Grėsmingi vėjo gūsiai vėtė jos gelsvą vasarinę suknelę, o sunkūs lašai kapojo pečius. Žliaugiantis lietus tekėjo skruostais aplink gilias išsigandusias akis.
– Tu nesveikas! Aš viską pasakysiu tėčiui… – suklykė ji.
– AŠ TAVE UŽMUŠIU! – sukriokė Valentinas ir čiupo arčiausiai buvusį daiktą, kurį galėtų sviesti į seserį. Deivids atšoko, kai senas molinis vazonas nuskriejo ir žiebė abstulbusiai mergaitei. Iš netikėtumo ji išsitiesė prie pravirų malkinės durų, iš antakio pilantis karštam kraujui. Dėl gausaus lietaus kraujas atrodė plūstąs per visutėlį veidą ir pasirengęs nudažyti suknelės priekį. Valentinas palaimingai pajuto giliai viduje atsiveriant duris į tokius jausmus, kuriuos seniai sau draudė. Ranka sugniaužė čia pat buvusį kastuvo kotą. Neapykanta, kaupusis nuo pat to laiko, kai tėvai jį pasmerkė aukliauti šitą šunkarą, plūdo į paviršių. Milda žiopčiodama keistai sukvykė ir keturpėščia skverbdamasi per alyvos krūmą pasileido tolyn.
– Aš tave užmušiu! – visai nauju kimiu balsu, nusibraukdamas seilių putą nuo lūpų kampučio, pavymui seseriai sušuko Valentinas.
„Ne, aš nebenoriu, aš negaliu...“- mintis persmelkė slogus pasidavimo jausmas.
„Patinka prisiminimai? Na dar truputį.“- lyg pro debesis ataidėjo moteriškas balsas.
Valentinas pro įsiutusio vėjo taršomus medžius atsivijo seserį į pamiškę. Čia šlaitas stačiai leidosi į šniokščiantį upelį. Už nugaros su vėjo kaukimu persipynė pažįstamo balso šūksniai. Nekilo jokių dvejonių, kai neišdrįsusi leistis šlaitu, Milda grįžtelėjo per petį. Kastuvas visa jėga plojosi į atsikišusį smakrą. Lyg lūžtančiai šakai trakštelėjus žandikauliui, kūnas nušliuožė purvinu šlaitu žemyn.
Nuo įsiūčio surakinta burna, pusnuogis ir subraižytas, apsitaškęs purvu Valentinas buvo neatpažįstamas. Atsisukęs paklaikusiomis akimis išvydo uždususį Deividą klupinėjant artyn, nenuleidžiant akių nuo tos vietos, kur ką tik stovėjo išstypusi paauglė. Pribėgęs prie šlaito krašto jis persisvėrė ieškodamas apačioje kūno.
– You‘re freaking mad! Where is she? I can‘t see her, – Deivido balsas buvo paklaikęs.
– And you won‘t, – suniurzgė Valentinas. [2]
Kastuvas dar kartą pakilo ir nusileido, šį kartą briauna kirsdamas per įdegusį kaklą.Giliai alsuodamas vaikinas stebėjo, kaip purvo šliūžė iš lėto pasiglemžia dar vieną kūną.
***
Akyse pradėjo mirguliuoti, kai akiniai su visu diržu buvo nutempti per viršugalvį.
– Skausmingi prisiminimai? – pasigirdo tamsaus silueto balsas.
Valentinas pajuto visus pojūčius nustelbiantį skausmą ir užuodė karštą kraują, regis, tekantį žemyn per smakrą ir krūtinę.
Moteris padėjo akinius ant apšviesto plieninio padėklo, šalia tvarkingai išrykiuotų daugiau nei dvidešimties kruvinų dantų. Pasilenkusi į lempos šviesą ji raudona pirštinėta ranka nusitraukė medicininę kaukę. Didžiulis randas juosė pusę Mildos veido ir žymėjo keistai suaugusio lūžio vietą. Paklaikusias Valentino akis patraukė sublizgęs metalas kitoje jos rankoje.
– Taip broliuk, seniai matėmės, o dabar… ATIDUOK LIEŽUVĮ!
[1] Vėluoji. Leisk, padėsiu.
[2] – Pamišai! Kur ji? Nematau jos.
– Ir nepamatysi.