14. Gabija Okeana Griciūtė „Porcelianinė kaukė“

  Teatras – stebuklinga vieta. Tai, kas iš pažiūros atrodo neįmanoma, teatro scenoje virsta tikrove. Tačiau neretai teatras gaubia ir paslaptis,  kartais itin tamsias. Toks buvo ir nacionalinis dramos teatras – apipintas įvairiausiomis, šiurpiomis istorijomis ir legendomis. Kiekvienąkart buvo galima paklausyti ir išgirsti vis skirtingų istorijų, pasakojamų taip įtaigingai, jog nebuvo galima apsispręsti, kuo patikėti. Tačiau viena istorija, tragiškai susijusi su šiuo teatru, per amžius sklido iš lūpų į lūpas neiškreipiant nė vieno žodelio. Tai buvo paskutinė tragedija iki teatro uždarymo. Bet kas žino, kada ta šiurpiai paslaptinga vieta užsigeis naujos aukos.

  Tai buvo vėlyvas rudens vakaras, kuomet į teatrą plūdo daugybė žmonių. Gracingos ponios ir panelės, pasipuošusios geriausiomis savo suknelėmis, dėvinčios įmantrių formų, įvairaus dydžio skrybėlaites, lydimos elegantiškų, kostiumuotų ponų, demonstravo tuometines aukštuomenės madas. Erdviame teatro vestibiulyje virte virė veiksmas. Inteligentijos atstovai tarpusavyje šnekučiavosi, diskutavo įvairiomis tų dienų aktualijomis.

  Šįvakar visi čia susirinko vedami tik vieno tikslo – pasimėgauti ne kuo kitu, o laukiama ir daug žadančia spektaklio premjera. Premjeros afišos, išklijuotos visame mieste, gatvėse ant stulpų skleidė žinią apie spektaklyje vaidinsiančią pasaulinio garso aktorę dėl kurios bilietai buvo kaip mat išparduoti.

 Iki spektaklio likus pusvalandžiui puošni teatro salė, įvairiai išdėstytos ložės ir balkonai jau buvo pilnai užpildyti. Viename tokių prabangių balkonų, apstatytų sodriu raudonu aksomu išmuštomis kėdėmis ir nutiestu tokiu pat kilimu, sėdėjo jauniausia šio vakaro teatro mylėtoja – Šerlė Goldman. Išsitiesusi kaip styga, tvarkingai sudėjusi rankas ant kelių, septynerių mergaitė, atvykusi su įtakingais visuomenėje tėvais, besišnekučiuojančiais šalimais su artimiausiais kaimynais, ramiai sėdėjo paskendusi savo mintyse. Šerlė buvo išauklėta, manieringa mergaitė, tačiau ji dažnai paklysdavo savo fantazijose, kaip teigė jos pačios tėvai. Iš tiesų, tai, kas dėdavosi mergaitės galvoje, kai ji staiga nutildavo ir sustingdavo, įbedusi nieko neregintį žvilgsnį į tolį, jai pačiai atrodydavo visiškai tikra, lyg viskas vyktų čia pat. Ji negalėjo to pavadinti fantazijomis.

  Tai įvyko ir šį kartą. Ji pajuto į save besiskverbiantį šaltį, kaustantį it ledas. Akyse viskas apsiblausė, o garsai aplinkui darėsi vis garsesni ir triukšmingesni, kol galiausiai virto spengiančia tyla. Tai buvo jau pažįstamas jausmas. Tik šįkart kur kas stipresnis nei įprastai. Ji išgirdo bilsmą. Bildėjimas buvo girdėti taip aiškiai, kažkur visai čia pat. Tai buvo ne neramios širdies tvinksėjimas, ne… Atrodė, lyg kažkas nekantriai belstų į duris. Tuk, tuk, tuk… Šerlę nukrėtė šiurpas, kuomet išgirdo pažįstamą pasąmonės balsą, tyliai klausiantį:

-Kas ten? Kas ten? Kas? Ten.

  Mergaitė atsipeikėjo. Ji kniubsčia gulėjo ant aksominio raudonojo kilimo viename iš painių dramos teatro koridorių. Ji neįstengė prisiminti, kada ir kaip čia atsidūrė, tačiau žinojo turinti paskubėti, jog suspėtų grįžti prieš spektakliui prasidedant. Painūs, vingiuoti koridoriai buvo apšviesti pavienėmis, blausiomis žvakėmis, kabančiomis ant sienų. Žvakių šviesa margino koridorių sienas šešėliniais fantomais, kai tuo metu Šerlė apgraibomis slinko, stengdamasi įdėmiai ką nors įžiūrėti ar bent išgirsti. Jau atrodė, jog taip klaidžios amžinybę, kuomet netikėtai užčiuopė apvalią durų rankeną. Ji, nieko nelaukusi, pasuko ją ir įsliūkino į vidų.

  Tai buvo prabangiai įrengtas aktorių grimo kambarys. Pirmiausia Šerlei į akis krito daugybė įvairiausių teatro kaukių, kabančių ant sienų. Tokia daugybė. Linksmai išsiviepusių, persikreipusių iš pykčio, ištįsusių iš liūdesio, maloniai, nostalgiškai besišypsančių… Pagauta smalsumo mergaitė ėmė toliau tyrinėti grimo kambarį. Viduryje puikavosi patiestas persiškas kilimas, šalia jo stovėjo prabangi, antikvarinė sofa. Už jų palei sieną buvo įrengtas tualetinis staliukas su didžiuliu veidrodžiu, kuriame Šerlė pastebėjo savo atvaizdą. Artindamasi link veidrodžio ji sustojo lyg įbesta, išgirdusi ramų, svajingą moters balsą. Apsisukusi ji atpažino moterį – tai ta pati aktorė iš afišos. Tik kaip ji nepastebėjo jos veidrodyje, jeigu moteris stovėjo tiesiai priešais Šerlę?

-Ką tu čia veiki?

  Aktorė buvo nepaprasto grožio moteris. Šviesūs, banguoti plaukai krito ant jos smulkių pečių, o veidą, tokį lygų ir šviesų lyg porcelianas, dabino draugiški, malonūs bruožai. Jos mėlynos akys į pasaulį žvelgė taip svajingai, tai buvo galima girdėti ir jos balse.

-Aš pasiklydau,- atsakė Šerlė ir nieko nelaukusi uždavė aktorei klausimą, kuris kirbėjo jos galvoje, vos įžengus į šį paslaptingą kambarį.-Kodėl gi čia tiek daug kaukių?

-Tikriausiai, kad paslėptume veidus.

-Tai kam gi tada reikalingi veidai?- prunkštelėjo mergaitė.

-Kad nešiotume kaukes,-atsakė klastingai besišypsanti moteris.

  Jos balsas nebeskambėjo taip svajingai, kaip iš pradžių. Jame buvo girdėti keistos, klastingos gaidelės. Mergaitė įdėmiai stebėjo moters lygutėlį veidą, kai netikėtai ant aktorės kaktos pasirodė giliai įspraustos raukšlės, lyg ant įtrūkusio porcelianinio puodelio. Aplink akis tamsūs ratilai, regis, vis tamsėjo. Mergaitė ant moters veido to anksčiau nepastebėjo.

-Kas nutiktų, jeigu staiga visi nusiimtume kaukes?- išdrįso paklausti mergaitė.

-Pamatytume baisius veidus,- sušnibždėjo aktorė, o jos porcelianinis veidas vis aižėjo.-Baisu pamatyti baisius veidus, tačiau dar baisiau pamatyti save. Be veido.

  Staiga moters veidą iškreipė skausmo, nevilties kupina grimasa ir moteris nevalingai susilenkė susiimdama už galvos, raudamasi šviesiuosius plaukus. Ji neaiškiai kažką murmėjo, vis keldama balsą lyg tikra pamišelė.

Mergaitė sustingo, jos keliai ėmė virpčioti ir linkti. Ji stebėjo moterį, besikankinančią šalia lyg kovojančią su kažkuo, ko mergytė negalėjo matyti.

  Ir tada Šerlė pajuto pažįstamą besiskverbiantį, stingdantį šaltį. Ir bilsmą. Tik šį kartą jis aiškiai sklido iš už ąžuolinių grimo kambario durų, blausaus teatro koridoriaus. Tuk, tuk, tuk… Bildesys vis garsėjo. Laikrodžio rodyklė slinko link lemiamos valandos.  Tuk, tuk, tuk…

-Kas ten? Kas ten? Kas? Ten.

  Mergaitė išgirdo aktorės balsą, nors niekuomet nebūtų patikėjusi, jog tai kalba ta pati moteris. Girgždančiame, stingdančiame balse buvo girdėti neapsakomo, amžino liūdesio, tačiau tuo pat metu ir paniekos gaidelės. Lėtai apsisukusi mergaitė pamatė moters veidą, tokį ištįsusį ir persikreipusį, patamsėjusį iš pykčio ir išvagotą keistųjų įtrūkimų. Šviesūs plaukai siaubingai praretėję vietomis, o akys… Akys buvo pritvinkusios pykčio, atrodė, liepsnojo raudona pragaro liepsna.

-Kas ten? Kas? Ten. Ar išdrįsi atidaryti duris? Ten.

  Bilsmas buvo toks garsus, nebepakenčiamas. Visas kambarys tiesiog virpėjo. Moteris ėmė sielvartingai staugti, ir mergaitė pastebėjo jos aštrius lyg kruopščiai smailintus dantis. Įtrūkimai veide darėsi vis gilesni, kol galiausiai aktorės veidas dužo lyg porcelianinė kaukė, ant žemės paberdamas tik sudužusius šipulius. Šerlė Goldman, virpėdama nuo galvos iki kojų, lėtai pakėlė galvą į moterį. Į moterį be veido.

***

  Tuo tarpu teatro salėje užgeso šviesos ir šurmulys kaip mat pradingo. Visi įsitempė atidžiai stebėdami atsitraukiančią scenos uždangą. Tuščioje scenoje stovėjo vieniša figūra, dėvinti porcelianinę kaukę. Prožektoriams apšvietus figūrą ir pastarajai nusiėmus kaukę visi atpažino kerinčio grožio aktorę iš afišos. Šviesūs, banguoti plaukai žvilgėjo. Tikriausiai dar niekam niekada neteko matyti tokios gražios esybės, tokiu liūdnu, ilgesningu žvilgsniu. Visa salė sulaikiusi kvapą stebėjo aktorę ir atsikvėpė tik jai pradėjus savo monologą. Svajingu balsu ji pradėjo spektaklį:

-,,Aktoriai yra vieninteliai garbingi veidmainiai pasaulyje’’. Arba apsimetėliai, paprasčiausiai besislepiantys po teatro kaukėmis.