Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

15. Rasa Kurtinaitytė „Maserati“ – I vieta

Jo vardas – Džiugas, bet jis nenudžiugo, kai atsibudo tamsoje.

Iš pradžių nesigaudė. Spoksojo į juodumą bandydamas prisiminti, kur ir kada užmigo. Neprisiminė. Tada suvokė, jog guli ant žemės.

Lėtai, negrabiai atsisėdo. Juda kaip girtas, visiškas grybas. Panašiai ir atrodo, žemas ir storas. Apsičiupinėjo aplinkui – betonas. “Kur aš?” nuskambėjo jo mintyse.

Džiugas norėjo stotis, bet kojos dar buvo silpnos, todėl jis ropojo. Mažas tarakonas, nors imk ir pritrėkšk. Jis slinko pirmyn, kol pasiekė sieną. Pačiupinėjo – irgi betonas. “Garažas?”

Jo galvoje pasirodė garažo vaizdas. Betoninės sienos buvo tik dvi, tačiau nė viena neturėjo priėjimo. Kairė pilnai uždengta lentynomis. Dešinė užgrūsta senais, neskoningais baldais, o kampas įrengtas kaip mechaniko stotelė, ten dulkėjo pusiau surinktas dviratis. “Gal spėsiu surinkti iki vasaros.” Sėkmės. Šalia dviračio tysojo guolis. Iškilo prisiminimas, kaip guolyje snaudžia gauruotas šuo, kol Džiugas dirba prie dviračio, ir jam pagaliau nušvito protas.

„Aš ne namie. Aš ne namie, o šiandien Rekso operacija.“

Vos nepradėjau ploti. Susilaikiau, nors už stiklo ir taip negirdėtų. Galėčiau paploti jo galvoje. Tik ta galva vis dar nyra iš miglos. Kitą kartą sumažinsiu migdomųjų dozę.

Džiugas kėpsojo bandydamas atsiminti paskutinį įvykį. Maniau, ilgai kankinsis, bet susigaudė stebėtinai greitai. Ne iš kelmo spirtas. Tokių man ir reikia.

– Ėjau iš veterinaro… – murmėjo vyras. Mačiau, kaip juda jo lūpos, bet klausiausi, ką jis formuluoja galvoje. – Buvo tamsu… gurkšnojau vandenį… pervėrė galvą…

Pervėrė galvą, išmetei vandenį, ir kai atsipeikėjęs pakėlei, nesupratai, kad buteliukas kitas. Valio. Šaunuolis. Gal jau migla išsisklaidė?

Patikrinau – mintys vis dar rūke. Tačiau skaidrėja.

„Reikia rasti išėjimą,“ Džiugas bandė stotis. Kojos jau veikė, bet reikalavo pastangų. „Turiu pristatyti Reksą. Turiu spėti. Privalau.“

Kad ir koks jis išpleręs grybas, jo galva pavyzdinė. Bijo dėl šuns, o ne savo gyvybės, kaip miela. O dar viskas, ką padarė operacijai įpirkti: jokių pramogų, pigus maistas, užstatyta mašina. Aišku, kai artėja keturiasdešimt, ir visas tavo turtas – kalnas skolų ir nususęs mišrūnas, likęs po žlugusios santuokos, gal tas mišrūnas ir tampa vieninteliu draugu. Iš dalies suprantama. Bet vis tiek apgailėtina.

Tačiau jo emocinė būklė stebėtinai stabili. Toks nevykęs gyvenimas, o nepalūžo. Toks nevykęs šuo, o daro dėl jo viską ir nesiskundžia. Šitiek ryžto. Šitiek valios. Kai pirmąkart panaršiau jo protą, iškart supratau, kad reikia imti.

Džiugas pagaliau atsistojo. Tamsoje liesdamas šaltą betoną, ėjo palei sienas ir skaičiavo:

– Pirma siena. Kampas. Antra siena. Kampas. Trečia siena. Kampas. Ketv…

Stiklas.

Džiugas užčiuopė lango kraštą. Jautė, kad stiklas idealiai susilieja su betonu, atskirtas tik metalo juostos. “Jokios palangės ar rankenos,” įvertino jis. Braukdamas stiklą ir palikdamas šlykščius prakaito antspaudus, pasiekė paskutinį kambario kampą.

“Čia nėra durų.”

Ta mintis galutinai jį pažadino. Pagaliau protas švarus. Važiuojam.

Džiugas susigriebė galvą.

Vėrė skausmas. Vyras sukando dantis, bandė ritmingai kvėpuoti, galiausiai neišlaikė ir suklupo ant grindų. Lindau gilyn, pro pirmines mintis ir emocijas. Jis švokštė, nieko nematė, bet galva siūbavo net tamsoje.

Kaip gaila, kad aš matau, o jis ne. Jei jis matytų, būtų smagiau. Paspaudžiau mygtuką.

Kambarį nušvietė lemputė.

Lemputė zvimbė. Džiugas prisimerkė, apsidairė, jo mintyse ryškėjo regimas vaizdas. Langas, kurį lietė – iš juodo, neperžvelgiamo stiklo. Patalpa visiškai tuščia, išskyrus vieną kėdę centre. Jokių durų. Džiugas pažvelgė aukštyn – lubose šmėžavo liukas.

“Per ten… per ten mane čia ir įmetė…”

Nepaisant plyštančios galvos, jis pašoko.

– Ko jūs norit?! – suriko. – Kodėl aš čia?!

Nusišypsojau. Pasitikusi tyla jam nepatiko. Lemputės zvimbimas kėlė jam pyktį. Vyras grįžo prie stiklo ir puolė daužyti.

– Kas jūs?! Išleiskite! Tai nelegalu! Pagrobimas yra…

Užsičiaupk, nuodvasa tu.

Džiugas aiktelėjęs stvėrėsi už smilkinio. Kol inkštė, užsipyliau kavos; nemėgstu triukšmo. Įkvėpiau gardaus aromato ir tęsiau darbą.

Lindau tol, kol prisikapsčiau iki jo sąmonės esmės. Hm. Per tvirta, kad iškart pasiduotų. Reikia išardyti siūles.

Vos pradėjau, jo galvoje švystelėjo mintis: „liukas.“ Pagaliau nusprendė imtis veiksmų, o ne rėkauti tuščiame kambary. Džiugas pažiūrėjo į kėdę.

– Kas per… – sumurmėjo.

Stebėjau jo akimis. Vaizdas tolo, bet kėdė buvo vietoje. Galvą traukė atgal, bet kambarys nejudėjo.

“Kas man darosi?”

Kai kas nuostabaus. Nerimas prasisunkė pro jo savikontrolės užtvanką, iš lėto kapsėdamas vidun, kiekvienas nerimo lašas – stiprėjantis širdies dūžis, vis greičiau varantis kraują, vis labiau spaudžiantis krūtinę. Džiugas dar bandė kažką savo viduje surikiuoti, tačiau realybė galutinai išsikreipė.

Realybė jo galvoje skaidėsi. Vaizdas atsiskyrė nuo garso. Kūnas atsiskyrė nuo sąmonės. Skaidėsi net ši. Galvoje suformuota mintis atsiskyrė nuo gebėjimo ją ištarti.

Zvimbimas. Šviesa. Vėsi kambario temperatūra. Kėdė. Kėdės buvimo vieta. Jo kūno buvimo vieta. Net jo mintys – viskas buvo atskiruose realybės sluoksniuose. Sluoksniai susilygiavo lyg stiklo plokštelės, sukurdami prasmingą vaizdą, leisdami Džiugui žinoti, kur jis yra, kad jis yra. Tačiau vyro sąmonė kabojo paskutiniame sluoksnyje. Atitrūkusi. Bejėgė.

“Esu čia, tikrai esu čia,” tikino save Džiugas. Bet niekas, kas sudarė realybę, nebebuvo vienoje vietoje. Tarp sluoksnių žiojėjo plyšiai, ir pro plyšius jo sąmonė tekėjo… kitur.

Pas mane.

„Susiimk,“ ramino save vyras. „Nepasiduok panikai, nes tada viskas, galas, Reksas… Reksas mirs.“ Džiugas žengė link kėdės. Nieko sau, jo sąmonė skyla į gabalus, o jis eina. Gerai pasirinkau. „Tiesiog pasiek liuką.“

Jis pasiekė kėdę. Kėdė tolo ir artėjo, bet jis ištiesė ranką ir ją palietė, ir žinojo, kad kėdė čia. Iš lėto nustūmė po liuku, tada ant jos atsistojo. Dabar jis mano akyse svyravo taip, kaip jo akyse svyravo kėdė. Kokia lyriška akimirka. Beveik užsinorėjau spragėsių.

Džiugas pakėlė galvą, ir jo vos nesupykino. Tik ne ant mano grindų. Sekundei net nustojau traukti jo sąmonę. Lyg nuslūgus bangai, vaizdas Džiugo akyse nusistovėjo. „Reksai, laikykis, tu tik laikykis,“ tarė jis mintyse ir šoko.

Plojosi ant betono, kėdė nuskriejo, nusikvatojau. Nuostabu. Geriausias grybas, kokį turėjau. Net jei būtų atletas, nepasiektų to liuko, užtat koks užsidegimas!

Džiugas dejuodamas atsisėdo. Pažvelgė į toliau gulinčią kėdę. Į liuką. Tada į langą. Jaučiau, kaip jo viduje vėl žiebiasi pyktis juodam stiklui.

„Reikia… išdaužti…“ jis rengėsi naujam planui. „Reikia… imti kėdę ir… daužti lan… gą…”

Vyro mintys trūkinėjo. Visas pasaulis trūkinėjo – vėl išardžiau siūles. Nuslūgusi banga užliejo iš naujo, paskandindama jį sudužusioje realybėje, ir kol Džiugas bandė suvokti šukes, sėkmingai siurbiau tai, kas jas rišo. Jam skaudėjo. Džiugas nesuprato, iš kur skausmas, bet suprato, kad tai susiję su buvimu čia. Kad kažkas jam tai daro.

“Ką man padarėte?!”

Žodžiai nuaidėjo jo galvoje.

Džiugas norėjo rėkti, leisti klausimui nuskambėti ore, bet nepajėgė. Sulygiuoti realybės sluoksnius taip, kad jis išvis galėtų tą realybę suvokti, buvo milžiniškas smegenų darbas. Šalia viso to suformuoti mintyse klausimą reikalavo beprotiškų pastangų. O ištarti balsu, kai net jo balsas priklausė kitai plotmei – praktiškai neįmanoma.

“Išprotėjau. Išprotėjau. Išprotėjau…”

Vyras sudejavęs įsirėmė į grindis. Mintyse graibė realybės gabalus ir bandė suspausti į vieną, tačiau vos sudėjus stiklo plokšteles, jos vėl slydo į šonus, grasindamos niekada nebesueiti. Protas nevaldomai smigo į chaosą, ir bejėgiškumas pramušė skylę jo vidinėje užtvankoje.

Nebe nerimas, tiksintis lyg bomba. Dabar vidun liejosi panika, semdama ir taip išblaškytą sąmonę, tačiau viena mintis panardino jį tiesiai į juodą siaubo debesį. Kas, jei realybė liks nuo jo atsiskyrusi? Jeigu jis amžinai įstrigs šitame košmare?

Ne amžinai. Nedaug liko, ir jam nebereikės rūpintis dėl savo realybės.

“Kažkaip… rasiu… būdą…” mąstė jis. Kaip ten sakoma? Viltis – grybų motina?

Galvoje šmėkštelėjo atsiminimas, Džiugas vos pajėgė jį pačiupti. Nauji vaistai rinkoje, skirti žmonėms su psichiniais sutrikimais. Jis nežinojo, kas jam dabar darosi, nežinojo, ar tai sutrikimas ar kažkas kito, tačiau atrodė, kad jis slysta į beprotybę. O tie vaistai, girdėjo, neįtikėtinai veiksmingi. “Jie privalo… veikti ir man. Pabėgsiu… ir juos… gausiu, ir… galėsiu… padėti Reksui…”

Vilties trupinys suteikė jam jėgų. Džiugas ėmė šliaužti. Įspūdinga. Jis šliaužė link kėdės, kuri, jam atrodė, buvo kitame realybės sluoksnyje nei jis pats, tačiau tame pačiame kambary.

Jis sugebėjo pasiekti kėdę net sąmonei varvant pro tarpus. Džiugas ištiesė ranką. Nors kėdė buvo čia pat, jis nežinojo, ar ją palies. Gal delnas taip ir liks kitoje stiklo plokštelėje?

Pirštai įsikibo į medinę koją.

Įsitvėręs baldo, Džiugas atsisėdo. Tada atsistojo – lėtai, sunkiai, iš paskutiniųjų keldamas savo riebalus. Valdyti kūną reikalavo tiek pastangų, kad jis nebeišlaikė sluoksnių, realybė vėl išsivaikščiojo. Tačiau vyras tebelaikė kėdę. Įtempė raumenis ir kriokdamas sviedė ją ten, kur prieš sekundę suvokė esant langą.

Kėdė barkštelėjo į stiklą. Ant šio neliko nė įbrėžimo. Naivuolis.

Džiugas susmuko.

“Aš iš čia neišeisiu…”

Plyšiai jo sąmonėje plėtėsi.

“Net jei išeičiau… tie vaistai… kainuoja kosmosą…”

Jo vilties trupinys ištirpo. Kaip cukraus kubelis, įmestas į kavą.

“Viską atidaviau… Rekso operacijai. Aš… žuvęs… Reksas…”

Jis vos nesukūkčiojo, jaučiau emocijas, stringančias jo gerklėje. Dar to betrūko, kad žliumbtų dėl kažkokio šuns. Jei dėl savęs, dar suprasčiau. Šiaip ar taip, jis teisus – niekada neįpirktų psichikos gydymo, apie kurį galvojo. Tas gydymas tik turtingiems, ne tokiems prasčiokams, kaip jis.

Džiugas švokšdamas pasirėmė į grindis. Viskas skaidėsi, slydo, nyko iš suvokimo ribų. Su tokia galva jis lygus daržovei. Grybas. Daržovė. Apgailėtina. Džiugas norėjo verkti. “Ar taip… jaučiasi… žmonės… prieš prarasdami protą..? Ar tai… paskutinės… akimirkos..?”

Būtų paskutinės, jei nebūtų pasidarę nuobodu; duosiu dar kelias. Pamaišiau kavą, kol cukrus galutinai ištirpo, ir įjungiau pas save šviesą. Šitam grybui jau amen, bet sekundei palikau jo protą ramybėje, kad pajėgtų šnekėti. Džiugas pakėlė galvą. Išvydo mane už stiklo.

– Išleisk! – suklykė jis; bandė piktai, bet gavosi beviltiškai. “Aš pajėgiu kalbėti,” suvokė vyras.

“Neilgam,” nusišypsojau.

Svetimas balsas galvoje jį išgąsdino. Džiugas stebeilijosi lyg beprotis. Tuoj toks ir bus.

– Kas tu? – išspaudė jis. – Tu išvis žmogus?

Neatsakiau.

– Aš… aš negaliu čia numirti, – inkštė jis. – Prašau, aš… aš sumokėsiu! Kiek nori!

Nusikvatojau – nuoširdžiai, iš visos dūšios. Geras anekdotas.

„Badauji, kad kažkokį blusų maišą pas veterinarą įgrūstum,“ atsakiau. „Užstatei mašiną ir savo rankutėm dviratuką konstruoji, nes viešasis kainuoja per daug. O iš garažo aišku, kokioj skylėj gyveni. Net jei parduotum visą savo nusmurgusį gyvenimą, nepadengtum nė pusės to, ką gausiu už tavo sąmonę.“

– Už mano…  – Džiugas pagaliau suprato, kas su juo darosi. Jis įsiuto. – Tu! Jei tuoj pat…

Nusibodo. Išskaidžiau jo sąmonę ir ėmiau lupti, kas liko, vyras krenkšdamas sudribo. Visiška pašluostė, bet pasitarnaus neblogai. Laukia visa eilė turtuolių, norinčių susitvarkyti savo trapias, problemomis perkrautas psichikas. O jo sąmonė tokia sveika, tokia pavyzdingai žvilganti, kad užteks pagydyti net dviem. Jau galiu dairytis mašinos.

Beveik jaučiau glotnų vairą, užuodžiau naujų sėdynių odą, mačiau pro langą lekiančias naktines šviesas… Tik kad už lango voliojosi vargana žmogysta, užstrigusi ties šuns vaizdu galvoje. Išjungiau kameros lemputę, kambarys už stiklo aptemo.

Liko tik Džiugo neviltis. Ironiškas vardas. Atsigėriau kavos, pasiėmiau planšetę ir ėmiau naršyti automobilių puslapius. Už stiklo pamažu tilo gargiantis švokštimas, užtikrinantis dar vieną sąmonę mano kišenėje, ir akys kaip tik sustojo ties prabangiu modeliu.

Nusišypsojau. Tikriausiai imsiu Maserati.