16. Desath „Gedulas“
Labas, Lina,
.
Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai paskutinį kartą kalbėjomės. Jau ruduo. Dienos trumpėja.
Kaip tu?
Man viskas gerai.
Tik trūksta tavęs. Be to, atleido iš darbo. Padėkokime Lukui!
.
Tai tiek,
Julius
*
Labas, Lina,
.
Iš pažįstamo parduotuvėje išgirdau, kad Tomas laisvėje. Pasirodo, apkalbinėjo mane bare. Kaltino, kad jį prakeikiau. Ir dar… kažkokio paminklo vagyste.
– Pasisaugok. Ligonis jisai.
Negaliu užmigti. Ko Tomui iš manęs reikia? Kažkada matei nuotrauką. Juokiausi iš to, ką pasakei. Žudiko akys. Dabar ne taip juokinga. Pyksta, kad iškviečiau greitąją? Juk pats kaltas. Be reikalo žmonių niekas neuždaro.
O kas per paminklas – išvis neaišku.
Tiesa, šį tą primena.
Jaunas ir kvailas: tipiškas pasiteisinimas, bet kai buvau trylikos metų, pasielgiau bjauriai. Kažkodėl su draugais lankėmės kapinėse. Pamačiau atsiknojusį merginos portretą ir nuėmiau jį nuo antkapio. Kitiems atrodė, kad tai beprotiškai kieta.
Vėliau grįžau ir padėjau nuotrauką atgal. Jaučiausi purvinas.
Nesididžiuoju.
Bet Tomas čia niekuo dėtas.
.
Tavo Julius
*
Labas, Lina,
.
Jau laikas būtų suvokti: tavęs nebėra.
Atsisakau. Pagaliau imu suprasti, ką kalbėdavai apie tikėjimą. Ilgas valandas aukštinęs žinių ir realybės pranašumą, dabar keičiu melodiją.
Niekam daugiau nerūpiu. Tėvai seniai nebeskambina, draugų nėra, nebent pora sugėrovų. Taigi idėja, kad daugiau nebegrįši, atrodo mažų mažiausiai komiška.
Beje, turiu kai ką prisipažinti. Ant stalo vėl guli cigarečių pakelis. Neištvėriau. Rūkau čia pat, prie kompiuterio.
Nekyla noras skambtelėti ir smarkiai išbarti? Nesugrįši iš meilės, tai pasirodyk apimta siuto!
Cha. Išsišaipytum, pamačiusi, kaip viltingai pažiūrėjau į telefoną.
Juoda, plastikinė tyla. Primena kapo duobę, žvelgiant į ją iš viršaus. Primena…
.
– …vadinasi, jeigu yra kūnas, turi būti ir siela. Kitoje dalyje Mokytojas kalbės apie pomirtinę kelionę, pavojų kupiną tarpsnį, per kurį…
Beveik pašokau nuo kėdės.
Šaižus, nežmoniškas šnabždėjimas.
Prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau, jog tai laida, kurios anksčiau klausiausi. Netyčia kažką nuspaudžiau.
Jau per ilgai esu namuose. Tačiau už lango neliko nieko, kas mane domintų. Vyną – ir tą dabar pristato iki durų. Daugiau niekur neišeinu.
Taip geriau.
.
Julius
*
Labas, Lina,
.
Neketinau tau daugiau rašyti.
Atsimenu iš televizijos: derybos, neigimas, pyktis, susitaikymas… Regis, dar kažką praleidžiu.
Aš sutvertas kitaip. Susitaikyti nepavyko.
.
Neseniai pasivaideno, kad kvieti mane iš lauko. Tik iškėlęs koją pro langą supratau, kad kažkokia moteris šaukė savo vaiką. Akimirką pasvarsčiau, gal vis viena ant jų nukristi. Už tai, kad pavogė vardą.
Susilaikiau.
.
Naktimis miegu neramiai, dažnai prabundu. Jaučiu kažkieno klastingą buvimą. Sakytum, tamsa iš manęs tyčiojasi. Turiu atsikelti, įjungti šviesą ir gerai apžiūrėti visą butą. Žinoma, nieko nerandu. Užtat dieną sėdžiu pamėlusiais paakiais. Jeigu taip tęsis, greitai nebepažinsi.
Kita vertus… Savęs visai negaila.
.
Iki,
Julius
*
Labas, Lina,
.
Atleisk dėl praeito laiško, nereikėjo taip sakyti. Žinau, jog jaudiniesi. Dažnai galvoju, kaip neįvertindavau tavo rūpesčio. Iki to karto, kai grįžau namo – ir pasitiko tuščia tyla.
Radau tave prie lovos.
.
Šundaktariai prisiekinėjo, kad čia tik laikinas sutrikimas. Grįši lyg naujai gimusi. Tačiau tai, kas parėjo atgal, buvo tiktai šešėlis.
Stengiausi atgaivinti tavo dvasią, įpūsti jausmus. Įkalbinėjau. Maldavau. Likai neperkalbama. Pasikeitusi.
Ieškojau specialistų. Mėginau įrodyti, kad kažkas ne taip. Veltui.
Gal pasikeitė požiūris po atsitikimo, gal metas ir pačiam pergalvoti situaciją?
Kvailiai.
Ieškojau informacijos internete, diskutavau, klausinėjau. Žmonės juokėsi arba siūlė kreiptis į psichologus.
Kamiu Merso šiandien būtų visai normalus. Tai jautrieji atrodo absurdiškai.
.
Tad ką man reikėjo daryti, Lina? Neturėjau kitos išeities.
.
Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.
.
Viskas ištaisoma. Mokytojo žodžiai pripildo mane vilties. Netgi pagaunu save švilpaujantį.
.
Amžinai tavo,
Julius
*
Labas, Lina,
.
Šį rytą atsibudau vonioje. Neatsimenu, kaip ten atsidūriau. Atmerkiau akis prietemoje, priešais veidrodį. Kažkas kitas buvo paėmęs mano atspindį ir plačiai šypsojosi.
Pradėjau dieną nuo klyksmo.
Paskui labai juokiausi.
Moki pasispardyti! Gerai, gerai. Nuo šiol miegosiu su šviesa. O visus veidrodžius namuose nukabinau arba uždengiau paklodėmis.
.
Tačiau ritualų vis tiek nenutrauksiu.
Internete jų daug. Kuris pavargsime pirmas?
.
Vėl tavo ėjimas,
Julius
*
Labas, Lina,
.
Viską gerai apgalvojau. Manau, kai sugrįši, norėsiu su tavimi turėti vaikų. Laikas pagaliau suaugti. Gavęs pašalpą, nupirksiu tau žiedą. Taip, tai turėtų būti paslaptis. Bet negaliu susilaikyti.
Niekada nepaklausiau: ar turi šeimą? Būtų pats laikas su jais susipažinti!
.
Julius
*
Labas, Lina,
.
Pagaliau reikalai taisosi!
Sapnavau tave šiąnakt. Bareisi, tačiau su šypsena. Klausinėjai apie buvusį darbą. Jaučiu tavo artumą – saulė, rodos, šviečia ryškiau, net per sukruvintus langus.
Kaip ir patarei, pasikalbėjau su mažojo Juliaus mama. Ji sutiko, kad elgėsi nemandagiai. Be to, pažadėjo pagalvoti dėl sūnaus vardo, kad ateityje išvengtume nesusipratimų. Pasirodo, turiu padorius kaimynus. Reikės pasisvečiuoti dažniau.
.
Kas dėl darbo, tai reikėjo jį mesti iš karto. Ypač po to, kai sužinojau, kad kompanija sūlo tik keturias dienas gedului. Tačiau mane perkalbėjo, papirko laisva savaite, kurios net neprisimenu.
Pirmą dieną, kai turėjau sugrįžti, šiek tiek vėlavau. Vakare daug išgėriau ir pamiršau žadintuvą. Pasitaiko. Deja, vos įžengęs į virtuvę, išgirdau riksmą:
– … į darbą dėl kažkokio šūdo ir dar vėluoja! – Lukas pjaustė daržoves nusisukęs nugara į duris ir garsiai skundėsi.
Pirmoji mane pastebėjo kita kolegė.
– Ššš! – sušnypštė ji. – Labas rytas, Juliau!
Taip pričiuptas, jis, regis, tik dar labiau įsiuto.
– Ir ką? Tegul klausosi. Bus į naudą. Girdi, ką sakau, Juliau? Ar gerai pailsėjai?
– Lukai, liaukis! – riktelėjo kažkas kitas.
– Kodėl turėčiau? Aš praeitą savaitę virš šešiasdešimt valandų atvariau, beveik už du. Neturiu gyvenimo, ar ką?
– Nebūk žiaurus.
– Žiaurus! Ką jūs čia iš viso apsimetate? Juk ji net ne žmogus! Kas tu per vyras?
Lukas stovėjo nuleidęs rankas, atsirėmęs į stalo kraštą, veide – įsižeidusi mina. Peraugusio vaiko snukis. Šlykštu prisiminti.
Pats gerai nežinodamas, ką darau, prisiartinau prie jo dviem greitais žingsniais ir smogiau tiesiai į veidą. Lukas to nesitikėjo, gavo dar sykį, tik tada pagaliau suprato, kas vyksta. Jis žemesnis už mane, tačiau stambus, plačiapetis. Sugėrė smūgius kaip lengvą įžeidimą, galėjo nesunkiai apsiginti. Tačiau jis tik prisidengė rankomis veidą ir ėmė bliauti:
– Baik! Baik!
Tikras vyras.
Aš nesiklausiau. Talžiau, kur papuola, kol bendradarbiai mus atskyrė. Nenorėjau lengvai pasiduoti, mėginau trenkti kitam, bet pats gavau nejuokingą antausį.
– Ar tu nustosi?
Nustojau. Bjauriai skaudėjo.
Laiptais iš pirmo aukšto atbėgo viršininkas; paprašė prisėsti, kol pats apšokinėjo Luką. O mano užgulta ausis? Net nepasiteiravo.
.
– Nieko negaliu padaryti. Tiesiai prieš kameras, pats mačiau, viskas įrašyta… Taip nedaroma. Aišku, gali ginčytis, pradėsime tyrimą. Bet, žinok, jie nenorės tavęs laikyti. Kompanijos reputacija…
Išėjau, su niekuo neatsisveikinęs.
.
Juokinga nebent tai, kad Lukui reikėjo dar ilgai ir nuobodžiai kankintis.
.
O aš geriu vyną, perdažinėju sienas ir laukiu, kol tu sugrįši.
.
Tad kas šitoje situacijoje nugalėtojas?
.
Tavo Julius
*
Labas, Lina,
.
Prastoka naktis. Regis, buvau nualpęs. Pasiruošimo darbai sekina.
.
Pakviečiau porą kaimynų į talką. Manau, dabar jau greitai susitvarkysime.
.
Myliu,
Julius
*
Labas, Lina,
.
Namuose atjungė vandenį ir elektrą. Dujų kol kas dar turiu. Naktimis budžiu prie degančios orkaitės. Žvakių eikvoti nenoriu, o užsisakyti nieko nebegaliu.
Karščiuoju. Labai skauda kairę ranką. Žaizdą reikėtų susiūti, bet apie ligoninę negali būti nė kalbos. Pats kaltas. Rūpinuosi ja, kaip tik galiu, tačiau tinimas niekaip nenuslopsta. Dažnai kraujuoju, bet tai įkvepia siekti tikslo.
Dar bjauriai niežti perbrėžtą veidą. Regis, gyja gerai, bet šiokie tokie randai liks. Sunkiausia nesikasyti.
Turiu vaikeliui dovanų. Triratuką ir didelį meškiną.
.
Labai jūsų laukiu,
Julius
*
Lian
.
Mbmano spinta nėra iki lubu
.
.
.
Ar ten tu?
Atne6k vandens
.
.
.
.
julis
*
Būk pasveikinta!
.
Jaučiuosi puikiai. Beveik nieko nebeskauda.
.
Rūsyje radau rozetę ir įjungiau telefoną. Seniai juo nesinaudojau. Kaip kapavietę užlieja gėlių žiedynai, taip juodą blizgesį pakeičia spalva.
.
Telefonas pareikalauja atnašų, gobšus turto. Pamaitinu jį.
.
Paskutinysis išbandymas ateina.
.
Keturiasdešimt dienų pasninkavęs, jis buvo nusilpęs ir patyrė gundymą.
.
Ar viskas gerai? Kur dingai? – tai tėvai.
Ugnis išvalys jūsų irštvą.
.
Tomas: Baik. Aš teve užmušiu. Nekwciu tavęs.
Pamišėliai bus palaiminti.
.
Lukas: mačiau tave pro langą. Įspėju geruoju, atsiknisk.
Šventovės sienoms reikėjo dažų.
.
Ir tuomet, jie pabando kitaip.
.
Labas, tu ne vienas…
.
Manau, jie atliko dirbtinio intelekto testus su mumis nevykėliais, o dabar viską neigia…
.
Vieną dieną diskutavome apie Aristotelį, kitą – elgėsi, lyg jai būtų atlikta lobotomija…
.
Netyčia gavome neišbaigtą roboto versiją, kuri dar neturėjo pasirodyti. Kompanija susimovė…
.
Turiu pusbrolį, kuris dirba…
.
Sveiki, mano vardas Eva, esu žurnalistė, norėčiau…
.
Suklupęs ant kelių, pratrūkstu raudoti. Jeigu yra kūnas, turi būti ir siela, jeigu yra kūnas, turi būti ir siela, jeigu yra kūnas, turi būti ir…
.
Ilgai meldžiuosi, virpėdamas nuo šalčio.
.
Man trūksta oro.
.
Aš per silpnas.
.
Pasaulis yra piktojo.
.
Giliai įsikandu sau į ranką. Jaučiu kraujo sūrumą.
.
Aš… girdžiu tavo balsą.
.
Lotyniškos giesmės žodžius.
.
Ir prieš pat nevilčiai įsisiurbiant į širdį, dorybė nugali. Aš pamatau viziją ir stoja Žinojimo Aušra.
.
Ginčas. Nenori manęs išleisti. Trenkiu durimis.
Tomo namai. Degtinė.
Jis ima rodyti pirštu man už nugaros ir nežmoniškai rėkti. Iškviečiu greitąją ir jį išsiveža.
Grįžtu namo. Tavo kūnas.
.
Tu – mergina nuo antkapio.
Tu – Linos siela.
.
Už bausmę mane apleidai. Už bausmę, nes buvau nieko vertas.
.
Aš sulaužysiu prakeikimą. Mano peilis aštrus.
Ateisiu su naktimi.
.
Tavo Julius