17. Vorūna „Pasvirs Tamsa“

.

Durys stovėjo sandėliuko kampe, tačiau niekur nevedė. Tai buvo sieninės spintos durys, kadaise nuimtos nuo vyrių ir atremtos į sieną sandėliuke. Nikolė nuo tada jas sau vadino pseudodurimis, bet dažniausiai ji jų net neprisimindavo. Tačiau vieną dieną, užėjus čia, Nikolė pamatė kažką šmėkštelint tarpe tarp pseudodurų ir sienos. Ji tyliai riktelėjo.

.

Koks ten, po velnių, padaras? Žiurkė? Į sandėliuką sruvo blausi dienos šviesa, bet ji nepasiekė tolimojo kampo. Nikolė keiktelėjo, ir palinko ties plyšiu tarp pseudodurų ir sienos, stebeilydama į tamsą. Joje niekas nesujudėjo. Ką gi. Iš patalpos nebuvo kito išėjimo, tai jeigu ji išeis ir palauks savaitę, tas gyvūnas ten nustips, o tada ji iškuops jo lavoną. Taip geriausia.

.

Bet jame yra kitas išėjimas, pamanė ji. Pseudodurys! Durys juk visada išlieka durys! Jų prigimtis yra sujungti dvi vietas. Kas, kad nuėmei jas nuo vyrių – jos ras kitas erdves, kurias sujungs.

.

Tokia mintis jai buvo nebūdinga, tarsi būtų kilusi kažkieno kito galvoje.

.

Jos pasvirusios, o tai reiškia, kad erdvė už jų nėra mums įprasta kasdieninė erdvė, o…

.

Nikolė pasipurtė: kas čia jai užėjo? Ji apsigrįžo eiti.

.

Žinoma, tu išeisi. Tu visą gyvenimą bėgai nuo pavojų, užuot juos pasitikusi. Tu esi nuspėjama. Tokia nuspėjama, kad tavo sekantys žingsniai jau yra užfiksuoti erdvėje ir laike. Tavo erdvėlaikio linija jau yra nubrėžta.

.

Nikolė sustingo. Ta mintis, iš kur ji bebūtų atėjusi, buvo tokia tiksli, kad ji net įsižeidė. Jos veiksmus buvo galima numatyti kone laikrodžio tikslumu.

.

Tavo erdvėlaikio linijoje laikas susikeitė su erdve, vėl kilo mintis. Tu dabar eisi namo. Tavo namai yra tavo ateityje. Tai neišvengiama. Bet ar žinai, kur dar laikas susikeičia su erdve? Kokiomis aplinkybėmis laiko koordinatė tampa erdvine, o erdvės – laikine?

.

Ne, nežinau, atsakė Nikolė, pasidavusi iliuzijai, kad kalba su kažkuo kitu.

.

Kai krenti į juodąją skylę, atėjo atsakymas. Nes kai pereini įvykio horizontą, erdvės koordinatė susikeičia su laiko. Juodoji skylė tada yra tavo ateityje. Jos išvengti fiziškai neįmanoma.

.

Nikolė pati apie juodąsias skyles niekada negalvojo: tai buvo tarsi kažkieno kito mintys. Jos pirmas instinktas buvo iš čia bėgti, tačiau tai, kad ji buvo absoliučiai prognozuojama, ją neramino. Ji turėjo tam priešintis. Nes robotiškas nuspėjamumas reiškė mirtį.

.

Ji atsiduso, susirado ant lentynos žibintuvėlį, ir ryžtingai spinduliu pervėrė tamsųjį kampą po pseudodurimis.

.

Tuoj pat atšoko. To, ką pamatė, nemokėjo apibūdinti. Voratinklis, pamanė ji, ir žiauktelėjo. Bet jis nebuvo tiesiog koncentrinių daugiakampių tinklas – ne, jis buvo nusidriekęs kaip didžiulis muilo burbulas, tarsi į tolumą nutįsusi “kojinė” fosforescuojančiu paviršiumi. Kaip ilgas balionas, plonėjantis link begalybės, suskylantis į gijas…

.

Tai spagetifikacija kūno, krentančio į juodąją skylę, jai vėl pasakė begarsis balsas.

.

Reikia susiimti, nepasiduoti beprotybei. Tai tik didžiulis voratinklis. Bet kodėl nesimatė jį nuaudusio voro? Nesvarbu. Pasiėmusi šluotą iš kampo, ji piktai smeigė šluotkočiu į plyšį tarp pseudodurų ir sienos, ir gerai pamakalavo. Štai ir atsikratys šlykštynės. Bet kai ištraukė šluotkotį ir iškišo jį į dienos šviesą, jis nebuvo niekuo aplipęs.

.

Ir tada, stovėdama ant sandėliuko slenksčio, ji pasijuto… pasvirusi. Ji stovėjo tiesiai, bet subjektyvus jausmas buvo, tarsi svirtų link sienos.

.

Tarsi jos kūnas būtų lygiagretus į sieną atremtoms pseudodurims.

.

Ji nieko nebesuprato. Tai buvo spąstai. Ji kažkaip perėmė pseudodurų pasvirimo kampą.

.

Baimę pakeitė pyktis. Apsisukusi ji pritūpė, apglėbė pseudoduris rankomis, ir pakėlė jas vertikaliai.

.

Tuoj pat jai akis užplūdo tamsa – ji nieko nebematė. Ji kluptelėjo ir paleido duris. Lenta tarkštelėjusi atsirėmė į sieną, ir regėjimas jai grįžo.

.

Nikolė įsikibo lentynos, paniškai, sekliai kvėpuodama. Pasvirimo jausmas sumažėjo, tarsi pasaulis dabar stovėjo tiesiau. Pseudodurys irgi stovėjo kiek tiesiau, kampas tarp jų ir sienos buvo mažesnis.

.

Vadinasi, tas kampas iš tiesų kontroliavo jos pasvirimo jausmą. Jeigu taip, tai gal bus galima tas duris tiesiog pastatyti vertikaliai, ir jos pasvirimo jausmas išnyks. Tik reikės galbūt prikalti jas prie sienos, o gal pritvirtinti kokia nors itin stipria lipnia juosta, kad jos nenugriūtų. Nes jos pasaulis tada pakryptų stačiu kampu. Ji sudrebėjo. Pasiraususi po lentynas, rado plačią izoliacinę juostą. Tegul tik jos spėjimas pasitvirtina.

.

Ji atlošė pseudoduris ir stumtelėjo jas link sienos. Ir vėl siūbtelėjusi akis užliejo aklina tamsa. Ji paleido lentą, ir blausi prieblanda grįžo. Ne, šitaip nieko nebus. Ji turėjo išsiaiškinti, kas čia darosi.

.

Atrodė, tarsi pakėlus duris, tamsa iš už jų išsiplečia ir pripildo visą sandeliuką, nors taip galvoti buvo absurdiška. Nikolė padarė eksperimentą. Užuot atlošusi pseudoduris, ji ėmė jų apačią lėtai ir atsargiai stumti link sienos, kad plyšys tarp jų ir sienos po truputį mažėtų. Stumdama ji suprato, kas darosi. Sandėliuke is tiesu nemažėjo šviesos. Mažėjo jos regėjimo laukas. Jis traukėsi į siaurą juostą, kurią iš abiejų pusių supo tamsa. Kad pažiūrėtų į šoną, ji turėjo pasukti galvą.

.

Tačiau pasvirimo jausmas sumažėjo.

.

Ji išėjo į lauką, bet ir dienos šviesoje ji matė tik siaurą koridorių prieš save. Šonuose stūksojo juoduma.

.

– Kodėl? – ji pabandė surikti vidury kiemo, bet iš gerklės išsprūdo tik švogždimas. – Kas čia darosi?

.

Nerangiai, mažais žingsneliais ji apsisuko, ir regėjimo juosta sukosi kartu su ja, šluodama siaurą šviesos takelį. Sugrįžusi į sandėliuką ji suprato: kuo tiesiau pastatys pseudoduris, tuo labiau susitrauks jos regėjimo juosta.

.

Kiekvieną kartą, kai tu bandai pataisyti padėtį, pablogini ją, sušnibždėjo balsas viduje.

.

Kodėl? sušvogždė ji, trinktelėjusi kakta į seną čiužinį, nekreipdama dėmesio į sukeltą dulkių debesį. Kodėl tos durys ten trūnijo jau kažin kiek metų, ir nieko nebuvo, kol aš nepradėjau jomis domėtis?

.

Nikolė atsitiesė su nauju pasiryžimu įveikti tas duris. Ji negalėjo joms leisti kontroliuoti jos gyvenimo. Išmes jas į šiukšlyną, ir bus viskas baigta!

.

Ji pakėlė pseudoduris ir trenkė jas žemyn. Bet triumfas truko gal tik pusę sekundes, nes jos pasaulis pakrypo šonu – ji griuvo į bedugnę.

.

Tamsa vėl užliejo akis. Nikolė krito iš dangaus į fosforescuojantį tunelį, kurio sienos nelygiai raibuliavo, tarsi glebus balionas, plevėsuojantis švelniame vėjelyje, ir tolumoje nuo jo atsišakojo du siauresni tuneliai, o tarp jų buvo platus, apvalus mažesnis… gaublys, arbūzas? Ne, tai buvo galva, o tie du siauri tuneliai – rankos. Tai buvo labai abstraktus žmogaus kūno trimatis paviršius. Ir ji krito tiesiai į jį. į milžinišką savo išnarą. Ir suprato, kad jai lemta ją užpildyti ir sustingti, ir daugiau niekada neištrūkti, ir…

.

Aš – tavo ateitis, pasigirdo balsas jos galvoje. Tavo erdvėlaikio linija priėjo akligatvį. Tavo gyvenimo tėkmė tapo užakusiu ežeru. Sąsmauka tarp jo ir pasaulio siaurėja su kiekviena sekunde, ir tuoj užsismaugs.

.

Smūgis aptemdė jai sąmonę – ji trenkėsi į kietą medį. Atsipeikėjusi pasijuto gulinti ant pseudodurų, nugriuvusių ant grindų. Pabandė atsisėsti, bet pasaulis buvo pakrypęs stačiu kampu; keldamasi, ji jautė, kad tebeguli. Balionas-išnara pleveno jai tamsoje prieš akis, raibuliavo, traukė ją, siurbė į save, tarsi ji būtų skystis, kuriam reikia indo, kad įgautų formą.

.

Pabandė pakelti galvą, bet vis tiek nematė nieko, išskyrus švytintį kontūrą juodoje bedugnėje. Dienos šviesos nebebuvo. Ji žiūrėjo į kitą pasaulį, kitą matavimą, ir joks judesys jos nebegrąžins į įprastą realybę, lygiai kaip kad būnant Žemėje neįmanoma “pakelti galvą” ir pažiūrėti į ketvirtąjį matavimą.

.

– Nikole, kas atsitiko? – pasigirdo balsas visai arti. Jis buvo tikrovėje, ne jos galvoje, ir pasirodė lyg ir girdėtas. – Negali atsikelti?

.

Ji papurtė galvą: “ne”.

.

– Užsigavai? – paklausė atėjūnas. – Duok, padėsiu atsistoti.

.

Stiprios rankos ją suėmė po pažastimis ir ėmė kelti nuo grindų. Bet net ir keliama ji matė tik tamsą. Atremta į sieną, ji neįstengė kojomis įsispirti į grindis, ir lėtai susmuko.

.

– Negali stovėti? – pasakė žmogus. – Palauk, iškviesime tau pagalbą. Reikia tik pastatyti tas nugriuvusias duris, nes jos kliudys medikams įeiti.

.

Jai norėjosi surikti, nekelk durų, nes tau gali blogai baigtis, bet neišspaudė nei garso. Ji išgirdo, kaip medis bruožiasi į betoną, vieną-kitą nerangų tarkštelėjimą –  ir tamsa, jos nustebimui, ėmė trauktis. Periferiniame regėjime ėmė švisti prieblanda. Pakelti galvą tapo įmanoma.

.

Akies kraštu ji matė žmogaus kojas, apautas sportbačiais, ir didelę lentą, kurią tas žmogus kėlė, suko, manipuliavo. Tačiau tiesiai prieš ją vis dar tvyrojo tamsa, kurioje į tolį driekėsi boluojantis kontūras. Tamsos ruožas mažėjo, traukėsi iš abiejų pusių, tačiau išnara ją skausmingai viliojo, masino, reikalavo, kad ji ją užpildytų. Tamsai nykstant, tas kontūras taip ir dings negrįžtamai, ir su juo – galimybė sustingti, panirti į absoliučią ramybę, kur nieko daugiau nebereikės.

.

Medinė lenta sausai džerkštelėjo – jos gelbėtojas atrėmė pseudoduris į sieną. Kaip jis sakė – iškvies jai greitąją? Bet medikai jai negalėjo padėti.

.

Atsistūmusi rankomis nuo grindų, ji sunkiai pakilo.

.

– Labai ačiū už pagalbą, – tarė ji, nustebusi, kad balsas grįžo. Ji pasuko akis link žmogaus, ieškodama jo veido. Tačiau tamsos ruožas bei jame boluojanti išnara jį užstojo. Kaip keista: tamsa su šviesa susikeitė vietomis – dabar šviesa buvo šonuose, o tamsa priekyje. Ką ten tas balsas kalbėjo apie erdvės ir laiko susikeitimą vietomis? Ne, ji nusprendė į tai nesigilinti, o kabintis vilties, kad grįš į normalią realybę.

.

– Man viskas gerai, greitosios nereikia, – pasakė ji. –  Aš tik truputį negrabiai su tomis durimis pakovojau.

.

Pasukusi galvą į šalį, ji akies kraštu pamatė, kas buvo jos gelbėtojas. Tai buvo kaimynas, su kuriuo ji buvo apsikeitusi vienu-kitu žodžiu butų bendrijos susirinkimuose. Jis atidžiai pažvelgė į ją, tarsi netikėdamas, kad ji taip greitai pasitaisė.

.

– Tu tikra? – paklausė jis.

.

– Taip, aš tikrai jau atsigavau.

.

– Na, tai puiku, – pasakė jis ir išėjo, jai pavymui šūktelėjus “dar kartą ačiū!”

.

Jam tik iškėlus koją iš sandėliuko, ji išgirdo krebždesį sau už nugaros, per grindis braukiamos lentos barškėjimą. Ji krūptelėjusi atsigręžė, tada prisivertė pasukti galvą šonu, kad matytų, kas darosi.

.

Pseudodurys po truputį slinko prie sienos. Pačios. Jos “ėjo” link sienos tarsi žmogaus stumiamas krovinys: vienas apatinis kampas truputį krustelėdavo ir pasislinkdavo, paskui kitas.

.

Ji užspaudė sau burną, kad nesuriktų ir nepatrauktų nueinančio kaimyno dėmesio. Jai kilo impulsas rauti iš sandėliuko, bėgti kur akys veda, ir niekada negrįžti į šį košmarą. Bet negalėjo net pajudėti.

.

Tamsos ruožas prieš akis ir toliau siaurėjo. Su kiekvienu pseudodurų “žingsniu” jis truputį susitraukdavo. Traukėsi ir boluojantis kontūras-išnara.

.

“Nepavyko,” pasigirdo atodūsis jos galvoje. “Aš būčiau kanibalizavusi tavo užakusį erdvėlaikio regioną, bet įvyko kažkas nenumatyto. Tau padėti atėjo žmogus. Tavo ateitis tapo nenuspėjama, ir užakęs regionas susijungė su įprastiniu erdvėlaikiu. Tai aš irgi turiu grįžti atgal.“

.

Kaip užhipnotizuota, ji žiūrėjo, kaip durys artėja prie sienos, kol prisišliejo prie jos vertikaliai. Ji tyliai suinkštė. Bet kuriuo momentu jos nukris, ir visas košmaras prasidės iš naujo. Tačiau lenta stovėjo tiesiai, mesdama iššūkį fizikos dėsniams.

.

Tuo tarpu jos regėjimas visiškai atsistatė – tamsos nebeliko. Pasvirimo jausmo taip pat. Ji čiupo plačios lipnios juostos ritinėlį nuo lentynos, ir, atvyniojusi ilgą gabalą, priklijavo pseudodurų viršų prie sienos. Tada ji šoko per sandėliuko slenkstį, užtrenkė duris už savęs, užrakino jas, ir nubėgo namo.

.

Nikolė niekada daugiau neketino kelti kojos į sandėliuką, kad ir ko prireiktų. Bet tai nepadės, suprato ji. Jis – tas balsas – sugrįš ir bandys dar kartą. Jis palauks, kol ji vėl taps nuspėjama, o tai turbūt atsitiks jai net nepastebint. Ir tada, bet kurią jos likusio gyvenimo akimirką – kai dirbs, sėdės, stovės, valgys, eis gatve ar važiuos mašina – staiga jos pasaulis gali pakrypti šonu, stos tamsa, ir jos kritimo niekas nebesulaikys.