18. Arminas Sėja „Mirties švilpukas“

Kažkur pakaunėj, toliau nuo miesto triukšmo, gyveno sykį berniukas Antanukas. Turėjo jis tėvelį ir mamytę. Mamytė daug keliavo ir dirbo. Iš jos berniukas žinojo, kad pasaulis – didelis ir gražus, tačiau visas JO pasaulis buvo tėtukas. Tėtukas buvo mylintis ir nagingas. Galėjo padirbinti ar sutaisyti bet kokį daiktą, tik nelabai mėgo technologijų. Antanukui tai, beje, patiko. Berniukas galėjo daug ką paaiškinti tėtukui, o tėtukas galėjo pamokyti jį amatų ir nuobodulio. Taip ir gyveno tyrinėdami savo mažą pasaulėlį, kol mama keliavo po platųjį.

.

Sykį visi pusryčiavo laukdami, kol mamos atvyks mašina. Ji turėjo iškeliauti į Aziją, tad pusryčiams buvo vafliai, kokius ji kepdavo prieš kiekvieną ilgesnę kelionę. Vaflius gardino uogomis, rinktomis čia pat esančiame miškelyje. Antanukas dievino tą miškelį, nes ten su tėtuku vykdė gamtos stebėjimus. Pirma įrengė lesyklėlių, jas kartu meistravo tėtuko garaže-dirbtuvėse. Vėliau nutarė, kad nori paukštukus stebėti ir pastatė vaizdo kamerą. Po to dar vieną, ir dar vieną, ir dar ne vieną! Galiausiai kameromis apkaišė visą mišką ir net „užkūrė“ tiktoką su šeškais ir lapėm! Tėtukui kiek nepatiko, kad jų dienose radosi tiek technologijų, bet Antanukas atrodė labai laimingas, tai negi prieštarausi. Berniukas parinkdavo įrangą, o tada kartu su tėtuku meistravo laikiklius ir galvojo, kaip viską slėpti ir maskuoti. Kamerų buvo visur: kelmuose, šakose, drevėse ir samanose. Buvo net tokių, kurios apsimetė kankorėžiais!
Žodžiu… Šveičia šeima tuos vaflius, o berniukas tik ir laukia, kad mama išeitų, nes buvo su tėtuku sutaręs pastatyti naujų kamerų giliau miške. Staiga, kažką prisiminusi, mama padėjo įrankius ir tarė:
– Kol būsiu išvykusi, prašau, neišlaidauti. Gal užteks tiek „žaislų“, kiek turite.
– Gerai, mama, – atsakė abu ir sukikeno.
– Aš rimtai, berniukai. Ši kelionė atveria man ir mūsų šeimai naujų galimybių, tačiau negalėsime jomis pasinaudoti, jei netaupysime.
– Viską suprantu, Saule. Turime daugiau „žaislų“, nei mums reikia, – patikino ją tėtukas ir mirktelėjo Antanukui. Mama pakilo nuo stalo, pakštelėjo abiem į kaktas, stvėrė nebaigtą valgyti vaflį ir tarusi „myliu“ tiesiog iškeliavo. Ji negalėjo pakęsti atsisveikinimų. Jie irgi.

.

Likę vienu du vyrukai mikliai sutvarkė virtuvę ir patraukė miškan. Ėjo į katastrofos vietą, kaip juokais ją vadino. Toji vieta buvo atokiau namų, tad medžio drevėje tebuvo vieniša kamera. Anądien rado ją įtryptą į purvą, įrašų nebuvo, bet juodu buvo tikri, kad tai gyvūnų darbas. Tėtukas manė, jog čia šernai iškėlė puotą purve – kasėsi ir siautė taip, kad drevėje paslėpta kamera „nusipurtė“ su gilėmis. Antanukas sutiko, bet pats tikėjo, kad šėliojo ten visai ne šernai, o stumbrai! Vaikščiodamas po įvykio vietą jis rado porą išklaipytų pėdsakų. Šie atrodė it didelės kanopos, ir visai ne „kiauliškos kanopėlės“, kaip išsireiškė ant šernų jau spėjęs įpykti berniukas. Naktį po įvykio jis dar sapnavo, kad kameroje buvo „išplaukusi“ nuotrauka su kažkokio padaro snukiu. Raguotu, barzdotu, su didele kumpa nosim. Tai turėjo būti stumbras. Berniukas labai norėjo stumbro savo tiktokui.

Atvykę į vietą abu ėmėsi darbo. Iš kuprinės ištraukę keletą kamerų sustatė jas taip, kad visa purvynė būtų it ant delno. Tvirtindamas paskutinę jų, Antanukas staiga suvokė, kad akumuliatorius paliko krautis garaže.
– Tėtuk, pamiršom baterijas, – mėgino kalte dalintis vaikis.
– Nieko tokio, – atitarė žemuoges nuo smilgos valgantis tėtukas. – Vakarop ateisime vėl, bet turime paskubėti, gi dar žadėjau kaimynui lentynėlę išpjauti.

Susirinkę mantą vyrukai pasispartino namų link, kai staiga suskambo telefonas.
– Alio, – atsiliepė tėtukas. Akimirką klausė, o tada, taręs „nedomina“, tiesiog numetė ragelį.
– Kas čia skambino?
– Kažkokie velnio pirkliai, 3D spausdintuvą siūlė įsigyt.
– Ką, ką? – nušvito Antanukas. – O kokį? Už kiek? Kodėl iškart padėjai ragelį?
– Tai kad jie taip ir prisistatė: „Velnio pirkliai“. Ką man su velniais kalbėti? – krizeno tėtukas.
– Gi čia tik pavadinimas – spygtelėjo sūnus. – Pilna tokių! Minties pirkliai, pardavimų velniai, verslumo dvasios… Visokių esu matęs internete!

.

Tėtukas stabtelėjo, nužvelgė sūnų ir pripažino, kad gal per prietaringai ir išties nemandagiai pasielgė. Vėl suskambo telefonas.
– Atsiliepk per garsiakalbį, tėtuk, prašau, prašau.
Vaikulis atrodė labai užsidegęs, tai negi prieštarausi. Tėtukas įjungė garsiakalbį ir iš jo pasigirdo jaunas, įkyrokas balsas.
– Sveiki, sveiki, vėl velnio pirkliai ir pragariškai karštos nuolaidos! Skambutis atsijungė, taip ir nespėjau jums pristatyti akcijos sąlygų, – pabėrė balsas.
Tėtukas jau žiojosi kažką sakyti, tačiau Antanukas, supratęs, kad jis vėl tars „nedomina“, tiesiog prispaudė pirštą prie lūpų:
– Šššššššš.
– Mūsų inovatyvus verslas išnaudoja autonominius dronus, – balsas ragelyje pradėjo greitakalbę. – Sudarome maršrutą ir super optimaliai išvežiojame užsakymus super laimingiems klientams. Jums pasisekė, nes klientas, užsisakęs chatat super tris dė pro spausdintuvą, jo nebenori, bet apmokėjimo neatsiėmė! Vežti jo atgal neapsimoka, tad mums būtų smagu ir patogu šį stebuklą palikti jūsų namuose vos už šešiasdešimt šešis, šešiasdešimt. Ši suma dengia administracinius kaštus, ritę plastiko ir išplėstą garantiją amžinybei. Sutikę su pasiūlymu daiktą gausite per valandą, tačiau sutikti turite dabar.

Stojo pauzė, greičiausiai dėl to, kad pardavėjas norėjo atgauti kvapą. Tėvas ir sūnus spoksojo vienas į kitą tylėdami. Jie nežinojo, kiek kainuoja chatat super tris dė pro spausdintuvai, bet žinojo, kad jokio spausdintuvo už tiek nenusipirksi.
– Na, ar susidomėjote? – tęsė balsas.
– Taip! – suriko Antanukas.
– Ne! – nukirto tėtukas, bet kadangi abu prabilo išvien, tėtukas pasitaisė: – Sudominote, tik dabar ne pats geriausias metas, atsiprašome.
– Tėėėėėėt… – ištęsė sūnus. – Prašau… Tik 70 eurų.
– Spręskite greičiau, – pasigirdo iš ragelio. – Dronas jau juda iš jūsų rajono. Jei patys neimate, gal žinot kam reikia?
Tėtukas uždengė mikrofoną delnu ir, pažvelgęs į sūnų, tarė:
– Antanuk, viskas čia labai įtartina, o ir mamai žadėjome nieko nepirkti. Gi pats žinai – stebuklų nebūna…
– Būna, būna! Stebuklas nutiko dabar! – ėmė straksėti berniukas. – Prašau, tėti. Aš turiu močiutės dovanotus 50 eurų, tu pridėsi dar 20 ir viskas!
– Labai sumanus vaikas… – saldžiai prabilo balsas telefone. Tėtukas dėbtelėjo į jį žvilgsniu „aš ką, net mikrofono uždengti nesugebu?“.
– Juk nemeluosime mamai, Antanuk?
– Nemeluosime, tėtuk! – šelmiškai tarė Antanukas. – Spausdintuvą laikysime garaže, o ji ten niekada neina, tai ir sakyti nieko nereikės. Tu pagalvok, kiek su juo atspausdinsim visokių laikiklių!
– Labai sumanus vaikas… – pasigirdo telefone.

Tėtukas dvejojo. Matydamas vaiko akis pats prisiminė, kaip jie apie tokį daiktą svajojo, o ir atspausdinti laikikliai sutaupytų laiko. Visgi tą pačią akimirką jis juto ir kūną kaustantį šaltį, nes JO Antanukas nori sukčiauti ir nieko nesakyti mamai. Kas galėjo pagalvoti… Mintyse nutarė būtinai apie tai pasikalbėti, bet dabar vaikas taip nori to spausdintuvo, tai negi prieštarausi…
– Vežkite, – atsiduso ir, nė nesulaukęs atsakymo, padėjo ragelį.

Po valandos abu jau stovėjo prie garažo vartų ir žiūrėjo, kaip prie jo tūpia dronas. Gyvenime nebuvo tokio matę, bet šiais laikais negi spėsi viską supaisyt. Dronas buvo juodas it bitumas, Antanukas spėjo, kad gal su saulės baterijom. Tėtukas tiesiog nerimavo. Nusileidęs dronas sustingo, tik šone įsižiebė raudona anga atsiskaitymui. Tėtukas sukišo dvi kupiūras ir netrukus išgirdo žvangesį – į specialų skyrelį biro grąža. Kai lenkėsi jos paimti, iš kito skyriaus išvažiavo dėžė su užrašu „XA‘TAT Super 3D Pro“. Berniukas šoko prie jos ir bandė kelti. Dėžė pasirodė esanti sunkesnė nei jis įsivaizdavo, išsprūdo iš rankų ir užkrito tiesiai tėtukui ant pėdos.
– Aaaaatsargiai! – suspigo berniukas.
– Ajajėzau! – suaimanavo tėtukas.
– Laimingo naudojimo! – sublerbė dronas ir užvedęs elektrinius variklius šovė dangun.

Spausdintuvą darbui jie parengė per pusvalandį. Tėtuko pėda buvo ne juokais patinusi, tad laikė ją nedidelėje ledukų vonelėje. Kad nukreipti mintis nuo skausmo, juodu tauškė niekus ir rinkosi pirmą projektą iš komplekte buvusios atmintukės.
– Šitą pelėdą gal? – bakstelėjo pirštu į vieną iš paveiksliukų tėtukas. – Ar va tą aną laivelį?
Berniukas raukėsi ir atidarinėjo vis naujas nuotraukas, nes labai jau nepraktiški tėtuko pasirinkimai jam atrodė. Tik staiga…
– Šitą spausdinkim, tėtuk, – berniukas bedė pirštu į baisią kaukolę.
– Kaukolę? Antanuk… – nustėro tėtukas.
– Čia ne šiaip kaukolė, tėtuk, čia mirties švilpukas. Mačiau tokį klasioko projekte mokykloje. Jį sugalvojo actekai, kad priešus gąsdinti, o aš nubaidysiu šernus nuo mūsų proskynos, – tarė vaikas.

Tėtuką kamavo bloga nuojauta, bet vaikas labai nori, tai negi prieštarausi.
– Skamba kaip kažkas mirčiai prišaukti, – sau po nosim subambėjo ir kiek garsiau pridūrė: – ko daugiau tikėtis iš velnio pirklių, spausdinkim šitą, jei taip nori.
– Ačiū! – užsikorė ant kaklo berniukas vos neišspirdamas vonelės.

Paruošę kaukolę spaudai, įjungė spausdintuvą. Šis suūžė, suburzgė, apšilo ir ėmėsi darbo. Lėtai, bet užtikrintai, klodamas pirmą perregimą sluoksnį. Procesas ir aušintuvų ošimas kaip mat užhipnotizavo ir tėtį, ir vaiką.
– Menu, kai įsigijom pirmą užsienietišką skalbimo mašiną, aš nuo besisukančio būgno valandą atplėšt akių negalėjau, – šyptelėjo tėtukas.
– Na, čia truks ne valandą, o, va rašo, visas keturias, – tarė Antanukas.
– Taip, bet čia įdomiau.
– Taip, įdomiau, – pritarė berniukas ir abu valandėlę sėdėjo tylėdami, tarsi paskendę magiškame spausdintuvo darbo garse, regėdami sluoksnis po sluoksnio kylančią kaukolę.

.

Nežinia kiek laiko taip prabėgo, bet Antanukas išsivadavo iš apžavo ir staiga pašokęs suriko:
– Tėtuk, akumuliatoriai! Turime šiandien juos nunešti!
– Taip, Antanuk, – mieguistai atsiliepė tėtukas, – bet gal geriau ryt. Prastai jaučiuosi, o dar ta koja…
Juodu abu pažvelgė į vonelę, pilną vandens ir be menkiausio ledukų pėdsako. Pėda vis dar buvo patinusi.
– Aš tikrai nenorėjau tėtuk, – atsiprašinėjo vaikas.
– Nesuk galvos, mažiau, – paglostė sūnų tėtukas. – Daug visko nutiko šiandien: mama išskrido, stebuklą antai nusipirkom, o dar tos lentynos neišpjoviau. Pėda nebeskauda, tiesiog pavargau.
– Aš vienas nueisiu! Gerai, tėtuk? Valanda ten, valanda šen, kaip tik grįšiu, kai baigs spausdinti. Abu pažiūrėsim, kaip jis švilpia, – pasiūlė vaikas.

Spausdintuvo ekrane degė užrašas: „Print Job. 51% complete. 124 minutes left.“  Buvo pats rugpjūčio galas, tad šviesos dar buvo likę, o vaikis mišką žinojo puikiai. Tėvas nelabai norėjo leisti jo vieno, bet vaikui taip svarbu, kad tos kameros veiktų, tai negi prieštarausi…

***

Kai Antanukas tykiai įsliūkino pro duris, garažas-dirbtuvės jau skendo prieblandoje. Tėtukas snūduriavo, spausdintuvas taip pat – tesigirdėjo vos ūžiantys aušintuvai. Saujoje vaikas gniaužė įvairių miško uogų, kurių parinko grįždamas, ir dabar taikėsi nudžiuginti tėtuką desertu. Priėjęs arčiau išvydo tėtuko veidą: liūdną, bet tuo pat metu sustingusį ir pilką, it nuobodžiausio rudens dangus. Būtent šią akimirką Antanukas pamatė ir tai, kad spausdintuvo ekranas tapo raudonas. Jame degė užrašas „Job Done. 666%“. Berniukas norėjo papurtyti tėtį, bet jo kojos buvo it molinės, o rankos tarsi iš švino. Vaiko žandus it angliukai nuplieskė ašaros, o galvoje staiga prabilo tas pats įkyrus balsas iš telefono:
– Matai ką pridirbai, žioply! Tu kaltas! Tu melagis! Tu įsileidai velnio pirklį! Tu išsirinkai mirties švilpuką!
– Ne, ne, ne! – verkė berniukas.
– Taip, taip, taip! – kvatojosi balsas. – Tu mirtį prišvilpei! Tu kaltas!

Šias mintis nutraukė tik vėl suskambęs tėčio telefonas. Ekrane degė vienas žodis „Saulė“. Antanukas suprato, kad skambina mama. Ko ji klaus? Ką jai sakyti? Vaikas pirštuku atmetė skambutį. Nieko negalvodamas paėmė iš tėčio rankos švilpuką. Įkvėpė pilnus plaučius oro ir iš visų jėgų papūtė…