19. Aušra Strazdaitė – Ziberkienė „Katės“

Namus Algis norėjo parduoti iš karto, bet liko ten iki paskutinių senutės Zen dienų. Jos pelenus užkasė po močiutei sodintu kadagiu, ir tą pačią dieną sutarė dėl buto pardavimo bei baldų perkraustymo. Tada prisigėrė. Atsipeikėjo nekilnojamo turto agentės namuose. Prisigėrusio, išsirėkavusio, išsidaužiusio, apsivėmusio ir tualete užmigusio Algio telefone jos numeris buvo paskutinis. Pabudęs rado daug praleistų disertacijos vadovo skambučių. Nusiprausęs ir apsirengęs išvalytais drabužiais jis grįžo į barą, atsiprašė ir sumokėjo už nuostolius, tada susitiko su darbo vadovu. Jis linksėjo – agentei, barmenui, profesoriui. Taip, jis susiims, taip, neskandins sielvarto alkoholyje, taip, sės prie disertacijos. Tik suraskite kur man gyventi, tyliai paprašė jis agentės, kitur, kitaip, toliau nuo visko. Vadovas tylėdamas parsivežė jį namo ir apgyvendino laisvame kambaryje. Taip, taip, murmėjo jis, laikinai, aš suprantu, bet suprask ir mane. Algis suprato. Ne savo mokslinį potencialą ar pasaulį pakeisiančią disertaciją, bet tėvų draugą ir bendradarbį. Po kelių dienų paskambinusi agentė jį rado palinkusį prie disertacijos. O pabandyk kitaip, kai gyveni su darbo vadovu, kuris ryte žadina, ruošia kavą ir kiaušinienę, suurzgė Algis. Agentė pranešė radusi nedidelį namą beveik miške. Toje vietoje planuotos didelės statybos. Kai kiti buvę pastatai jau buvo nugriauti, kasant duobę pamatams rasti palaidojimai. Kažkas paleido gandą, kad čia buvo maro kapinės, spauda iš karto pasigavo ir tuo viskas baigėsi – investuotojai dingo, norinčių čia statytis namus neliko. Liko tas vienišas namelis ir greitai kapus užžėlęs miškas. Savininkė siūlo tau pirma ten pernakvoti, nemokamai. Ji gyvena to namo pirmame aukšte, išsikelti kitur nenori dėl kačių, greitai pagrindinę informaciją nupasakojo ji.

Su agente atvažiavęs Algis pamatė pavieniais augalais apaugusioje dykynėje stovintį vienišą, ūksmingu sodu apaugusį namą. Tolėliau esančioje griovoje tamsavo vanduo, už jos šlamėjo tankus jaunuolynas. Pagal pirkimo sąlygas po jos mirties tau atitektų ir pirmas aukštas – giminių ji neturi. Bet visi kas čia gyveno – pavieniai žmonės, studentų kompanijos, šeimos – neišgyvendavo ilgiau kelių mėnesių. Visi kaip vienas tvirtino, kad čia vaidenasi. Algis susimąstė. Ką jis čia veiks su babyte, jos katėmis ir senomis kapinėmis? Kaži ką, rašys tą nelaimingą disertaciją, priminė sau ir pasistengė susikaupti.

Butas Algiui iš karto patiko – trys erdvūs kambiai buvo šviesūs, baldų nebuvo, tik viename kambaryje stovėjo žalio aksomo sofa, ant jos gulėjo languotas pledas ir nedidelė pagalvėlė. Bandomiesiems nakvojimams – į klausiantį žvilgsnį atsakė agentė. Algis pasibeldė į Sofijos duris – ketino pranešti, kad planuoja pirkti viršutinį butą, o šią naktį čia pernakvos. Už durų buvo tylu. Matyt jau miega, pagalvojo ir pajuto, kaip kažkas švelniai ir pažįstamai brūkštelėjo per blauzdas. Pažvelgęs žemyn dar spėjo pamatyti durų landoje dingstančią katės uodegą.

Naktį jis sapnavo Zen. Ji gulėjo greta, savo nugara šildydama jo krūtinę. Anuomet mažą, sušalusį kamuolėlį jis užantyje parsivežė iš klasės valčių žygio ir dėl ramaus charakterio pavadino Zen. Sapne Algis pasijuto vėl grįžęs namo – po paskaitų snūduriuojantis su kate ant sofos ir besiklausantis, kaip virtuvėje, ruošdami vakarienę, tyliai šnekučiuojasi tėvai. Pabudo šlapiu nuo ašarų veidu – pirmą kartą po avarijos jis verkė.

Ryte jis susipažino su Sofija. Ji pakvietė Algį kavos ir pusryčių, pasisakė esanti vertėja, anksčiau daug keliaudavusi, o dabar, štai, nebegali, nes pas ją katės, nusisukusi į verdamą kavą paaiškino. Algis apsidairė, tačiau be ant jo kelių įsitaisiusios Gertrūdos daugiau kačių nematė. Ponia maitina laukines kates, pasiteiravo. Galima ir taip pasakyti, patylėjus atsakė ji. Nei klausiamas, nei prašomas Algis jai papasakojo viską – apie tėvus, Zen, rašomą disertaciją, kodėl ieškojo namų kur nors kitur, o Sofija su Gertrūda tyliai klausėsi. Galiausiai jis pajuto pasakęs viską, jautėsi kupinas jėgų, vėl norėjo sėstis prie darbo. Sofija jį pakvietė užeiti kada panorės, juk dabar ji skolinga jam pasakojimą.

Įsigijęs antrą aukštą Algis rytais pusryčiaudavo pas Sofiją, dienomis rašė, o naktį sapnuodavo buvusį gyvenimą. Sapnai jam suteikė tai, ko nesuteikė gyvenimas – galimybę vėl apkabinti tėvus, juoktis iš jų senų pasakojimų, diskutuoti apie rašomą disertaciją. Jis visuomet pabusdavo su šiluma krūtinėje, o ant palangės išvysdavo dingstantį katės siluetą. Buvo užėjusi Gertrūda, linksmai pagalvodavo jis, juk vakarais palikdavo atvirą langą.

Tą vakarą, pridavęs disertacijos rankraštį leidyklai, užėjo pas Sofiją. Kaip visada jis daug kalbėjo, o Sofija tylėdama klausėsi. Temo, bet jie jaukiai sėdėjo prieblandoje. Ūmai Algiui pasidarė šalta kojoms. Pasilenkęs jis pamatė ant pėdos tupinti mažą kačiuką. Paėmė jį ant rankų, paglostė, kojos atšilo. Kambario prieblandoje sumirgėjo šviečiančios kačių akys. Algis papurtė galvą. Gražiausiai, subarė save, užmigau sėdėdamas.

Man pirmą kart taip atsitiko Olandijoje, Geertruidenberge, tyliai ištarė Sofija. Tyliu balsu ji papasakojo, kaip karštą dieną užsuko į vėsią Nivelės Gertrūdos bažnyčią. Regis užsnūdo, ją pažadino katės trynimasis į kojas. Ji nustebo, nes katė buvo panaši į jos Gertrūdą. O tada atėjo pranešimas nuo draugo, veterinarijos studento, kuris slaugė jos seną katę. Gertrūda užgeso, man labai gaila, rašė jis. Laikyk ją šaltai, aš noriu atsisveikinti, žinute paprašė ji. Ūmai Sofija pasijuto atvėsus, nugara nubėgo šiurpas. Norėjo dar kartą paglostyti katę, bet jos nebuvo. Tada pamanė, kad tai vietinė bažnyčios katė – kur nori, ten ir eina. Tai ji visas savo kates vadina Gertrūdomis, pagalvojo Algis.

Tą naktį jis sapnavo save mašinoje, lekianti visu greičiu. Jį pašalino iš universiteto, prisigėrusį draugai išmetė iš buto, jis neturi pinigų grąžinti paskolai už mašiną, mergina paliko. Jis visiškai susimovė! Nebesuvaldydamas greičio trenkiasi į priešpriešinėje juostoje važiuojančią mašiną. Spėja pamatyti išsigandusius veidus. Algio tėvų veidus! Smūgis, skausmas, kritimas. Jis mato sutraiškytą save, kruviną tėvo galvą ant vairo ir mamos kūną, sudraskytą ant kelio.

Blaškydamas Algis iškrito iš lovos, skaudžiai susitrenkė galvą ir petį. Trūko oro, širdis daužėsi ir jis kelias akimirkas nesuprasdamas žvalgėsi aplink. Jis ne mašinoje, ne kelyje, tai sapnas, bandė nuraminti save. Tik tėvai iš tiesų žuvo avarijoje. Tokioje. Ir jų mirties priežastimi tikrai buvo studentas, visu greičiu rėžęsis į jų mašiną. Algis taip ir nesužinojo kas jis, kodėl – nenorėjo. Kalbėjo, kad tikriausiai taip nusižudė. Medžių pritrūko ar tilto, vėl piktai pagalvojo Algis. Susitvarkęs lovą atsigulė.

Susapnavo einantis per kapines aplankyti tėvų kapo. Jautėsi ten einantis dažnai. Kapas uždengtas granito plokšte, paliktame žemės kvadratėlyje auga kadagys – po juo užkasta katė. Paminkle iš anksto užrašytas jo vardas ir gimimo data. Kapinėse šviesu, čiulba paukščiai. Čia yra ir kačių, sapne jis tai žino. Štai viena lūkuriuoja ant takelio. Katele, katele, kuris tavo kapelis, juokais pakalbina katę, o ji atsistoja ir lėtai veda link tėvų kapo. Jis tik dabar pamato, kokia ji panaši į Zen. Jiedu kartu prieinam kapą, katė atsigula prie kadagio ir galva parodo į antkapį. Kaip ir realybėje, ten išgraviruotas jo vardas, tačiau prie jo yra abi, gimimo ir mirties datos.

Šalta. Jis nuspyrė antklodę, o langą paliko pravirą – Gertrūdai. Norėtų pas Sofiją, į jos jaukią virtuvę, kavos, bet dar labai anksti. Šiltai susisupęs užmiega vėl. Sapne tėvai dar jauni, tokius juos atsimena tik iš nuotraukų. Nemanau, kad mums vertėtų turėti vaikų, girdi mamos balsą. Apsigynę disertacijas norėjome užsiimti kasinėjimais, kur dėtume vaiką? Aš visai nenoriu vietoj archeologijos atsidėti motinystei, ryžtingai papurto galvą mama. Tai darysi abortą, girdi atsainų tėvo klausimą. Taip, žinoma, atsako mama.

Algis net atsisėda ūmai pabudęs. Nesąmonė. Žinojo savo tėvų požiūrį į gyvybę. Tiesiog protui patiko gaminti košmarus. Persiverčia ant kito šono ir vėl užmiega. Jis vėl kapinėse. Visų Šventųjų išvakarės ir jis, nešinas pora žvakių, eina tėvų kapo link. Susigriebęs grįžta prie vartų ir nuperka trečią, Zen. Takelis kažkoks ilgas, smėlis klampus ir jis eina ilgiau, negu turėtų. Temsta. Priėjęs kapą mato, kad kadagys išverstas su šaknimis. Kažkieno stumteltas krenta į žiojėjančią duobę, netikėtai gilią ir plačią, ant jo gabalais krenta žemė, jis dūsta, akyse temsta….

Gana, rikteli pabudęs ir atsisėda lovoje. Kas per nesąmonės, kodėl? Ar tai dėl po ilgos abstinencijos išgerto vyno? Tačiau kitą naktį košmariški sapnai grįžta. Ir kitą. Ir dar kitą. Regis kažkas aukščiau buvo nusprendęs, kad tuose namuose jis ramiai miegos tik tol, kol baigs disertaciją. Atidusis profesorius pastebi pajuodusius paakius ir rekomenduoja nakčiai išgerti raminamųjų. Patikina – visi doktorantai prieš gynimus sapnuoja košmarus. Tačiau po savaitės kankynių Algį tiesiog pykina pagalvojus apie nakties miegą. Jo paslaugus protas jau išnagrinėjo visas įmanomas tėvų, jo ir katės mirties variacijas ir smaginasi seniai pamirštomis kaltėmis ir nesėkmėmis. Jis nenorėjo patikėti, kad tai stresas dėl būsimo gynimo. Disertaciją puiki, jis čia laimingas, jie susidraugavo su Sofija ir Gertrūda. Algis krūpteli prisiminęs tą vakarą. Kačiukas, šviečiančios akys, šmėžuojantys šešėliai. Sofijos bute net nėra kačių šlapimo kvapo!

Algis ryžtingai eina pas Sofiją, bet susigėsta – suskydo nuo kelių košmarų? Išlaukia įprasto laiko, išgeria pirmą gurkšnį kavos ir lyg tarp kitko pasiguodžia košmarais. Ar čia tai, kuo skundėsi ankstesni gyventojai, klausia žvelgdamas į Sofiją.

Ji kurį laiką tylėdama žiūri į Algį. Kai grįžau iš Olandijos, kates pradėjau matyti visur. Mačiau jas sėdinčias pakelėse, prie geležinkelio bėgių, ežerų ir upių pakrantėse, prie šulinių. O taip pat namuose žmonių, kurie seniai nebeturėjo kačių, muziejuose, meno galerijose. Jos į mane žiūrėjo. O tada eidavo paskui, namo. Pradžioje bandžiau jas maitinti, maniau, kad gal kokia nedora prieglauda ar veisykla užsidarė, o kates išmetė. Jos nelietė maisto, nei vandens, po jų ant baldų nelikdavo plaukų, joms nereikėjo nei kraiko, nei į lauką. Nežinojau ką daryti, kai supratau, kad tai nėra įprastos katės. Ji patylėjo. Mylėtos ir ramiai senatvėje mirę katės tiesiog norėjo draugijos ir pokalbių, tačiau daugiau buvo tų, kurios norėjo paguodos. Supranti, mirę katės neišeina, joms jokio anapus nėra. Algį nukrečia šiurpas. Bet košmarai… kodėl?

Nes jos tai matė, patyrė, jos taip žuvo, buvo numarintos, kietai nukerta Sofija. Nori kam nors tai papasakoti. O kai esi miręs – kaip rasti tą, kas tave paguostų? Ar daug kačių iškeliauja mylinčiose rankose, yra išglostomos, pagarbiai palaidojamos, jų liūdima? Tai ir guodžiasi, kam gali. Aš jas matau ir girdžiu, tu – taip pat, ji patylėjusi paglostė liesą mažos katytės šešėlį, išnirusį iš ryto prieblandos. Ar tokių, kaip mes yra daugiau, tyliai paklausė Algis, nedrąsiai tiesdamas ranką link šešėlinės katės. Nepakankamai, vos girdimai ištarė Sofija. Nepakankamai katei, kurią su kačiukais tyčiomis suvažinėjo, o ji merdėdama stebėjo jų paskutinius atodūsius. Nepakankamai kačiukams, kuriuos žmonės nuskandino dar nė neatsimerkusius. Nei toms, kurias į ilgą kelionę išvažiuodami nutarė užmigdyti, užkasė gyvas ar paliko mirti badu. Sunkiausia klausytis kačiukų, nes jie dar nemoka bendrauti su žmonėmis, dažniausiai tiesiog tyliai kenčia ir liūdi. Ilgus metus pragyvenę katės kalbesnės, tik ne visi moka ar nori klausytis.

Tik dabar Algis suprato, ką regėjo savo košmaruose. Jos guodėsi, o jis matė tik savo netektį! Nuleido galvą. Aš liksiu čia, – ištarė patylėjęs ir pajuto, kaip į nuo ašarų šlapią skruostą pasitrynė Zen. Čia mano namai.