24. Greta Anisimenko ir Mantas Cimermanas „Klara“

Nebedaug kas užsukdavo į daktaro Ouno kabinetą. Atrodė, metai bėga, o niekas nesikeičia… Laukiamąjame, priešais jo akis, tebestovėjo sena didžiulė iš prosenelių paveldėta spinta, kurioje pacientai pasikabindavo paltus ir kaskart nusigąsdavo išgirdę durų girgždesį. Atėjus vasarai, klientų taip sumažėdavo, spinta panirdavo į tingų šiltą miegą. Outas, vedamas įpročio kasryt išeiti iš namų, sėdėdavo prie stalo laukdamas ateinančiųjų, nors iš tikrųjų, nesitikėdavo nė dvasios apsireikšimo.

Kartą, apimtas nuobodulio, Outas nusprendė nuvažiuoti į užmiestį, galbūt netgi apsistoti vietiniame motelyje ir apgalvoti savo niekam tikusį gyvenimą, kurį jis ėmė romantiškai idealizuoti.

Buvo tvankiai karšta, mašinos oro kondicionierius neveikė. Atidarius langus, plūstelėdavo dar stipresnė kaitra, nors artėjo vakaras. Saulė akino, neleisdama įžiūrėti kelio. Tęsti kelionę tapo nebepakeliama; norėjosi atsigaivinti, išgerti vandens… Norėdamas pasislėpti nuo saulės, sustabdė mašiną vėsioje pamiškėje ir nužingsniavo taku.

Galvodamas apie permirkusius drabužius ir jausdamas prakaito lašelius ant nosies, nepastebėjo atsidūręs vienas, miške, tykų vakarą. Jis nepranešė šeimai, jog išvyksta ir šiandien nė neketina grįžti. Outą šokiravo mintis, jog pasielgė spontaniškai, sau nebūdingai, ir pirmąkart užsisakė kambarį niūriai ir apleistai atrodančiame motelyje.

Vyras svarstė, ar jam eiti toliau, ar grįžti. Pasimetė laike. Nežinojo, kiek valandų. Tolumoje, ant apšviesto saulės geltono tako pamatė narvą. Nusiėmė akinius, patrynė perštinčias akis. Narvas buvo prabangus. Toks, kuriame laikomi ypatingi egzotiniai paukščiai: paauksuotas, dailus, išraiškingų apvalių formų. Priėjęs arčiau suprato, kad jame nieko nėra; durys – praviros. Apsižvalgė aplink. Kasgi galėjo čia palikti narvą? Pakėlė jį įsitempusia ranka, apsidairė darkart, apsigręžė greitu sūksniu timpinti link automobilio. Situacija ėmė rodytis keista. Outas jautė, jog pasisavino tai, kas jam nepriklausė. „Šiandien aš toks nenuspėjamas…“ – baukščiai pagalvojo kirsdamas pėdomis per šapus, staigiais kietais žingniais ir šiek tiek jaudinosi.

Jis ėjo. Takas tarškėjo… Bet vis tolyn. „Jau arti, jau arti.“ – guodėsi sau, lyg būtų ko nors įbaugintas. Pamatė kažką tarp medžių. Būkst! Saulė miške dingo. Metė narvą ir skuodė lyg įkąstas žvėries. Pravažiuojančių automobilių gausmas! Bet ką gi Outas mato čia ant samanotos žemės; mato ir netiki reginiu, iškritusiu iš auksinio gurbo?

Varną. Jis sustojo, nurimo. Pagalvojo, kad ko gero, kuoktelėjo. Paukštis nebuvo vietinis – šypsojosi ir buvo linksmai nusiteikęs kaip šuo. Be to, ant kaklo jam kybojo pririštas tamsiai raudonos spalvos kaspinas, spalvos, lyg būtų permirkęs krauju. Outas pakėlė varną ant rankų. Ji nė kiek nesipriešino, buvo tyli ir santūri, o gal nusilpusi. Parsinešė gyvūną į automobilį.

Vyras kaip mat pamiršo motelį. Pasuko miesto pusėn – tiesiai į savo kabinetą. Žinojo, kad privalo pamaitinti šitą sulysusį neįprastą padarą. Kabinete Outas laikė šaldiklį su šaldyta mėsa, kadangi taip liepė žmona: namuose dar vienam šaldytuvui nebuvo vietos. Lauke kelias savaites laikėsi įkaitis, mėsa ne visai veikiančiame įrenginyje tirpo, o varna jau kapojo ją vis dar pusiau ledinę – tiesiai iš Outo rankų; tebesišypsojo.

Outas užsinorėjo išgerti, skaudėjo smilkinius, spengė ausyse. Įsipylė stalčiuje paslėpto viskio ir nė nepastebėjo kaip ištašė visą butelį. Varna, lyg čia buvusi sena viešnia, nužingsniavo į spintą pro pravertas duris miegoti.

Ryte jį pažadino garsas: šiurpus, pjaunantis ausį. Lyg kas grotų smuiku, nutrūkusiomis stygomis. Sunkiais žingsniais Outas nunešė savo kūną prie spintos durų, ir lyg su palengvėjimu atsiduso, neradęs joje varnos. Kišenėje sugriebė telefoną; išsikvietė taksi. Panoro grįžti miškan… Pagalvojęs, jog ramybę rasiąs tik ten, kur ją palikęs… Prisėdo, atsikvėpė. Varna griežė dantimis.

Ši sėdėjusi spintos viršuje visą labą rytą, paniuro. Iš jos veido dingo šypsena ir ją tai siutino. Puolė bukais dantimis į Outo plikę; įsisiurbė lyg pat smegenų. Štai…ir vėl toji banali ramybė aplankė varną Klarą. Snukio raumenys įsitempė šypsotis, kai ji lėtu žingsniu lipo laiptas į iškviesto vairuotojo automobilį.

Ar vežėjas nustebo išvydęs Klarą? Ne – priešingai – puikavosi savimi. Pats laikas planui gimti iš naujo. Klara – miške, o jis laukia silpnadvasių aukų skambučių.