25. Gabrielius E. Klimenka „Šiurpių istorijų vingiais“

– Sakoma, kad pats nenaudingiausias daiktas pasaulyje yra kapinių tvora: juk niekas iš ten neketina išeiti ir niekas ten savo noru nesiveržia. Tačiau tai netiesa. Kas jau kas, bet aš, kapinių sargas, tai tikrai žinau, – Zenonas pasikasė savo ilgą barzdą ir nusišypsojo žurnalistei.

– Kodėl jūsų manymu tai neatitinka tikrovės? – žurnalistė kyštelėjo mikrofoną taip arti, kad Zenonas loštelėjo atgal.

– Na, visų pirma, kapinėse, ypač naktį, tikrai daug veiksmo: tai kokie parazitai ateina pagerti ir kryžių pavartyti, tai kokia mafija kažką po velėna pakiša… Ne, nepasakyčiau, kad niekas ten savo noru nesiveržia, na, nebent tas nabagas, kurį ką tik pakasė… – mąsliai nutęsė Zenonas. – O ir ištrūkti iš kapinių vis kas nors bando, bet apie tai garsiai nekalbama, nes paporinsi kam nors, tai po to žiūrės kaip į psichą.

– Gal galite papasakoti kokį nors įdomesnį nutikimą?

– Pamenu, – Zenonas vėl pasikasė barzdą, –  prieš tris metus bandė vienas toks pabėgti. Šviežiai pakastas buvo, visą molį nusispardė ir namo patraukė. Bandžiau stabdyti, sako: Paleisk, einu žmonos aplankyti, baisiai pasiilgau…

– Norite pasakyti, kad pagavote prisikėlusį lavoną, kitaip dar vadinamą zombiu? – išsprogino akis žurnalistė.

Zenonas šyptelėjo į ūsą:

– Na gal ir ne zombis, bet iš kapinių tikrai bandė pabėgti. Šiais laikais niekada negali būti tikras, kas čia lavonas, kas zombis, o kas gyvasis… Matai, būna, kad morge kažko nesužiūri ar laidojimo biure kažką supainioja, tai atveža gyvą… Žodžiu, visko čia pas mus būna… Kažkada vieną po bernvakario paliko, tai irgi galvojau, kad, kaip jūs sakote, zombis, mūsiškai – nabašnikas, bet va kastuvu pabaksnojau, tas atsimerkė, pamatė kryžius aplink, tai kaip šoko bėgti, vos pavijau… Manau, paskutinį kartą tuomet gėrė…

– Mūsų laidos „Šiurpių istorijų vingiai“ žiūrovus vis tik labiau domina įvykiai, susiję su mistika ir paranormaliais reiškiniais, tad gal galėtumėte papasakoti kažkokių įvykių, susijusių su šiurpuliais? Na gal išties kokį tikrą vampyrą matėte? Ar vaiduoklį? Poltergeistą? Gal kokius bildesius ar grandinių žvanginimus girdėjote?

Zenonas vėl pasikasė barzdą, užvertė akis bandydamas kažką sugalvoti, tuomet pakėlė pirštą ir iškilmingai pareiškė:

– Kartą buvo toks įvykis: moteris pasakojo, kad ją po kapines vaikėsi vaiduoklis su grandinėmis, tai buvo ir iš laidos „Farai” atvažiavę.

– Ir?

– Nieko nerado: nei vaiduoklio, nei grandinių, tad išvažiavo, tik moteriškei protokolą surašė už girtuokliavimą.

– O gal prisimenate kokį nutikimą be alkoholio ir su mistiška pabaiga? – bandė kvosti pašnekovą žurnalistė.

– Na kaip neatsiminsi, žinoma, atsimenu. Buvo čia toks Jonas, tai kai anas numirė, žmonės, per Vėlines lankę kapus, sako jį matė prie savo paties kapo palinkusį. Nors ką čia gali žinoti, juk Jonas turi brolį dvynį Antaną, bet anas Vilniuje gyvena ir mūsų kaime retai bebūna. Tokia štai mistika.

– Kažkoks beprasmiškas pokalbis, – sumurmėjo žurnalistė.

– Ką sakote? – pasilenkė arčiau Zenonas.

– Sakau, tęskite, tęskite… Beje, ar nuo kapinių sargų visuomet dvelkia mirties kvapas?

– Jūs ne pirma to klausiate. Turbūt taip, kvapas yra, – Zenonas pasikasė barzdą ir it sąmokslininkas sušnabždėjo, – štai nuo manęs, sako, dvelkia… Niekas nepadeda, net odekolonas, jau trys metai bandau jo atsikratyti ir niekaip…

– Na, manau, kad vienam laidos siužetui medžiagos pakaks, tad dabar jūs šypsokitės, ramiai stovėkite, o Simas tuo metu pafilmuos medžiagos perdengimams ir laidos užbaigą. Simai, ar tu pasiruošęs? Gerai, tuomet važiuojam: Taigi, mieli žiūrovai, šiandien laidoje kalbinome Pakramančio kaimo kapinių sargą Zenoną Vaiškelį. Dėkoju jums, Zenonai, už įdomų pokalbį ir šiurpias istorijas, – žurnalistė pasisuko į vaizdo kamerą, – su jumis buvau aš, paranormalių reiškinių tyrinėtoja Asta Palubinskaitė. Iki susimatymų kituose „Šiurpių istorijų vingiuose”.

Žurnalistė išlaikė pauzę ir kreipėsi į operatorių:

– Simai, tu čia pafilmuok ką reikia ir tuomet kraukis daiktus, vėlu jau, o rytoj daug darbų laukia.

Zenonas atsisveikino ir, įprastai pasikasęs barzdą, patraukė į kapines. Asta Palubinskaitė, suirzusi dėl nesėkmingos, jos profesionalia nuomone, laidos, rūkė prie kapinių vartų. Simonas krovėsi aparatūrą į automobilį.

– Sveiki, aš Zenonas Vaiškelis, atsiprašau, kad vėluoju, – pasigirdo malonus vyriškas balsas.

– Koks dar Zenonas Vaiškelis? – nustebo Asta Palubinskaitė, – mes Zenoną jau pakalbinome, tai kas iš tiesų būsite?

– Aš iš tiesų Zenonas, štai ir darbuotojo pažymėjimą galiu parodyti, – jis pakišo žurnalistei panosėn pažymėjimą, – seniai norėjau taip padaryti. Kaip koks saugumietis pakiši pažymėjimą ir toks visas rimtas sakai: „Sveiki, kapinių sargyba!”

Žurnalistė nepatikliai pažvelgė į vyriškį ir, akivaizdžiai neįvertinusi pokšto, paklausė:

– Jei jūs Zenonas, tai ką mes tik ką kalbinome?

– Ar tokį vyresnio amžiaus vyruką su ilga nešvaria barzda, kurią jis nuolat kaso?

– Taip, tą patį nuolat besikasantį barzdą ir kalbinome…

– Ai, tai čia Juozapas Pabedinskas. Nabagas prieš tris metus pasimirė ir dabar kas naktį keliasi iš kapo, nerami dūšia, kabinėjasi prie žmonių ir pas žmoną veržiasi. Todėl jums ir paskambinau…

Asta Palubinskaitė skubiai užgesino cigaretę ir, užčiuopusi puikų siužetą, pradėjo:

– Simonai, ar išprotėjai, kodėl kamera neparengta!? Paskubėk!!! Pasiruošęs? Filmuojam!!! Sveiki, mieli „Šiurpių istorijų vingių” žiūrovai, šiandien kalbiname Pakramančio kaimo kapinių sargą Zenoną Vaiškelį…