26. Suweln Dangvn „Trys dienos Pabaigos“

Ryškią nuostabaus vasaros vakaro pabaigą vainikavo nostalgiškas dangaus skliautas, pro kurį it strėlės smigo dar besileidžiančios saulės fragmentai. Gulėjau nenušienautoje žolėje, apsikabinęs rainą katiną. Jausmas tikras, šiltas ir neapsakomai malonus.

Sapnas baigėsi. Prabudau išmuštas prakaito atgal. Širdis, rodos, tuojau iššoks pro krūtinę. Ir vėl jaučiu apatiją ir triumfuojančią beprasmybę. Ir vėl pajaučiau savo apgailėtiną, supjaustytą kūną, vėl prisiminiau savo kreivas akis, nusivylusius artimuosius ir pagiežingus aplinkinius, kurie tik ir laukia, kada iškilmingai nusibaigsiu. Aš tiesiog noriu išnykti.

2018 metai, gruodžio 11

Stengdamasis numalšinti iš proto veriantį nerimą, surūkiau gerą pusę cigarečių pakelio turinio per kelias valandas, tačiau nerimas niekur nedingo. Toje rūkymo ir savigraužos karuselėje, spėjau simboliškai išgerti man paskirtus psichotropinius vaistus. Simboliškai, nes man jie jau senokai nepadeda. Ypač nuo tada, kai pasirodė Tai.

Artimųjų namuose nebuvo – retas žmogus mano aplinkoje tūno namuose šiokią dieną. Pasižiūrėjau pro savo kambario langą į sniego paklodinėtą žemę ir kaimynų namus su raudonais, čerpiniais stogais. Virš jų Tai… Akimirksnį pažiūrėjau į viršų, į didelę dangaus ploto dalį užėmusią juodą būtybę ir iš karto nukreipiau žvilgsnį kitur. Užtraukiau užuolaidas, atsidusau, išgėriau kavos puodelį. Mane kankina didelis, protu nesuvokiamas nerimas, todėl kažkodėl bandydamas jį numalšinti traukiu į lauką parūkyti. Lauke stengiuosi išlikti kiek įmanoma labiau nepastebimas, o tuo pačiu, akies kampučiu seku milžiniškas To ataugas, kaip čiuptuvus einančius kažkur į prarąją. Kartais pro šalį praeina žmonės, kurie, regis yra pripratę prie šitos fantasmagorijos arba, greičiausiai, jos net nepastebi. Kartais pagaunu jų niekinančius žvilgsnius, nukreiptus į mane. Norėčiau jiems pasakyti, kad ilgai laukti nei jiems, nei man neteks. Aš pasiryžęs išeiti.

Šiaip ne taip prabuvęs iki vakaro, sulaukiau grįžtančių šeimos narių, kurie, rodos, elgiasi taip, lyg nieko net nebuvo nutikę. Kai vos žodeliu prasitariu apie tai ką matau, susilaukiu itin nemalonių, ilgų žvilgsnių. Jie mane mato. Mato, kaip ateivį iš kito pasaulio. Kaip klaidą. Man buvo sakoma, kad visas klaidas galima ištaisyti.

Kartais pagalvoju, ar įmanoma pajausti dar didesnę neviltį, nei tokią, kokią jaučia žmogus iš lovos išsiritantis tik atlikti gamtinius reikalus ir patenkinti savo žalingą priklausomybę? Regis, kad visi jausmai, jau ilgą laiką tūnoję paslėpti sąmonės kertelėse, staiga ėmė ir užplūdo mano silpną psichiką. Iš karto po to atsirado ir Toji pabaisa danguje, stebinti šį pasaulį, stebinti žmones. O galbūt stebinti tik mane?

Galybė negatyvių minčių ir jausmų plaukioja manyje ir nebeleidžia galvoti ar jausti bet ko kito. Manęs jau seniai nedomina dalykai, kuriais taip aistringai žavėdavausi anksčiau. Jaučiuosi bjaurus tiek išore, tiek vidumi. Atstumiantis ir keliantis pyktį. Deja, ne užuojautą. Medicinos personalas su manimi retais atvejais bendrauja mandagiai, bet ir jie tai daro tik todėl, nes prisilaiko savo profesinio etiketo.

Kartais aš pagalvoju, kad šitas pasaulis, kuriame gyvename, tėra simuliacija ar savotiškas eksperimentas. Jame dalyvauja kraupiai egzistuojantis žmogus, o visi kiti tėra to žmogaus tragedijos liudininkai, stebintys jį, galvojantys, kiek gi tas vargšas dar čia kankinsis, klausiantys savęs – kodėl jis dar gyvas? Realybės šou. Ir man tikrai atrodo, kad tai tiesa.

Visi žmonės galvoja, kad aš esu apgailėtinas parazitas ir visi nori, kad kuo greičiau manęs neliktų. Aš tai žinau, nes matau jų žvilgsnius. Dažnai atrodo, kad gebu ir skaityti aplinkinių mintis. “Kaip šitas išgama dar nenusižudė?”; “Parazitas dar vaikščioja!”. Telieka, kad kažkas prieitų ir įteiktų man kilpą. Bet kilpos reikia geros, ją reikia tvirtai surišti. Tiesa ta, kad aš nesugebėčiau net dorai pasikarti. Toks apgailėtinas mano egzistencinis košmaras.

Jau vakarėjo. Surūkiau dar kelias cigaretes, kažką nuriaugėjau namie artimiesiems, pasiklojau seniai neskalbtus, todėl prakaitu atsiduodančius patalus ir atsiguliau į lovą, tikėdamasis susapnuoti kažką šviesaus ir gero. Bet nieko nesusapnavau.

2018 metai, gruodžio 12

Prabudau atgal  iš gilaus, psichotropinių vaistų įtakoto miego ir dar išgirdau iš namų išeinančius artimuosius bei stipriai užtrenkiamas lauko duris. Taukšt! Likau vėl vienas.

Šiek tiek apsitvarkiau savo aplinką, nusiprausiau ir pažiūrėjau pro langą į viršų, kur kažkada buvo nesibaigianti dangaus mantija. Kai žiemą sninga, susimaišo dangus ir žemė – abu tampa neatskiriamai balti, vienodi. Bet dabar didžiąją dangaus ploto dalį okupavo Tai, dideliais ir ilgais čiuptuvais, nugarmėjusiais kažkur į nebūtį žemėje, būtybė savo didele akimi stebėjo mane, žiūrintį pro langą. Išėjau į lauką parūkyti, praėjo keletas praeivių, vėl pastebėjau pora smerkiančių žvilgsnių, nuleidau galvą, pabezdėjau ir grįžau namo. Košmaras tęsiasi.

Vakarėjant grįžo namiškiai. Bandžiau užmegzti pokalbį, bet nieko nesigavo. Nei man, nei jiems suprasti mano būsenos neduota. Išėjau į lauką pasivaikščioti. Nuėjau toliau nuo namų, atsisėdau ant suoliuko parke, prisidegiau cigaretę ir pažvelgiau į Tai. O Tai žvelgė į mane. Daužėsi širdis, nerimas ir baimė konkuravo, kuris gi galutinai mane pribaigs. O Tai tiesiog žiūrėjo. Šaltai ir apatiškai.

Rytoj aš iš čia išeisiu. Pasekmės to – įvairios. Jei mano realybės šou hipotezė teisi, mirus man, pasaulyje žmonėms neliks jokios prasmės toliau vaidinti gyvenimą. Didysis sociokultūrinis eksperimentas patirs fiasko. Bėda ta, kad taip greičiausiai neatsitiks. Mano giliu įsitikinimu, eksperimentas privalo trukti kuo ilgiau. Aš turiu trilijoną kartų pereiti basom kojom per žarijas ir stiklo šukes ir vistiek išgyventi. Kiekvieną dieną turiu kentėti psichologinį skausmą, nes būtent toks šio eksperimento tikslas – stebėti, kiek ilgai gali ištempti tokia niekinga egzistencija. Buvau tikras, kad taip iš tiesų ir yra. Visada jaučiuosi stebimas, žinau, kad manęs nuolatos klausosi. Todėl beveik visada tyliu. Negalima dalintis informacija.

Susitikau pažįstamą, trumpai papasakojau, kad išgyvenu sunkų gyvenimo periodą. Ji pasakė, kad galėtų padėti sportas. Aš tuo netikėjau, nes nuoširdžiai abejojau, ar man dar kažkas gali padėti, bet sutikau pabėgioti miško takeliais. Labai toli, žinoma, nenubėgau, bet truputį pravėdinau savo apnikusią būseną, nors tai truko gal 5 minutes. Sugrįžusi nerimo ir liūdesio banga buvo dar stipresnė. Padėkojau už kompaniją ir grįžau namo.

Namiškiai buvo įsitraukę į savo veiklas ir darbus, todėl aš užsidėjau ausines ir įsijungiau savo mėgstamą muziką – triukšmą. Kaip malonu negirdėti realaus pasaulio garsų ir pasinerti į kurtinančią, ritmingą muziką! Dainų žodžiai, kaip ir radijo programos, televizijos laidos ir internetas bei visa kita – skirti man asmeniškai. “Pažiūrėk, kaip mes gražiai gyvename, pažiūrėk, ką reiškia žmogiška kultūra ir socialinės vertybės. Tai, ko tu neturėsi, apgailėtinas išgama. Žiūrėk ir toliau kankinkis, tik nebandyk pabaigti savo gyvenimo. Nes ką mes po to veiksime?”

Bet aš jų neklausiau. Prisiminiau, kad namuose yra paslepta nemažai pakuočių įvairių psichotropinių vaistų, kurie man buvo išrašyti anksčiau – prieš gerus 7-8 metus. Dar tais laikais, kai kiekvieną dieną save pjausčiau. Rytoj aš iš čia išeisiu.

Sapnavau, kad rašau paskutinį savo dienoraščio įrašą, tačiau sulūžo rašiklis. Sapnas baigėsi.

2018 metai, gruodžio 13

Sveiki atvykę į paskutinę mano gyvenimo dieną.

Kai atsikėliau, artimųjų jau nebebuvo namie. Jų jau nebepamatysiu. Keista. Pasiklojau lovą, nusiprausiau, pasidariau kavos ir vėl pažvelgiau į langą. Būtybė, regis, pradėjo pulsuoti, šiek tiek judėti. Tai manęs nebejaudina. Apsirengiau drabužius ir išėjau į lauką parūkyti. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Absoliuti tyla ir ramuma. Godžiai įtraukiau cigaretės dūmus ir išpūčiau.

Nusprendžiau paskutinį kartą aplankyti savo tetą. Susiruošiau ir išėjau į laukus. Keista, kad miestelis šiandien toks tuščias. Matyt dėl to, nes pasaulis laukia. Laukia, kada aš nusibaigsiu. Ar azartiškas savižudis ir vėl laimės?

Teta, kaip visada, įsileido į namus ir leido pasėdėti jos virtuvėje. Užkaitė puodelį kavos, aš jai bandžiau sakyti, kad man labai blogai ir kad niekas man nepadės. Ji pažiūrėjo į mano kreivas akis ir paklausė, kaip šitaip toks jaunas ir drūtas vyras gali kalbėti? Dar gyvenk ir gyvenk, vaikeli. Apie Tai jai neužsiminiau. Nenorėjau pasirodyti dar labiau keistas. Apie Tai aš nekalbu su niekuo. Tai – mano paslaptis. Prieš išeidamas, apkabinau tetą, pažiūrėjau į jos blizgančias akis. Ji nežino, kad aš tuoj išeisiu. Buvo liūdna. Bet atėjo laikas įgyvendinti savo paskutinę egzistencijos misiją. Galbūt pavyks?

Namo ėjau greitu žingsniu, besidžiaugdamas ta mintimi, kad pagaliau nusižudysiu. Gatvėje net mašinos, regis, mane praleido, o nenurūko tiesiai, lyg bandydamos mane partrenkti, kaip visada. Tai stebėjo į mane akylai ir mįslingai. Kažkodėl jaučiau, kad padaras žino mano kėslus.

Grįžęs namo, iš karto patraukiau į virtuvę, kur spintelės lentynoje sudėti visi mano vaistai. Išėmiau lentynėles, išsirinkau visokius senus savo medikamentus- litį, įvairius antidepresantus ir neuroleptikus, kuriuos man paskyrė vartoti dar paauglystėje. Visus iki vieno susirinkau, įsipyliau į stiklinę vandens ir nuėjau į savo kambarį. Ten pradėjau lukštenti tabletes ir šleivu, infantilišku raštu pakeverzojau atsisveikinimo tekstą su žaliu markeriu ant balto popiariaus lapo: “MANO GYVENIMAS KLAIDA, BET AŠ PAGALIAU IŠEINU.  GYVENKITE LAIMINGAI”.

Tablečių buvo gal apie 40-50 – skrupulingai jų neskaičiavau. Saujom jas visas surijau, užgėriau vandeniu ir atsiguliau ant lovos.

Ryškią nuostabaus vasaros vakaro pabaigą vainikavo nostalgiškas dangaus skliautas, pro kurį it strėlės smigo dar besileidžiančios saulės fragmentai. Gulėjau nenušienautoje žolėje, apsikabinęs rainą katiną. Jausmas tikras, šiltas ir neapsakomai malonus.

O toliau tamsa…

– Na va, gyvas! Kaip agurkėlis! – skambėjo pirmas dalykas, kurį išgirdau. Beje, pakankamai pikdžiugiškai išreikštas.

Prabudau išmuštas prakaito kažkokiam kambary. Širdis, rodos, tuojau iššoks pro krūtinę. Ir vėl jaučiu apatiją ir triumfuojančią beprasmybę. Ir vėl pajaučiau savo apgailėtiną, supjaustytą kūną, vėl prisiminiau savo kreivas akis, nusivylusius artimuosius ir pagiežingus aplinkinius, kurie tik ir laukia, kada iškilmingai nusibaigsiu. Mano gerklėje įkišta žarna. Man plauna skrandį. Į mane išsiplėtusiais žvilgsniais žiūri medikas ir motina. Vaizdas išblukęs. Košmaras tęsiasi. Tesugebėjau pasakyti:

– Vis dėlto nenusibaigiau.

– Oi, dar gyvensi ir gyvensi. Kaip mes be tavęs?!