27. Inferus „Šešėliuose“

Naktis rami.

Už kambario langų, silpnai apšviestos gatvės žibintų, tingiai krenta pirmosios tų metų snaigės. Elegantiškai besisukdamos žvarbiame spalio vėjyje, jos yra vienas iš keleto artėjančios žiemos priminimų. Jau kurį laiką į lango stiklą barbena pirmieji vėlyvo rudens speigai, savo šaltomis rankomis kiekvieną dieną vis stipriau apglėbdami jų šeimos namą.

Tačiau mergaitė, susigūžusi po pūkine antklode, tirta ne iš šalčio.

Netoliese esančiu greitkeliu vis pravažiuoja tyliai burzgiančios mašinos, ryškiais žibintais nušviesdamos jos miegamojo lubas. Tolumoje, kartais nustelbiamas grojančios muzikos, skarda švenčiančio jaunimo balsas. Nors jau gerokai po vidurnakčio, gyvenimas už tylaus namo sienų vis eina tolyn, nekreipdamas dėmesio į apsiniaukusį dangų ar į artėjančią pūgą. Miestelio gyventojai, nors ir nebuvo šalčio gerbėjai, džiaugėsi galėdami pabėgti nuo vasaros karščių.

Namie jau kurį laiką tylu. Svečiai, anksčiau atėję pasveikinti tėčio su trisdešimt penktuoju gimtadieniu, išėjo namo prieš kelias valandas. Ir nors ji norėjo padėti susitvarkyti po vakarėlio, tėtis nenorėjo, kad ji užsibūtų pernelyg ilgai ir kitą dieną vėluotų į mokyklą. Ruošdamasi miegoti, ji girdėjo mamos juoką virtuvėje bei tėčio pasakojamų anekdotų nuotrupas, tačiau jie nuėjo miegoti prieš kelias valandas. Namuose tamsu ir visos durys saugiai užrakintos, o jos tėvai miega už sienos, visada pasiruošę atbėgti, jeigu nutiktų kažkas negero ar baisaus.

Ir vis dėlto, nors jos tėvai jau seniai miega, ji jaučia, kad kažkas yra namuose.

Kažkur pirmame aukšte girdėti žingsniai. Jie atsargūs, lyg tai, kas vaikšto po jų virtuvę ar svetainę nenorėtų, kad kažkas išgirstų. Tačiau ji žino, kas slankioja netoli laiptų, vedančių į antrą aukštą (ten, kur yra mergaitės miegamasis). Jos kumščiai stipriau suspaudžia antklodės kampą, kai iš apačios pasigirsta dunkstelėjimas ir kažkas tyliai nusikeikia.

Prieš jos stipriai užmerktas akis iškyla vaizdas, kurį mergaitė gerai žino. Aukšta figūra be veido, besislepianti tamsoje lyg pabaisa iš košmaro. Ji niekada nepamiršta apsilankyti, tyliai ir nematomai įslinkdama į jos miegamąjį. Kartais, pabaisa įeina pro jos duris, kartais – išlenda iš drabužių spintos ir iššliaužia iš po lovos. Tačiau kiek mergaitė prisimena, pabaisa jau kurį laiką nėra pamiršusi savo įpročio ją pagąsdinti. Nors jos kambario durys uždarytos, atrodo, kad dabar užtektų vieno vienintelio žvilgsnio ir ji pamatytų tą šešėlį stovintį netoli jos lovos, besišypsantį ta iškreipta grimasa, kurios mergaitė niekaip negali pamiršti.

Ir nors šešėlis yra baisus iš pažiūros, jis visada kalba su ja, lyg būtų jos geras draugas. Jo balsas žemas, tačiau bičiuliškas, o didelės jo rankos visada meiliai glosto jos galvą ir tampo už žandukų lyg geraširdis senelis. Tačiau balsas jos galvoje vis primena, kad tai – pabaisa.

Koridoriaus gale sugirgžda laiptai, vedantys į antrą aukštą.

Galbūt jos tėvai ir mokytojai yra teisūs ir pabaisa tėra mergaitės lakios vaizduotės vaisius. Gal jai iš tikrųjų reikėtų mažiau žiūrėti „Monstrų biuro“ ir vakarais klausyti tėvų bei nežiūrėti siaubo filmų reklamų ar skaityti mažiau Stiveno Kingo romanų, kuriuos ji skolinasi iš mokyklos bibliotekos. Galbūt tai tėra blogi prisiminimai apie seną vyriškį, kuris lazda mušė šunį tą dieną parke, kai jos su mama žaidė kamuoliu, kuriuos jos fantazija pavertė į pabaisą, besislapstančią jų namuose naktį. Monstrų nėra, tad tikriausiai ji viską tik išsigalvoja.

„Tile, nemeluok sau, – suskamba jos galvoje, – pasitikėk savimi.“

Bet ji nežino, kuo tikėti. Pabaisa, nors ir gąsdinanti savo išvaizda, niekada jos neskriaudžia. Kartais ji ją ramina ir kalba apie tai, kokia ji yra vieniša bei neturi draugų, su kuriais galėtų žaisti. Tilė, kuri jau porą kartų yra pakeitusi mokyklą, žino, kaip liūdna yra neturėti draugų; ji nenori, kad kažkas kitas jaustųsi vienišas. Todėl, nors pabaisa ją gąsdina, ji vis tiek yra jos draugė. Nors šešėlio žaidimai ir skiriasi nuo tų, kuriuos žaidžia per pertrauką mokykloje. Vis dėlto, žaidimai su draugais niekada nesibaigia nespėję prasidėti.

Šešėlis, kai nebenori su ja kalbėti, o nori žaisti, liepia Tilei skaičiuoti iki penkiasdešimt ir užsimerkti, kad ji nematytų, kaip jis ruošiasi jų žaidimui. Jei atsimerks nebaigusi skaičiuoti, sugadins siurprizą, o kartu ir visą žaidimą. Tačiau Tilė niekada nebaigia skaičiuoti. Daugiausia, kiek yra pasiekusi – tai trisdešimt. Ir nors ji nori žaisti ir būti gera draugė, tačiau miegas visada nutraukia jos bandymus suskaičiuoti iki penkiasdešimt ir po to, ji nieko neprisimena.

„Ir tau tai neatrodo keista?“ – paklausia balsas jos mintyse.

Tilė krūpteli, nes atrodo, kad balsas sklinda iš po jos lovos, tačiau kartu jis yra ir galvoje. Tikriausiai tai dar vienas jos lakios fantazijos rezultatas. Galbūt viskas, kas jai kelia baimę, yra tik jos vaizduotėje. Ir nors po kiekvieno susitikimo su nepažįstamu šešėliu ji atsibunda nerami ir pasimetusi, o kartais randa ir anksčiau nematytų mėlynių ar įbrėžimų, jos tėvai ar mokytoja visada žino, kaip tai paaiškinti. Juk pabaisos jos vaizduotėje negali jos mušti, ar ne?

Kaip ir tada, kai atsikėlusi rado mėlynę ant savo čiurnos. Nors Tilė buvo įsitikinusi, kad kai nuėjo miegoti, mėlynės ten nebuvo, tėtis paaiškino, kad vakare ji nukrito važiuodama dviračiu ir metalinis dviračio rėmas prispaudė jos koją. O įbrėžimai ant jos rankų tikrai turėjo atsirasti po to, kai žaisdama su pussesere įbėgo į gervuogyną ir ten nukrito. Mama visada sakydavo, kad Tilė – vienas nerangiausių jos matytų vaikų, todėl nieko keisto, kad ji randa kaip nusibrozdinti ar užsigauti. Net ir šiąnakt, prieš pasislepiant po antklode, ji susitrenkė kelį į lovos rėmą ir iki dabar jaučia tvinksėjimą; rytoj ten tikriausiai bus mėlynė, kurią mama pabučiuos ir uždės ledo, kad nepatintų. O šešėlis niekada nėra jos skriaudęs… bent jau ji to neprisimena.

Koridoriuje aidi lėti žingsniai, artėjantys prie jos miegamojo durų.

Iš po jos lovos pasigirsta tylus urzgimas. Tilė pasislenka žemyn nuo pagalvių, užsitraukdama antklodę virš galvos, ir klausosi iš po lovos sklindančių šnabždesių. Ji nesupranta jai sakomų žodžių, tačiau balso tonas aiškiai rodo, kad ji yra barama. Ir to užtenka, kad mergaitė pradėtų verkti. Tyliai kūkčiodama, ji bando nusišluostyti ašaras į antklodės kampą.

– Tu ir vėl sau meluoji, – dabar balsas tikrai sklinda iš po jos lovos. – Nustok.

Balsas žemas, primenantis duslų tigro riaumojimą. Jis aiškiai sklinda iš po jos lovos ir nors tai turėtų ją gąsdinti, Tilė nusišypso pro ašaras. Su ja kalbantis balsas yra jos draugas; jis visada buvo jai geras ir guosdavo mergaitę, kai to negalėjo padaryti jos tėvai. Jis gyveno po jos lova nuo to laiko, kai jų šeima įsikėlė į šį namą. Ir nors balsas niekada nesakė jai savo vardo, ji nusprendė vadinti jį Tedžiu; tokiu pat vardu, kaip ir jos mylimiausias pliušinis meškinas. Nes kaip ir žaislas, balsas, gyvenantis po jos lova, yra jos geriausias draugas.

– Aš nemeluoju. – Jos žodžius palydi nepritariantis urgztelėjimas. – Aš gera mergaitė.

– Aš nesakiau, kad tu bloga mergaitė, – balso tone girdisi šypsena, – bet tu sau meluoji. Aš visada tau kartoju, kad monstrai yra tikri, bet tu manimi netiki. Gal galvoji, kad ir aš išgalvotas ir visą šį laiką mane įsivaizdavai? Manau, kad jau esi tam per didelė.

Tilė nežino, ką jam atsakyti. Kiekvieną dieną tėtis jai primena, kad ji įsivaizduoja nebūtus dalykus ir turėtų iš to išaugti. Galbūt ir Tedis, gyvenantis po jos lova, yra tik sapnas, kuris gimė perskaičius itin baisią knygą ar netyčia pažiūrėjus naujausio siaubo filmo reklamą. Bet Tedis kalba su ja ne pirmą kartą ir praėjus tiek laiko, ji jau būtų apie jį pamiršusi, jeigu jis būtų sapnas ar jos įsivaizduojamas draugas. Tedis nusijuokia, suprasdamas, apie ką ji galvoja.

– Jei esi tikras, tai kas tu?

– Pabaisa, gyvenanti po tavo lova. Pabaisa, kurios vardas Tedis.

Tilė nusišypso plačiau. Jeigu Tedis yra pabaisa, tikriausiai jis visada buvo tas šešėlis, kuris aplankydavo ją naktį ir slėpdavosi nuo jos tamsoje. Juk kaip ir šešėlio, ji niekada nematė Tedžio šviesoje ir nežino, kaip jis atrodo. Galbūt tai irgi vienas iš jo žaidimų ir dabar jis tik apsimeta, kad jis ir nepažįstamas šešėlis yra dvi skirtingos pabaisos. Tilė atsisėda lovoje ir nusitraukia nuo galvos antklodę, žaismingai iškišdama ir nuleisdama koją nuo lovos krašto.

– Tai tu esi šešėlis, kuris naktimis su manimi žaidžia?

Tačiau Tilė atsakymo negauna.

Iš po lovos staigiai išlenda didelė juoda ranka su aštriais, tamsoje spindinčiais nagais. Ilgi ir šalti pirštai pagauna ją už čiurnos, tačiau skausmo ji nejaučia. Nors atrodo, kad pabaisa yra pasirengusi nutempti ją nuo lovos ir užpulti, tačiau Tedis ją laiko, nykščiu sukdamas apskritimus jos kulne. Lyg bandytų mergaitę nuraminti. Tilė sekundei sustingsta, tačiau baimės nejaučia. Juk Tedis niekada jos nenuskriaudė; net dabar, nors jo ranka yra šalta ir kieta, tačiau jis ją laiko nestipriai ir jei mergaitė norėtų, ji bet kada galėtų ištraukti čiurną iš jo gniaužtų.

Pasilenkusi žvilgtelėti po lova, ji spėja pamatyti dvi spindinčias geltonas akis, kurios greitai užsimerkia ir pradingsta tamsoje. Ji pakreipia galvą į šoną, vis dar laukdama atsakymo į savo klausimą; jeigu Tedis atsakys, kad jis yra šešėlis, visą šį laiką Tilė bijojo be priežasties ir viskas buvo tik keistas žaidimas, kurį sugalvojo po jos lova gyvenanti pabaisa.

– Ne.

Mergaitės akys išsiplečia it mažos lėkštutės.

Žingsniai sustoja prie pat jos kambario durų.

Tedžio ranka iš lėto paleidžia jos čiurną ir Tilė greitai palenda atgal po antklode. Ji nežino, kaip galėjo neišgirsti link jos kambario artėjančių žingsnių ir naiviai galvoti, kad Tedis vienu metu gali būti dviejose vietose. Tačiau jis yra pabaisa, gyvenanti po jos lova, ir ji nežino, ką jis gali daryti. Bet dabar, kai ji žino, kad Tedis nėra su ja naktimis žaidžiantis šešėlis, ji jaučia begalinę ir stingdančią baimę. Šešėlis jos neskriaudžia, tačiau dabar ji jo bijo dar labiau.

Jos miegamojo durys prasiveria ir net iš po antklodės, ji mato blausią šviesą, sklindančią iš koridoriaus. Lėtai, nenorėdama parodyti, kad nemiega, ji kilsteli antklodės kampą.

Tarpduryje stovi jos tėtis.

Tačiau jo veidas ne toks kaip visada. Jame nėra šilumos ar meilės, su kuria jis ją pasitinka kiekvieną rytą ir kuri švyti jo veide, kai jis skaito jai pasaką prieš miegą. Viskas, ką ji mato, tai tuščios, blizgančios akys ir iškreipta grimasa. Jo veidas gąsdina ją labiau nei Tedžio geltonos akys ar jo ilgi nagai, nes dabar ji negali atpažinti savo tėčio. Ji mato tik jo šypseną.

Mergaitė susigūžia lovoje, tačiau žvilgsnio nenuleidžia.

Tėtis rankose laiko skudurą. Nuo jo ant parketo laša skystis, kuris iš tolo atsiduoda mėta.

Ji pakelia akis ir tėtis lengvai pagauna jos žvilgsnį, ir jo grimasa išsiplečia. Kambario durys lėtai užsiveria ir prieš ją stovi beveidis šešėlis. Tačiau mintyse ji mato jo šaltą šypseną.

– Tile.

Daugiau ji nieko neprisimena.