Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

28. Jonas Gusevičius „Smulkmenos“

            Ar kada susimąstėte, kur dingsta smulki grąža ar kiti niekalai. Visokios sąvaržėlės, smeigtukai, dantų krapštukai, varžteliai, juostelės, šapeliai. Neretai jie užkrenta, parieda. Kas gi rūpinasi panašiomis smulkmenomis? Tad kaip žinot, kad visi šie niekalai išties kelionę baigia siurblio atliekų maišelyje? Niekas juk neskaičiuoja, neveda rejestrų, bemiegėm naktim paniškai neieško palovio tamsoje dingusios monetos. Gal ji guli ten, romiai laukia. Gal ne. Koks skirtumas. Kartais nusprendi apsikuopt, atitrauki spintelę ar lovą ir randi atsitiktinai sukauptą lobį. Nusišypsai, net nusijuoki. Susimąstai, kiek laiko visa tai gulėjo nežinioje, kokiomis aplinkybėmis ten pateko. Ir net nepastebi, kad suradai toli gražu ne viską. Kokio tušinuko ar lapelio ar lipduko ar plaukų gumytės ar segtuko, kuris tiesiog išnyko, prasprūdo pro nematomą spragą tarp grindlenčių. Tas pats principas galioja stambesniems objektams: megztiniams, šalikams, kepurėms, pirštinėms. Ypač pirštinėms. Matot, kuo mažiau objektas pasigestinas, tuo tikimybė jam dingti didesnė. Neberandi kadaise užmirštų marškinėlių, neva gulėjusių spintos gelmėje gerus pusantrų metų, ir įtikini save, kad palikai juos kokiame vakarėlyje ar išvykoje. Gal paskolinai, gal išmetei, gal atidavei labdarai. Daiktų daug, laiko juos stebėti mažai. Kameros neįrengsi, įrašų nekaupsi. O jei ir pabandysi, tai, žiūrėk, pasiekusios pakankamai didelę imtį, laikmenos pačios pradės nykti.

            Kaip, mano mielieji skaitytojai, supratote, diskriminacijos aptariame fenomene nėra. Išnykti gali skaitmeninės imtys, fizinės, organinės ir neorganinės, elektrocheminės. Išnykti gali augintinis: katytė, šuniukas, kanarėlė, vėžliukas. Vieni prasmunka pro spragas atsitiktinai, kiti patenka į spąstus, suręstus būtent jiems. Aptariama forma dingstančiųjų kiekis statistiškai nedidelis. Savaime suprantama, priklauso nuo to kaip pažvelgsi. Tikrų skaičių nurodyti negaliu, nes jie vargiai ar bus suvokti tinkamai. Matematinė abstrakcija į realius objektus konvertuojasi nenoriai. Be to, dydžio samprata gana subjektyvi. Pažvelgus iš laiko ir erdvės nesusaistytos akies perspektyvos, viskas pradeda priminti fraktalinius darinius. Nežinant kur pradžia, o kur pabaiga, jomis tapti gali bet kuris taškas bendroje eibėje.

            Iš nurodytos informacijos galima daryti prielaidą, jog spragose dingti gali ir žmonės. Šie specifiniai dingimai nėra iki šiol dokumentuoti, nes jie paprasčiausiai pasimeta bendroje gausoje. Seksualinė vergija, darbo vergija, atsitiktinės ir suplanuotos žmogžudystės, žaliava snuff‘ui, prievartinis įkalinimas. Priežasčių vieną dieną išeiti pasivaikščioti ir niekad nebegrįžti tikrai ne viena ir ne dvi. Visai kaip su pariedėjusia moneta, neretas net nepastebi dingusiojo, nes nežinojo, kad jis kada nors išvis egzistavo.

            Tipinis praktikuojantysis, dažniausiai dangina alpinistus, narus, karius, atsiskyrėlius, banditėlius, vienišius, socialiai pažeidžiamus asmenis, skurstančiuosius. Nors, esant poreikiui, žmogų galima pasiimti ir iš jaukios svetainės, šiltos vonios, gerai apšviestos laiptinės. Netrukdo net judrios gatvės, prekybos centrai. Minioje staiga išnykusį siluetą pastebėti ne taip ir lengva. Jutiminės informacijos vis daugiau, o jos įsisavinimo sparta beveik nekinta; vizualinėmis klaidomis niekas nebesistebi. Matai priešais einantį nepažįstamąjį ar nepažįstamąją, sumirksi, o jo ar jos jau nebėra. Vargiai ar tokiose aplinkybėse į paranoją nelinkęs individas teigtų, jog vargšelis ar vargšelė išgaravo. Greičiausiai tiesiog padarytų prielaidą, kad jis ar ji pasuko į šoną, gal pasislėpė už kokio prašalaičio. Prasmukt pro tarpą užtenka mažiau nei akimirkos, tad rizika nedidelė.

            Kodėl pro spragas prasprūsta tiek daug įvairaus pobūdžio objektų? Samprata gana nesudėtinga. Žmonės gerai susipažinę su kolekcionavimu. Jie renka knygas, kurių neskaito; drabužius, kurių nenešioja; draugus, kurių nemėgsta. Neretas kolekcionuoja palikuonis. Tai labiau tarp vyriškosios lyties subjektų paplitęs reiškinys, tačiau šioks toks pokytis yra stebimas. Dažniausiai, žinoma, kaupiami pinigai. Kas stebina, nes tai fiktyvus objektas. Jis turi fizinį modusą, tačiau didžioji imties dalis cirkuliuoja įsivaizduojamoje formoje. Ir dar keisčiau tai, kad pastaroji forma universaliai traktuojama kaip fiziškai reali, nors tokia nėra. Todėl niekas nenustebs, išgirdęs, kad dingimai turi savotiško kaupimo bruožų. Pradedama nuo vieno ar kelių egzempliorių ir, žiūrėk, skaičiai persirita dešimtis, šimtus, tūkstančius, dešimtis tūkstančių vienetų.

            Iš objekto, turinčio emocinį saitą su kitu objektu, sąmoningo objekto, suvokiančio draugystės, giminystės sampratą, jaučiančio ją emociniame lygmenyje, galima išgauti daug platesnį reakcijų spektrą. Tarp kolekcionierių panašūs kompleksiniai objektai yra vertinami, tad žmonės (aptariama objektų rūšis), ankščiau ar vėliau, atsiranda beveik kiekvieno kaupimu užsiėmusiojo akiratyje. Žinoma, norint viską atlikti profesionaliai, neretai tenka įdėti šiek tiek pastangų, kūrybiškumo. Išskirstyti danginimus pakankamai dideliais laiko tarpais. Juk daug įdomiau pradanginti objekto dukrą ar sūnų ir tik gerokai palūkėjus pasiimti patį objektą. Metams bėgant, dingimo dėka, objektas įgys specifinių, unikalių ir tarp kolekcionierių labai vertinamų charakteristikų. Tuo labiau, kokia nepakartojamai vaizdi bus numanomo objekto reakcija, jam sužinojus, kad jo mylimasis, mylimoji, atžala pateko ir tiek daug laiko išbuvo čia. Ir norint sukurti aptartą afektą tereikia lukterėti, kas nesudaro daug nepatogumo. Viskas juk reliatyvu. Dešimtmetis šen, dešimtmetis ten. Kaip bepaimsi, tai tik aplankas dokumentų spintelėje, šalia kurio kitas ir dar kitas; pirštai jais bėga gan spėriai. Padeda ir tai, kad spragų, pro kurias žyra grąža ir bio-materija, yra visur. Vienos yra stebimos akylai, kitos išvis niekam nerūpi. Dėl vienų kovojama, kitų ir už dyką niekas neapsiima kuruoti. Bet, paėmus bendrai, progų atsiranda visad, visur ir visiems. Viskas priklauso nuo preferencijų. Kažkam patinka prinokę bananai, kažkam žalsvi. Kaip yra sakoma tarp žmonių – dėl skonio nepasiginčysi.

            Tad, jei jūsų artimoje aplinkoje yra ar buvo dingusiųjų, tikimybė išnykti eksponentiškai išauga. Nes galbūt esate kieno nors kolekcijos dalis, kol kas vien potenciali, bet greit virsianti aktualia. Saitas su dingusiuoju kolekcionieriaus žiūrai jus daro itin gardžiu kąsneliu. Žinoma, žmogaus atmintis prasta, didžioji dalis sutiktųjų gatvėje jam greit tampa tolygūs mirusiesiems, tad vargiai ar panaši informacija suteiks daugiau apibrėžtumo. Dėl šio prigimtinio nepritekliaus (užmaršumo, abejingumo) neretas nepastebi, kad yra sekamas, nepastebi siaurėjančios kilpos. Jį stebinčiam kolekcionieriui tai palengviną darbą, bet tuo pačiu metu ir apsunkina. Matot, (deja, esu priverstas pasikartoti) žmogus priklauso specifinių objektų kategorijai, yra sąmoningas. Ir dėl šio nepritekliaus ar pertekliaus (priklauso nuo požiūrio taško), patyręs staigų pokytį, šuolį, pradanginimą, įkritimą į properšą, neretai išprotėja. Tai nėra kažkas neištaisomo. Tačiau tokie egzemplioriai, nepriklausomai nuo nepriekaištingo remonto, neretai vis vien laikomi brokuotais. Būtent todėl objektui apie įvykdysimą pradanginimo aktą pranešama iš anksto. Dažniausiai tai atliekama netiesiogine forma. Visiškas įsisąmoninimas nebūtinas, užtenka pasąmoninio spaudo; kokio trumpo metražo filmo, klipo, teksto ar nuogirdos, su kuria susidūręs objektas vargiai ar įtiki ja ir dažniausiai gana greitai užmiršta. Nors pasitaiko atvejų, kad objektas nežinioje paliekamas specialiai, kaip ne kaip, kolekcionuojami ir bepročiai. Parametrai, kaip minėjau, gali būti ir yra reguliuojami, priklausomai nuo užsibrėžtų tikslų ar nuotaikos.

            Verta daryti prielaidą, kad skaitantieji šį tekstą pastebėjo, jog žodžiai „dingti“, „išnykti“ naudojami gana specifine prasme. Jie neimplikuoja visiško, galutinio išnykimo. Išnykstama tik iš apibrėžtos erdvės ir laiko. Toks pasirinkimas atliktas norint pabrėžti, kad procesas (išnykimas, persikėlimas) negrįžtamas, vienpusis, kad vieta, kurioje duotas objektas (būtų tai dėžutė su degtukais, aktinija ar žmogus) atsiduria, yra drastiškai nekonvencionali, sunkiai apibrėžiama, svetima. Vis dėlto, norintiesiems nors dalinio aiškumo, gali pasitarnauti gana nesubtilus įvaizdis. Neretam keliauninkui naujoji erdvė ir laikas primena nepakeliamą šleikštulį, lyg vemtum ne vien burna, stemple, skrandžiu, diafragma, o visu savimi, ne vien kūnu, bet ir tai kas žmoguje antkūniška, metafiziška. Taip pat, visą procesą dar labiau nepakeliamu paverčia pasirinkimo stoka, viską nutraukti paskutiniuoju valios aktu. Toje vietoje, kurioje atsiduria prasprūdusieji pro spragas, savižudybė neįmanoma.

            Kas tai daro? Tam, kam tai daryti įdomu. Žinoma, smalsumas, ar paikas infantilus įnoris, vėlgi, nėra geriausias būdas apibrėžti panašų poreikį. Pavadinkime tai jėga. Jei jėga būtų iš atsietų protų chaoso išnyranti darna, atitinkamas nesuvoktas kolektyvinis tikslas, būtinybė, neišvengiamybė. Tai kaip nesąmoningas, bet harmoningas simfoninis orkestras. Kiekvienas griežia ar pučia sau, tačiau bendras produktas vienas, nepadrikas. Tai yra kažkas, kas vyksta. Privalo vykti. Negali nevykti. Tai kaip pro langą išmestas obuolys, negalintis nenukristi. Kaip visata, negalinti nesiplėsti. Kaip banginė funkcija, negebanti nefluktuoti. Kaip dalelės, negalinčios nestrykčioti čia ir ten, už ir prieš uždangą.

            Todėl, bėgantieji eilutėmis, būsimosios kolekcijos egzemplioriai, galite atsipalaiduoti, nes esate visumos dalimi. Kito pasirinkimo neturite. Sėdėdami prie savo telefonų, planšečių, kompiuterių ekranų galite tik viltis, kol dar turite progą, kol dar turite laiko (to pačio, reliatyvaus). Ir neverta dairytis aplink, neverta žiūrėti į palovį, po sofa, kėde, spintele, stalu, už lentynos. Atidžiai jus stebinčią akį vargiai ar pastebėsite. Bet didelė tikimybė, kad ji ten. Laukia progos, nokina jus kaip vaisių ir nekantrauja, kada galės papildyti kolekciją dar vienu eksponatu.

Iki greito pasimatymo.