36. Matas Duonelė „Aš netyčia“
Štai tau ir kelionių žavesys! Ji troško netikėtų patirčių, naujų pažinčių, smagių nuotykių, o įstrigo šitame užkampyje, pačiame nuobodžiausiame, kokį tik galima įsivaizduoti, mieste. Aptiko jo aprašymą vienoje nusitrynusioje brošiūroje: „turistų dar neatrastas“, „neįtikėtini vaizdai“, „neužmirštami įspūdžiai“… Ne, per vienintelį savo mažučio kaip pelės kelnių kišenė butuko, kurį kažkodėl išsinuomojo visam mėnesiui, nuobodaus, pilko namo trečiame aukšte langą Ana nematė nei kerinčio snieguotų kalnų peizažo, nei akį glostančios miško žalmės, nei romantiško raudonų čerpių stogų ir virš iškylančių grakščių bažnyčių varpinių ansamblio. Anaiptol. Gal kur toliau buvo ir raudoni stogai, ir žali miškai, ir balti kalnai. Gal. Jei ir taip, visa tai užstojo kito tokio pat pilko namo kitapus siauros gatvelės siena. Keisto namo. Šiurpaus.
Visi langai jame buvo aklinai uždangstyti juodo atlaso užuolaidomis, durys, rodos, niekada nevarstomos. Namas tarsi skleidė kažkokį nepaaiškinamą sumišusių liūdesio, skausmo, baimės, nevilties ir dar bala žino kokių negatyvių emocijų kvapą. Gal tai sienose įsispaudusios jo ankstesnių gyventojų sudaužytų gyvenimų, nelaimingų meilių ir vienišų mirčių istorijos? O gal tik romantiška Anos prigimtis siekė neaiškiu paaiškinti aiškius dalykus. Turbūt namas negyvenamas, seniai apleistas, veikiausiai tai tik pelėsiai. Et.
Vieną vėlyvą vakarą Anai pasirodė, kad pro mikroskopinį plyšį iš po užuolaidos namo priešais lange išspruko pluoštelis šviesos.
„Na, va, valkatos susikraustė, – pagalvojo. – Tuoj pakvips ne liūdesiu, o pigiu alkoholiu ir myžalais.“
Tačiau ne – keistasis liūdesio, baimės kvapas tik dar sustiprėjo. Ana net nebuvo tikra, kad tai kvapas. Tarsi jį ne tik užuodė. Tarsi ryjant seiles per gomurį būtų slystelėjęs aitrus nepažintas poskonis. O gal tai ausimi vos pagaunamas garsas? Ar beveik nejuntamas skersvėjo palytėjimas? Arba akies krašteliu pastebėtas tamsesnis brėžis pilkoje sienoje? Ar gal viskas kartu?
O gal visa tai tik jo galvoje?!
Anai nugara perbėgo šiurpuliukai. Jausmas toks, tarsi kažkas svetimas jos galvoje būtų įkalintas geležinėje dėžėje ir iš ten beldimu ir visais kitais įmanomais būdais kviestųsi pagalbą.
Vis dėlto gal tai iš namo?
Ana nusprendė jį nuodugniau ištyrinėti.
Patikrino duris – uždarytos, kaip ir manė. Apėjusi aplink aptiko ir antras. Tačiau iš purvo sluoksnio ir šiukšlių prie slenksčio suprato, kad ir šių durų jau seniai niekas nebuvo pravėręs.
Tada ėmė atidžiau stebėti namo langus. Šiaip ar taip laiko turi apsčiai, o čia bent kažkuo panašu į nuotykį. Nors kaskart vien apie namą pagalvojus aplankydavo tas keistas baugus jausmas, oda nueidavo pagaugais.
Tąnakt namo priešais lange vėl slystelėjo šviesos ruoželis. Paskui antrame. Akivaizdu, kad kažkas jame gyvena. Gal gyveno jau ir prieš Anai čia apsistojant? Tik kodėl niekada niekur neišeina? Ir niekas neateina.
Kitą rytą kuo aiškiausiai pasimatė, kad namas gyvenamas – ant palangės antrame aukšte atsirado gėlių vazonas. Trys nuostabūs skaisčiai raudoni lelijų žiedai. Tik pamanyk – didžiulis pilkas namas juodomis užuolaidomis uždangstytais langais ir viename iš jų – trys gyvi lelijos žiedai. Gražu. Bet argi ne šiurpu?
Anai besigrožint gėlėmis staiga kilstelėjo užuolaida, nedaug, per porą sprindžių, išlindo ranka ir iš porcelianinio ąsotėlio ėmė laistyti gėles. Pro savo langelį Ana matė tik plaštaką. Bet kokią! Liauni ilgi pirštai dailiais natūralios spalvos nagais, lygi, kone balta oda atrodė lyg nulieta iš to paties porceliano kaip ąsotėlis. O kokia gracija! Ant bevardžio piršto – prabangus žiedas su didžiuliu brangakmeniu ir anagrama – kokia buvo per atstu įžiūrėti. Tokia ranka galėjo būti tik meilės deivės. Tokį žiedą galėjo mūvėti tik karalienė.
Paslaptingąją gyventoją Ana pavadino Mari – maištingoji. Arba mylima – nelygu iš kurios jūros pusės žvelgsi.[1]
Ranka su porcelianiniu ąsotėliu pasirodydavo kas rytą. Šmėsteldavo kelioms akimirkoms – kiek jau čia trunka palieti gėlę! – ir pradingdavo. Ir viskas, likusią dieną nei naktį nė ženklo, kad anapus užuolaidų būtų kas gyvas. Tik tas keistas liūdesio pramaišiui su nepasitikėjimu, nerimu, išgąsčiu jausmas, rodos, vis stiprėjo. Nepaisydama jo Ana nuo pat aušros prigulusi prie savo langelio lelijų laistymo ritualo laukdavo kaip didžiausios šventės. Gyvenimas prieš ir po rankos pasirodymo nuščiuvo tarsi bijodamas išgąsdinti paslaptį – rudeninis vėjas gatvėje negainiojo lapų, paukščiai arba išsidangino į kitus kraštus, arba pilkojo namo kažkodėl vengė. Nebuvo matyti nė atsitiktinių praeivių. Vis dėlto vieną dieną…
Vyras plačiu juodu apsiaustu, juoda plačiabryle skrybėle, kuri ne tik saugojo nuo tądien purškusio lietaus, bet ir slėpė veidą, nuo pat ryto stypsojo ties namo kampu. Apsimesdamas, neva kažko laukiantis, žvilgčiojo į laikrodį, dairėsi į šalis, tačiau kaip mat Ana sumojo, kad labiausiai nepažįstamojo dėmesį traukė langas su lelijomis ir paradinės durys.
Kiek vėliau ji pastebėjo ir antrą, prie tolimojo namo kampo. Irgi apsitaisęs juodai, veidą slėpė po skrybėle, tik, priešingai nei pirmasis, nė nesislapstydamas atvirai sekė langą su lelijomis ir duris.
„Galėtų būti slaptieji agentai, – pamanė Ana. – Tik kad iš išvaizdos labiau panėši į Diuma veikėjus piktadarius. Vis dėlto akivaizdu, kad jiems labai rūpi paslaptingoji gyventoja iš pilkojo namo. Gal saugo? O gal?..“
Nerimas Anos širdy sustiprėjo.
Juodieji vyrai stypsojo gatvelėje visą dieną. Jau temo, kai į gatvelę įsuko dar trys, irgi juodais apsiaustais ir skrybėlėmis. Persimetė keliais žodžiais su vienu iš stebėtojų ir visi drauge patraukė tiesiai prie pilkojo namo durų. Paklebeno rankeną – užrakinta. Ana jau beveik ramiau atsikvėpė – tekit, ponuliai, pabučiavot spyną ir namo – tačiau vienas iš vyrų išsitraukė didžiulį laužtuvą. Kiti jį pridengė savo plačiais apsiaustais, durys dusliai sudejavo ir atsilapojo. Vyrai sulindo vidun.
Banditai! Stvėrusi iš kampo šluotkotį Ana basa pasileido laiptais žemyn. Išgriuvusi laukan keliais žingsniais peršoko gatvę ir per atlapotas duris įpuolė į pilkąjį namą. Ir neteko amo.
Namo vidus visiškai neatitiko išorės. Ji atsidūrė gausiai išpuoštame vestibiulyje: aukštos sienos dekoruotos puošniais barokiniais lipdiniais, kabojo senoviški paveikslai ir didžiuliai veidrodžiai prabangiuose auksuotuose rėmuose. Priešais kilo platūs sukti laiptai, užkloti tamsiai raudonu kilimu. Jų papėdėje ir aikštelėje abipus stūksojo natūralaus dydžio marmurinės skulptūros. Anai dingtelėjo, kad tokios prabangos kaip tik ir galima buvo tikėtis, kad ji visiškai pridera paslaptingajai šio namo gyventojai.
Viršuje kažkas lyg stumdė baldus, kažkas ginčijosi – vien vyriški balsai. Čia pat turėjo įvykti kažkas klaikaus. Aną it grandinėmis kas būtų surakinęs – nepajėgė nė iš vietos pajudėti. Žinojo, kad Mari reikia gelbėti, nors ką ji viena mergina prieš penkis vyrus! Bet gal reikėtų išpulti į gatvę, šauktis žmonių.
Netikėtai viršuje viskas nurimo. Tada dunkst. Kažką lyg atsiprašydamas sumurmėjo vienas iš įsibrovėlių. Ir tada – Ana tai puikiai išgirdo:
– Rien à présent ne peut plus me faire de mal[2], – ištarė aksominis balsas.
Aną nutvilkė toks gilus sielvartas, kad ji vos bepajėgė išsilaikyti nepargriuvus. Tačiau namas – ne: jo sienos sudrebėjo, žemėn virto ir dužo skulptūros, nuo sienų krito paveikslai, tarsi lego kaladėlės į šalis pabiro laiptų pakopos. Dundesį perskrodė išgąsčio riksmai.
„Sprukti! Kuo greičiau iš čia dingti!“ – kalė Anos galvoje. Tačiau kojos sunkios it statulų marmuras. Baimė? – Be abejo, taip. Tačiau Anąsu laikė dar kažkas nesuprantamo. Lūkestis? Tikėjimas? Viltis?
Staiga jai prie kojų pririedėjo kažkoks daiktas. It sapne ji pasilenkė, stvėrė jį ir nė nežvilgtelėjusi įsikišo į kišenę.
Ausyse tarsi suskambo komanda: „Bėk“. Į kojas grįžo lengvumas.
Išpuolusi lauk nesidairydama pasileido tekina. Lig tol buvusios apmirusios lyg kapinių alėjos, gatvės – dabar jos atrodė visiškai neatpažįstamos – knibždėte knibždėjo žmonių. Jie būriavosi, šūkavo, marširavo, kas su ginklais, kas nusitvėręs kokį padargą ar įnagį. Paišinais veidais, susivėlusiais plaukais, keistais apdarais – visi, rodos, traukė ta pačia kryptimi kaip ir Ana.
Po galais, kas čia vyksta, kur aš atsidūriau?
Ana nėrė į kažkokią tarpuvartę. Virš durų išvydusi iškabą „La boule noire[3]“ smuko vidun. Viduje šurmuliavo balsai, skambėjo bokalai, kampe keli vyrai žaidė bene biliardą – keistomis lenktomis lazdomis stumdė rutulius ant žalia gelumbe užtiesto stalo. Kaukšt – per stalą nuriedėjo juodas rutulys ir sustojęs prie krašto įsispoksojo į Aną[4] klausiamu žvilgsniu.
– Aš čia, aš tik… – žiojosi atsakyti, bet susivokė, kad kalbasi su biliardo rutuliu.
„Turbūt išsikrausčiau iš proto. Mari, namas, vyrai juodais drabužiais, griūtis…“ Siaubas sugniaužė paširdžius. Gerklėje įstrigo baimės gumulas.
Kažkas paslaugiai atkišo molinį puodelį. Ana nežiūrėdama paėmė, užsivertė ir paspringusi užsikosėjo. Per smakrą nutekėjo aitrus sodriai raudonas skystis.
„Turiu sprukti, kuo greičiau dingti iš šitos užeigos ir šio nenormalaus miesto.“
Besigręžiančią eiti už alkūnės ją sulaikė stambus vyras su prijuoste.
– Mademoiselle va-t-elle payer? – atkišo delną.
Prancūziška taverna! Netikėta. Bet juk ir Mari kalbėjo prancūziškai…
Taip, sumokėti. Gali būti keblu. Išlėkdama iš namų ji nepagalvojo pasiimti nei kortelės, nei, juoba, grynųjų.
Pasigraibiusi kišenėje nelabai tikėdamasi ką rasti apčiuopė keistą daiktą – tą, kurį nežiūrėdama įsikišo kišenėn išbėgdama iš griūvančio namo.
Išsitraukė kumštyje ir žingtelėjusi arčiau žibalinės lempos atgniaužė delną.
Blyškioje šviesoje sutvisko auksas. Tamsiai mėlynos brangakmenio viduryje švytėjo iš deimantų išdėliota anagrama MA. Žiedas. Ant grakštaus bevardžio piršto…
Smuklėje trumpam nuščiuvo visi balsai. Tada kažkas sušuko:
– C’est elle, notre reine![5]
Ir vėl visas pasaulis ėmė verstis kūlio. Kažkas pravirko balsu, vyrai, moterys klupo priešais Aną, kiti puolė jai po kojų kniūbsti, vienas per kitą rėkė šaukė, tiesė rankas bandydami prisiliesti prie Anos batų. Per sąmyšį niekas nepastebėjo, kaip pro duris išsmuko pilka žmogysta.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių durys su trenksmu atsilapojo ir vidun įvirto pustuzinis ginkluotų vyrų mėlynais švarkais. Už jų nugarų užsiglaudusi žmogysta bedė pirštu į Aną:
– C’est elle.
Ana menkai prisiminė, kas buvo toliau. Baimė, skausmas, kančia, neviltis ištvilkė iš atminties ištisas valandas, dienas, gal savaite. Rodos, ją išvilko į gatvę, tempė už rankų, plaukų, daužė kumščiais, šautuvų buožėm, paskui nutrenkė ant suplėkusių šiaudų kažkokiam rūsy. Vėl tempė, nuplėšė drabužius, mušė, degino kūną įkaitinta geležim, badė adatom, kažką šaukė jai į veidą, kažko reikalavo. Ji raitėsi iš skausmo, klykė, rėkė iš nevilties. Ir tada tamsa.
Pramerkusi užtinusias akis pirmiausiai išvydo dulsvą rudens saulę. Jos tingūs spinduliai nušvietė didžiulę miesto aikštę, sausakimšą žmonių. Ji pati, rodos, stovėjo ant medinės pakylos. Žaizdotomis basomis kojomis jautė šiurkščias lentas. Kažkas kalbėjo, vis atsigręždamas tai į ją, tai į minią. Žmonės šaukė, švilpė, plojo, trypė. Kažkur tratėjo būgnai, skambėjo varpai. Paskui kieti delnai suėmė ją už pažastų, pakėlė ir paguldė veidu žemyn, prispaudė sprandą. Dabar Ana matė tik rudais ir raudonais dažais nutepliotą medinį lovį priešais ir lopinėlį tokio pat purvino grindinį.
Šiuch! – skausmo dūris ir pasaulis nusirito kūlversčia: grindinio akmenys, kojos, veidai, stogai, dangus… Ir staiga sustojo.
Protas geso, bet akys dar regėjo, ausys girdėjo. Dailus batelis prie veido. Ranka be bevardžio piršto. Žiedas su anagrama ant smiliaus. Ir tylantis kuždesys į ausį:
Pardonnez-moi, mon cher. Je ne l’ai pas fait exprès.[6]
[1] Vardo Mari, Marija kilmė aiškinama skirtingai: iš sen. graikų reikšme „maištinga“ arba iš sen. egiptiečių reikšme „meilė, mylima“.
[2] Dabar manęs jau niekas nebegali užgauti (pranc.).
[3] Juodas rutulys
[4] Biliardo žaidime juodas rutulys žymimas numeriu 8, arba – kitu kampu – ꝏ.
[5] Tai ji, mūsų karalienė (pranc.)
[6] Atleisk, brangute, aš netyčia (pranc.). Anot istorikų, tokie buvo paskutiniai Marijos Antuanetės žodžiai, kai ji, vedama į giljotiną, užmynė savo budeliui ant kojos.