37. Edgaras Bolšakovas „Baltasis tigras“

           Gimiau, augau ir brendau, atokioje nuo pagrindinio rajono miestelio troboje. Mano tėvus, kaip ir visą likusią šeimyną, aplinkiniai gyventojai laikė keistuoliais, pavojingais tipais.  Nepasitikėjo, skleidė šlykščias ir niekuo nepagrįstas apkalbas. Kalbos kalbėjo, neva mano tėvai yra pamišę, juodąją magiją užsiimantys žmonės, praleidžiantys didžiąją dalį savo laiko miške. Medžiodami, rinkdami nuodingus ir įtartinus augalus, virdami žaliųjų musmirių ir kitų nuodingų gyvybės formų nuovirus. Atseit paprastiems kaimo ir miestelio žmonėms nuodyti. Visa tai yra melas. Beveik. Mano tėvai iš tikrųjų mėgo mišką. Visa šeima, o tai reiškia mama, tėvas, jaunesni du broliai ir sesė beveik visas dienas praleisdavome girių paunksmėje. Ir iš tikrųjų medžiodavome įvairius žvėris, rinkdavome įvairius augalus, virdavome nuodingiausius koncentratus. Maišydavome ešerio viduriuose pūdytas musmires su gyvsidabrio ir vilkauogių uogienę. Vėliau į šią tinktūra buvo lėtai pilamas, vis maišant pagal laikrodžio rodyklę, ąžuolo šaknies ir rauginto ožkos pieno ekstraktai. Šie ir kiti šimtai gamtos dovanų, kurių atpažinti ir tinkamai apdoroti, deja, manęs jau niekas nebeišmokins, buvo skirti grūdinti plieną – kalavijus, durklus, strėlių antgalius. Viską, kas sudarė šeimos ginklų arsenalą. Tik visa tai nebuvo skirta žmonėms. Mano tėvai velniškai prisibijojo apskritojo mėnulio. Apskritasis mėnulis buvo pirmasis ženklas, apie artėjantį priešą.

           Jau nuo kūdikystės laikų pamenu, kaip mūsų senoje akmeninėje gryčioje, grįžę po klajonių iš girios, susėdę prie žaižaruojančio židinio, klausydavomės tėvo poringių apie kas keturiolika metų grįžtantį baltąjį tigrą. Tai nuožmi pabaisa, neturinti sau lygių. Baltojo tigro atėjimas, yra vienintelė tema, apie kurią kartą per metus šnabždasi gyvūnai. Tėvai gerbdavo žvėrių norą ir teisė išsikalbėti, prisiminti žuvusiuosius, planuotis ateitį. Todėl kartą per metus, ištisas dvi savaites namuose nebūdavo mėsos – atkasdavome iš žemės gelmių virtas uogas, džiovintus grybus, sūdytą žuvį ir netrukdydavome žvėrims savo buvimu.

            Kas keturiolika metų Baltasis tigras grįždavo, siekdamas išplėsti savo valdomos teritorijos ribas. Kas keturiolika metų Baltasis tigras palikdavo savo namus Sibire, idant patenkintu savo alkį kraujui ir aplinkiniui baimei. Kiekvienas kraštas turi savo taisykles, savo per tūkstančius metų susiklosčiusi būvimo būdą. Ir neatsiejama tos būties dalis yra kova. Kova dėl žemių, dėl pievų, dėl girių, ežerų ir upių. Nors praeityje būta ir daugiau priešų – degėsius ir lavonus po savimi paliekantys kryžiuotieji vorai ar amžinai alkanos ir žudydamos malonumą jaučiančios, visada besijuokiančios sukastais dantimis hienos. Mano šeima, mano giminė, geležinio vilko šviesos apšviesta nei savo protėvių, nei savo anūkų neapvylė. Tūkstančius metų gynėme savo kraštą, savo namus, savo gamtą. Tačiau ženklai, ne tik mėnulis, rodė, kad galbūt mūsų laukia mūšis kokio mūsų giminė dar nepatyrė. Kas gi šitie ženklai Jūs klausiate? Tai lubinai, gleivėti ir susmirdę šliužai, iš aukšto viską skanuojantys sasnovskio barščiai ir kitos invazinės rūšys. Tai priešo šnipai, raportuojantys savo vadui, baltajam tigrui, apie šių kraštų būvį, gyventojų ir žvėrių nuotaikas, būsimus priplėštus lobius. Anot mamos, tokio kiekio šnipų niekada nėra buvę. Taip, artėjant mūšiui, jų visada padaugėja, bet ne tokiais kiekiais. Visas šis šnipų tinklas veda tiktai link vieno taško – iki Sibiro, iki baltojo tigro galingų ausų.

            Nors šeimos tradicija ir kodeksas prieštarauja imti į mūšius nepilnamečius šeimos narius, aš pasilikau. Kuomet jaunesnieji broliai ir sesė buvo išsiusti ant gandrų kupros pas kitus, draugiškus kraštus, tiek tėvas, tiek mama mane įnirtingai mokė kovos meno. Nors buvau dar tik vaikas, tačiau buvau vyriausias, ir mano šeima negalėjo rizikuoti pralaimėjimu. Per didelė laukė kova, per daug ant kortos buvo pastatyta. Tie likę keli rudens mėnesiai buvo praleisti mokantis pas žvirblius maskuotis lapų glėbyje, pas kurmius žemės rausimo ir slaptų tunelių, pas lydekas greičio ir puolimo paslapčių. Kol mama grūdino plieną baisiausių nuodų ir gyvsidabrio tinktūroje, tėvas mokė kaip vaikščioti tylomis ant sniego, judėti net tuomet kai priešas išduria tau akis. Kai tėvas kalbėdavosi su žvėrimis, gaudydavo visus įmanomus gandus, kadangi buvau per silpnas nulaikyti grūdintą kalaviją, mama mane mokė šaudymo iš lanko meno. Kaip, kur ir kada geriausia smogti baltajam tigrui. Nesugebėjau vikriai judėti pasikabinęs durklą. Greitį jau prarasdavau su daugiau negu trijų strėlių nešuliu. Tad pagelbėti tėvams, teturėjau tris šūvius. Valdyti ir perprasti užnuodytas strėles užtruko ilgai. Baltasis tigras garsėjo nuožmia sveikata, kieta lyg geležimi skura, kilometrus veriančiu žvilgsniu. Mirtiną smūgį garantavo tik pataikymas į širdį. Tačiau plienas, kuri tėvai ruošė jau keturiolika metų, garantavo mirtį akimirksniu. Svarbiausia buvo pataikyti, praplėšti odos gabaliuką, net mažiausias plieno įdrėskimas garantavo pergalę.

            Tik tėvų paruošti ginklai galėjo įveikti Baltąjį tigrą. Tikėtis pagalbos iš miestelio gyventojų būtų buvę beprasmiška – jų šautuvai, pistoletai, automatai ar ugnis nukauti tigro šansų neturėjo.

            Žiema atėjo greitai ir netikėtai. Su pirmosios pusnimis atsirado ir didžiuliai, dažnai krauju paženklinti pėdsakai. Tėvai buvo sunerimę. Visi praeities mūšiai vykdavo tik prieš vieną baltosios rūšies atstovą. Pirmą kartą istorijoje, į šiuos kraštus užsuko du baltieji tigrai. Sprendžiant iš pėdsakų dydžio, su savimi jisai pasiėmė savo atžalą, savo baltą išperą.

            Kuomet girdėdavome riksmus, bliovimus ir pagalbos šauksmus, nereaguodavome. Tėvai žinojo, kad šiuos žmones pakeis kiti, kad esmė ir būties pagrindas yra žalioji gyvybė. Be jos čia, laikui bėgant viskas mirs, išdžius, visa ši puokštė neišmatuojamo gyvo grožio ir judėjimo tykiai ir lėtai taps mažų mirusių akmenėlių kopomis. Dienomis, kada Baltieji tigrai miega, nueidavome iki miestelio maisto. Mačiau lavonus perskrostais viduriais, išplėštomis akimis, išmaitotomis kaukolėmis. Atrodė, tarsi būtų kažko ieškota. Tarsi tigrai tikėtų, kad kažkas stebuklingo slypi žmonių viduje. Tėvai pakomentuoti šio elgesio negalėjo. Kai miestelyje neliko nei gyvos dvasios, išmušė laikas kovai.

            Mūšis truko tris dienas ir tris naktis. Tokių tėvų niekada nemačiau. Tiek mama, tiek tėvas, paklaikusiomis akimis puolė tigrą ir jo bjaurią atžalą. Savo tėvų akyse mačiau amžinąją ugnį. Žvėrys susirikiavę miško pakraštyje, tylomis žvelgė kaip sprendžiasi jų likimas. Viso krašto gyvybinės jėgos susikoncentravo į tuos du nuogus kūnus. Netekę plaštakų, pėdų, su prakirstomis akimis jie sugebėjo įveikti Baltąjį tigrą. Perkirto jam širdį, nukapojo letenas, išdaužė dantis. Tačiau siaubingai mano ir jų paties nuostabai, tai kas turėjo tapti lengvu grobiu, tapo mirtinu priešu. Tigro atžala, naminės katės dydžio gyvulys, baltas lyg jį supantis sniegas, išdraskė mano nusilpusiems ir sužalotiems tėvams krūtines, lyg kaimietis savo skerdžiamai kiaulei. Su ašaromis akyse iššokau iš savo slėptuves ir pradėjau taikytis į baltąjį velnią. Pirmą šūvį taikiausi ilgai, klausydamasis vėjo šuorų ant sniego, įvertindamas baltojo tigro greitį. Nepataikiau. Antrajam šūviui sukaupiau visas savo fizines jėgas. Kaip mokė tėvai, laukdamas kritinio taško. Kuomet tigras pašoks nuo žemės puolimui, turėsiu mažą sekundės dalį, mažą dalį akimirkos, kai jis nekontroliuos savo kūno, kai jis negalės išvengti mirtino strėlės bučinio. Ir kai tai įvyko, kai šoko link mano krūtinės išskėtęs kruvinus savo nagus, nutaikęs strėlę tiesiai į jo žabtus, atleidau lanko giją, kad prasmegtu kiaurai jo marmuzę. Nepataikiau. Grobuonis užšoko man ant krūtinės, išdraskė mėsas, šonkaulius, skrandį. Draskė iki tol, kol rado kažką švytinčio. Juodos rainelės išsiplėtė, kruvina letena iškapstė tą švytintį daiktą iš mano kūno, gyvūlys pradėjo lyg pamišęs bėgti link miško. Žvėrys žviegdami išsiskirstė. Neturėjau nei laiko nei jėgų galvoti, kas buvo tas švytėjimas. Sukaupęs paskutines savo dvasios galias, įtempiau lanką, primerkiau akį, idant žvilgsnio neapakintų varvantis kraujo lašas. Iššoviau strėlę. Kritau ir jutau kaip paskutiniai gyvybės syvai apleidžia mano kūną. Tačiau galvoje, kaip niekad ryškiai, virė vienas klausimas. Klausimas nuo kurio priklauso šio krašto, žvėrių, žmonių, čia esančios žaliosios gyvybės likimas. Ar kliudžiau?