4. Suweln Dangvn. Aitvaras
Tiesiai į akis atsuko ryškiai šviečiančią lempą. Taip ryškiai, kad teko ne tik, kad susimerkti, bet suvis užsimerkti ir sėdėti užsimerkus, nes kitaip, atrodė, lempos šviesa pereitų kiaurai per akių obuolius tiesiai į smegenis.
– Nu tai pasakok, – pasigirdo balsas kairėje.
– Išjunkit jūs tą šviesą, jobitvajumat! – išspaudė, jau nebežinodamas ko ir griebtis.
– Ką padarei praėjusią savaitę? – pasigirdo balsas dešinėje.
Sutriko. Padaryta tikrai visko nemažai. Nuo ko pradėti?
– O jūs apie ką tiksliai norite sužinoti? Ir išjunkit tą lempą!
Balsas kairėje:
– Šitas išgama, vadinantis save Aitvaru, visą savaitę skrajoja virš Gražbilysčių kaimo ir pyzdina kitų žmonių turtą, – lyg ir aiškindamas kitam balsui, tam dešinėje, kalba taip, lyg kaltinamojo šalia nė padujų nebūtų.
– Per pastarąją savaitę bene kiekvieną dieną su savo jabana skraidykle skraidei virš mūsų visų mylimo Gražbilysčių bažnytkaimio ir vogei, žaltvikša, žmonių turtą!
– O tai ką man daryt? Aš gi Aitvaras! – dar bandė aiškintis ir nevykusiai pasiteisinti.
– Pasikart! – aplinkybių kontekste išties pakankamai blaivios išvados priėjo balsas kairėje.
– O ką daryt dabar mūsų darnaus bažnytkaimio raganai po to, kai pirmadienį nupisai, tu šašlava, jos amžinos jaunystės eliksyrus? Tai kaip dabar garbiąjai Batorinai gyventi toliau? Ar pagalvojai, koklike tu?!
– Tai kaip dabar Batorina garbioji išgyvens dar bent 10 metų be savųjų jaunystės eliksyrų, katrie poniai padėjo dagyvent jau apie 200 metų? – antrina kolega kairėje.
– O ar tu žinojai, belzebube, kad mūsų bažnytkaimėlio giraitėje jau nebeauga, ar girdi, tu pūkuotuk? Nebeauga jau šitam eliksyrui ir tik jam tinkamos žolelės? Kad kažkokie piktieji demonai…
– Žiburiniai, kolega, žiburiniai.
– Kad ir jie. Bet ar žinojai, kad jau nebeauga jie pas mus? O kur mūsų gerbiamai raganai Batorinai gauti ingrediantų po to kai nupisai jos paskutines atsargas?
– O iš kur man žinoti? – iš tiesų susidomėjo save vadinantis Aitvaru.
– Pochui mums iš kur, bet ar supranti, kad be savo eliksyro Batorina ilgai nebegyvens? Mūsų Gražbilysčių ragana! Ir jau nebesimaudys nekaltų mergelių kraujo voniose taip, kaip darydavo jaunystėje po to, kai ir mūsų dievų pamirštą užkampį aplankė demokratiškų kosminių vertybių meteoras.
Po teisybei, save vadinantis Aitvaru, visiškai nesijautė dėl to kaltas. Buteliukus su jaunystės eliksyru jis pavogė, galima sakyti, netyčia. Skrido pro šalį ir nukosėjo. Iš kur jam žinot? O ir šiaip:
– Lai nugaišta ta ragana! Seniai jai laikas kojas pakratyt ir dėžę pasimatuot! – kategoriškai išrėžė.
– Ak tu, sušiktas skraidūne! – rimtai supyko balso kairėje savininkas ir tėškė nevaikišką antausį Aitvarui.
Nuo antausio pažiro žiežirbos, antausį davusi ranka beveik užsiliepsnojo. Abu tardytojai nuščiuvo. Galiausiai kairėje esantis patvirtino:
– Nu bet tikrai aitvaras! Žaižaruoja mušamas! – ir norėjo dar vieną gerą užduoti Aitvarui per galvą, bet dešinėje esantis jo kolega sulaikė ranką.
– Užteks! Pasakok, Aitvare, ką padarei kitą dieną?
Save vadinantis Aitvaru prisiminė, per praėjusią savaitę kažką pavogti galėjo nebent pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. O dabar taigi buvo sekmadienis!
– Ar bent nutuoki, koks mūsų Gražbilysčių bažnytkaimyje chaosas, kokia suirutė, atsiprašant, prasidėjo po to, kai tu trečiadienį nupisai, nuovira tu, iš mūsų klebon… kunigėlio gerbiamojo jojo sutaną!?
– Iš po altoriaus, kad jį kur! – prisidėjo kitas tardytojas. – Iš ten, kur mūsų mylimas kunigėlis slėpė šventinę sutaną, skirtą konkrečiai dėvėti per vėlykas, kalėdas ir tris karalius!
– Nu ir kas? Nukosėjau aš tą jojo sutaną, bo ana taigi paauksuota, gerbiamieji! – vėl teisinasi Aitvaras.
– Kokį šumą sukėlė mūsų kunigėlis Ansantas kai vieną rytą, prieš mišias po altoriumi nerado savo rišūlėlio su šventine sutana! Kaip tu ją pavogei? Kaip ir kada įsibrovei į bažnyčią?
Aitvaras pasimetė. Jis puikiai prisiminė, kaip dar vykstant trečiadienio vakaro mišioms, įskrido per viršuje pravertą prabangų vitražą ir tiesiai visoms vietinėms davatkoms prieš akis, o ir prieš klebono Ansanto akis nuvertė tą jo mylimą altorių, sugriebė ryšulėlį, nes žinojo, kas jo viduje ir išdulkėjo nacher iš bažnyčios, skambinant ir aidint davatkų balsams, poteriams, prakeiksmams ir graudžiam Ansanto verksmui.
– O ar žinote, gerbiamieji, ką aš suvyniotą sutanoje radau? Ogi peilį! Ir ne bet kokį, o kruviną! Su sukrešėjusiu krauju! Va jums ir naujas tyrimas! Bėkit, sugaukit žudiką ir tą kas galimai čia praėjusį mėnesį darbavosi, kas benkartus iš Pabiručių prieglaudos žudė! O to tai taip ir neradot, o gal ir radot, bet sumoję, patys išgamos, kad čia klebono darbas, ranka numojot!
– Ak tu, nevala! Aitvare tu susišikęs, ką tu kalbi! – vos ne choru sugiedojo tardytojai. – Kokius niekus tu čia tauzyji? Koks peilis?
– Ava šitas! – Aitvaras kaip sykis iš po skverno išsitraukė peilį ir demonstratyviai atkišo tardytojams prieš akis.
– Nesišvaistyk peiliu, ar girdi tu, netikša! – suriko kairėje esantis tardytojas. Ir pridūrė:
– Ale tikrai sukruvintas. Ir kaip mums dabar patikėti, kad tai būtent tas pats peilis, kurį tu galimai radai klebono (jau niekas nebesistengė Ansanto vadinti pagarbiai) šventinėje sutanoje?
Dešinėje stovintis tardytojas prigesino šviesą, taip parodydamas savo malonę Aitvarui ir šis pagaliau galėjo normaliai atsimerkti. Pamatė abiejų tardytojų veidus. Juk tai buvo kiaulių snukiai!
– Kriu kriu, – prabilo Aitvaras, – ar dar turite kokių pretenzijų?
Vienas iš tardytojų dar kartą vožė Aitvarui, tačiau šį kartą specialiai pataikė kumščiu per kuprą. Matyt pasijuto įžeistas. Ir vėl pabiro žiežirbos.
– Tylėk, tu sušiktas palaidūne ir vagie! Pasakok dabar, kas nutiko kitą dieną! – sušvokštė per savo storas šnerves.
– Po trečiadienio, jūs gyvenimu patenkintos kiaulaitės, seka ketvirtadienis. O tą dieną aš nieko blogo nepadariau!
– Ir kaip mums dabar patikėti tuo, ką sakai? – logiško klausimo paklausė kairysis paršelis-tardytojas.
– Ogi todėl, jūs senus laikus pamiršę modernūs demokratai, kad ketvirtadienį nevalia saviveiklomis užsiimti! Taigi laumių diena, kad ją kur! Eina taigi jos bernų vilioti, o ir kam man jų spektaklį gadinti savo apsireiškimu? Ogi nereikia, aš tik stebėjau ką jos veikė užskridęs ant koplytėlės stogo.
– Ir ką gi jos ten veikė? – paklausė vienas tardytojų rimtai susidomėjęs.
– O gi kodėl jums taip įdomu? Eikit ir patys kurį ketvirtadienį jas pasekit! Galbūt ir jums nusišypsos fortūna būti suviliotiems gražiųjų Gražbilysčių miestelio laumių! Oho, kaip jumis jos išjodinėtų! Po to jau nieko nebeliktų… Kodėl netardote laumių po to, kai kiekvieną savaitę iš mūsų mylimo bažnytkaimio pradingsta po mažiausiai vieną berną? Nes įsitikinimai neleidžia kišti savo kiauliškos šnipės į senojo pasaulio palikimą? O gi susiviliojo viena tokia Vasilisa (nors visi ją Vasia vadino, lyg ir pažeminančiai, bo ana žvaira buvo, nors ir krūtininga) vargšą, jauną ir durną kaimo berną. Nusivedė jį į netoliese koplyčios stovinčią gryčią… Nu ir jo po to jau nebebuvo. Aš gi su žvake nestovėjau! Bet patikrinau vėliau, kad jau nieko doro iš to berno nebeliko. Va tau ir ketvirtadienis!
Tardytojai susižvalgė.
– O toliau? Kas buvo toliau? Penktadienį? – vienas jų paklausė.
– O visą ketvirtadienį, stebėdamas kaip Laumės iškinko vargšus kaimo bernus ir velnias žino ką su jais padaro, kad jų nebelieka tarp gyvųjų, aš laiko veltui neleidau. Aš kurpiau savo master-planą.
– Tai yra, nukosėti mūsų Gražbilysčių bažnytkaimio ir Prievartų parapijos suverinitetą?
– Tą patį.
– Kokiu tikslu, Aitvare? Kodėl tu nusprendei pavogti tokį svarbų dokumentą? Ypač žinant mūsų parapijų sąntykius paskutiniais metais?
– O todėl, kad mes taip vis dar ir nepasimokėm iš savo klaidų! Todėl, kad mes elgiamės veidmainiškai. Todėl, kad mes sutikome su Prievartų parapijos sankcijomis ir priėmėme jų konvenciją. Taip ir vadinasi – Prievartų konvencija. Draudžianti kištis į laumių, kunigų, raganų ir kitų senojo pasaulio artefaktų gyvenimus. Ir tai yra neteisinga. Todėl ir pavogiau. Ir supleškinau tai krosnyje. Kokią didelę krosnį aš tuomet užkūriau… Nu, ne tuomet. Tai nutiko, nemeluosiu, tą patį penktadienį!
– O ar žinojai, kad būtent todėl tave, sušiktas Aitvare, nepaisydami savo priesakų tai konvencijai, mes čia ir tardom. Ir mums nerūpi, po teisybei, anei Batorinos gyvybės eliksyras, anei Antsanto šventinė sutana, bet rūpi mums tai, kad tavo dėka, Aitvare, mums gali grėsti, ir ką čia slėpti, galima sakyti, kad ir gresia karas! Karas su Prievartomis. Po to kas? Karas su Paplavomis. Karas su Srutomiromis. Kitaip tariant, mums gresia kariauti su visomis aplinkinėmis parapijomis ir, kartu su tuo, nenumaldomai gresia nebebūti, bent jau žvelgiant iš šono, tokia gražia ir visuotinai kultūringa, socialiai atsakinga Gražbilysčių parapija, kokia buvome iki šiol, jau keletą metų kaip!
– Nusišikt man ant jūsų konvencijų ir jų įtakotų kvailų principų. Pažiūrėkite, kas darosi už lango, prisiminkite mano dabar jums papasakotas istorijas apie siautėjančias laumes, apie žudikus klebonus, apie kažkokias amžinai gyvas raganas! O ar mes visi nenusipelnėme amžino gyvenimo? Ar mūsų vaikai nenusipelnė gyventi saugiai ir ramiai? Ar kaimo bernai nenusipelnė normalaus sekso su normaliom moterim, o ne kokiom tai laumėm, katros juos po to pradangina, kad net kaulų skeleto nelieka?
Kairėje stovintis tardytojas su kiaulės veidu jau buvo suėmęs laibą Aitvaro kaklą ir ketino smaugti, tačiau dešinėje stovintis kiauliasnukis patraukė jo ranką ir tardymas tęsėsi toliau. Nors ilgai tęstis jau nebeturėjo.
– Gerai. Einame toliau. Šeštadienis. Tai yra, vakar, – tarė dešinysis tardytojas.
– Pagaliau priėjome prie įdomiausios vietos, – prabilo kairysis. Ir jo kiauliška fizionomija šyptelėjo.
– Tikrai, įdomiausia vieta, – paantrino dešinysis. – Kaip čia nutiko, kad sudeginęs mūsų suveriniteto dokumentus nusprendei nukosėti ir mūsų taikios Gražbilysčių parapijos mero neliečiamybės institutą?
– O jūs patys pagalvokit arba pabandykit nuspėti mano ketinimus, – pratarė Aitvaras ir vėl gavo stiprų antausį nuo kairiojo tardytojo. Ir vėl pasipylė žiežirbos.
– Kokius, kurva tu, ketinimus? – per šnerves iškošė kairysis, vos laikydamas pyktį. Jo veidas buvo visas raudonas.
– O dabar jūs žiūrėkitės patys! Aš padariau viską, kad Gražbilysčių parapija visuomenės akyse taptų tokia, kokia yra iš tiesų. Dabar mus mato kaip ant delno Prievartų, Paplovų ir Srutomirų parapijos. Mato tokius, kokie ir esame. Dievobaimingus ir visko iš tiesų, net ir savo šešėlių bijančius dviveidžius. O dabar jūs laukite karo! O jis ilgai netrukus ateis čia ir nubaus jus dievai už dviveidiškumą.
Kairysis tardytojas eilinį kartą pasiruošė smūgiuoti tiesiai Aitvarui į veidą, tačiau tuo pat metu į kambarį greitai pasibeldusi atėjo kita persona. Moteris. Jos veidas nebuvo panašus į kiaulės. Tai buvo moteris, su uniforma ir įvariais ordinais, užkabintais ant jos.
– O ką jūs čia veikiate, ponai? – paklausė ji.
– Tardome šitą išgamą, save vadinantį Aitvaru, – paaiškino dešinysis.
– O kodėl jūs jį tardote? Jis juk nepakaltinamas! Paleiskite jį ir tegul skrajoja.
Tardytojai susižvalgė.
– Kaip suprasti, paleiskite? Ar jūs bent nutuokiate, ką šis žalviskas padarė per pastarąją savaitę?
– Paleiskite jį. Juk jis nepakaltinamas. Patys pažiūrėkite į jį.
Tardytojai eilinį kartą susižvalgė.
– Beje, – pratęsė moteris, – ką tik girdėjau gandus, kad Gražbilysčių savivaldybėje mūsų vice meras tebevaikšto su užantyje išsaugotais Prievartų konvencijos dokumentais. Matyt, pasidarė kopiją, – ir mirktelėjo Aitvarui. – Velnias žino, kam mums tos konvencijos reikalingos…
Ir, jūs nepatikėsite, bet Aitvarą teko paleisti iš tardymo. Pagaliau, išjungė tas akinančias šviesas. Nors ir labai tam priešinosi abu kiauliasnukiai tardytojai, tačiau Aitvaras galų gale buvo laisvas. Laisvas ir toliau vykdyti savo užmojus. Tokius, kokie ir priklauso tikram Aitvarui.
Nieko nelaukęs, paleistas iš tardymo įstaigos, Aitvaras atsirado ant jau minėto koplyčios stogelio ir pasikinkęs savo skraidyklę laukė. Laukė, stebėjo Gražbilysčių savivaldybės plotą ir sulaukė. Vice meras vis dar vaikščiojo su dokumentais užantyje. Ir vėl atėjo Aitvarui laikas veikti.