5. Arminas Sėja. Rouglaitas

– Na gerai, tu tikrai tiki, kad esam simuliacijoj? – paklausė Jonas kovodamas su žagsuliu. Jis sėdėjo nuomojame bute Kaune, į kurį atvykdavo pailsėti nuo šeimos ir rinkėjų. Tokie viengungiški apartamentai tapdavo prieglobsčiu jo daugiadienėms. Šis kartas – ne išimtis. Kur nepažvelk, visur regimi ilgo, bet negausaus vakarėlio pėdsakai. Ant paviršių peleninėmis virtusios ir pamirštos taurės, visur lengvo alaus ar energetikų skardinės, ant stalo, prie kurio sėdima dabar – keli skirtingi stipriųjų gėrimų buteliai. Akivaizdu, kad buvo geriama viskas, kas pasitaikė po ranka.

– Jop, – trumpai atsakė pašnekovas-sugėrovas ir, pasiekęs arčiausiai buvusį butelį, kilo papilstyti.

Jonas galvojo. Sugėrovą sutiko stripake, prie baro, kur, jiems besišnekučiuojant apie gyvenimą ir politiką, užsimezgė toks keistas ryšys. Lyg būtum sutikęs sielos brolį ar žmogų, su kuriuo mastai taip panašiai, jog galėtum palaikyt savęs kopija.

– Gal aš tavęs kopija ir esu, – nusijuokė tada Jono sugėrovas, prabėgus porai valandų nuo pažinties. Jiedu kalbėjo apie paprastą žmogų, ir Jonas buvo priblokštas to, kaip vienodai jie traktuoja tokį paprastą teiginį, kaip „paprastas žmogus“.

– Tu primesk, – bare kalbėjo nepažįstamasis, – ne tik, kad vos susitikę jau draugai geriausi, bet ir mano vardas, blet, Žanas.

– Ir ką?

– Nu kaip ką? – nustebo Žanas it Jonas akivaizdžių dalykų nesuprastų. – Galimai Žanas yra tas pats Jonas, tik, šita, prancūziška versija. Nekenčiau tėvų ir Belmondo už šitą vardą, o pasirodo, jis priskirtas algoritmo, kaip tavęs atsarginei kopijai, cha cha!

Žanas kvatojosi ant viso baro ir nuoširdžiai džiaugėsi radęs paaiškinimą vardo kilmei. Jonas tada vaipėsi iš mandagumo, nes nė velnio nesuprato. Akimirką dvejojo, ar nebus klydęs dėl to artumo, bet dabar… … dabar jie kartu geria jau ketvirta para. Jonas pamiršo viską gyvenime, iškrovė ir nė negalvojo įkrauti telefono. Jis tenorėjo klausytis ir mokytis iš Žano. Ir jį tai stebino, nes Žanas – toks tipinis kavenskas, kokių jis šiaip nekentė, su visom tom kavenskom manierom ir žodynu.

Žodžiu, dabar, būtent šią akimirką, tam pragertam bute, vėpsodamas kiaurai jau papilsčiusį ir atgal į kėdę klestelėjusį Žaną, Jonas viską suprato. Pastarąsias dienas jie apie nieką daugiau ir nekalbėjo. Tik apie simuliaciją, kurioje gyvena, ir jos prasmę, kurią aprašė Gaudentas Pjova.

– Tu kažką ten apie folklorą sakei, – pasiremdamas smakrą į plaštaką Jonas palinko virš stalo, nusiteikęs dar vienam pokalbiui, kol bent ranka galvą nulaiko. – Viskas huinia, išskyrus folklorą, taip sakei?

– Nu jo. Bet čia, kad būtų aišku.  Realiai, Pjova visą knygą parašė apie tai.

– Kaip jis rašo tas knygas? Jis kažkaip susikalba su realybe?

– Tipo, jei gyveni simuliacijoj, negali apie ją knygų rašyt, ble? – Žanas susileido taurelę kažko, ką prieš akimirką pilstė. Tada pasuko galvą į valgomąjį ir mostelėjo televizoriaus link. Ekrane matėsi į griovį įrioglintas ralio automobilis. – Čia, žinai, tas pats bajeris, kaip su tavo pleisteišenu. Žaidime, kai įjungi lemputę, ane, tai ji naudoja tikro pasaulio elektrą. Kas sakė, kad su mintim taip negalima?

Jonas užsidengė veidą delnais ir per juos iškošė kažką panašaus į „blemba, Žanai, nu…“. Jis net nustėro, kokia aiški jam ši analogija. Tiesa, nesuprato, kas konkrečiai tapo aišku. Tiesiog, kad jam aišku. Gaudentas gyvena simuliacijoj, nėra paprastas žmogus ir todėl rašo knygas, kurias skaito Žanas. Tos knygos yra apie simuliaciją ir manifestaciją, kaip būdą joje klestėti.

– Galėčiau sutikti tą Gaudentą?

– Jis toks biški guru, žinok, ir biški ieškomas yra. Čia grynai Kristaus istorija jam gaunasi, nes jis vaikšto po pasaulį ir skleidžia tiesą, bet už tai jam gresia normaliai kančių. Tu gali jį liudyt, bet sutikti…

Žanas atsiduso:

– Bybis žino, pats tik kartą jį mačiau, ir tai per atstumą.

– O kas jį persekioja? Kažkokie matricos, – čia Jonas parodė kabutes, – agentai?

– Ne. Pagrinde, policija už šmeižtą. Ir VMI, nes jiems lengva prisipisti. Žodžiu, Pjova išpjovė kažkur. Kažką girdėjau, kad Pietų Amerikoj nutūpęs. Bet jis rašo tuos savo manifestus. Paskutinis buvo žiauriai geras. Tau, – Žanas vėl mostelėjo valgomojo link, – labai patiktų, nes ten apie rouglaitą.

– Pala, Pjova žaidžia žaidimus?

– Nea, – Žanas trumpam užsikirto, – nežinau iš tikro, ble. Jis daug knygučių apie žaidimus skaito ir cituoja, nes, nu… logiška gi.

Jonas prisidegė cigaretę, nes jau žinojo: jei Žanas paminėjo manifestą, tai ir mintį atskleis. Bet Žanas neskubėjo. Pasiekė arčiausią cigarečių pakelį ir, įsitikinęs, kad šis tuščias, švystelėjo atgal. Jonas pametėjo jam savąjį ir toliau laukė.

Po valandėlės, jau pūsdamas giliai įtrauktą dūmą, Žanas prabilo:

 – Tipo, kaip ir aišku, kam čia paprastas žmogus – jis botas, bet kam reik mūsų? Ar mus sukūrė šūstresnius, ar mes jais tapom? Koks mūsų tikslas ir vaidmuo? Pjova rašo, kad mes tipo dirbtinis, bet laisvas intelektas, su savo valios resursu ir nesam pavaldūs folklorui.

– Bet nereik to skleist, gal? – pabandė samprotauti Jonas. – Gi simuliacija neveiks, jei visi žinos, kad yra netikri.

– Blet, nu, – suirzo Žanas. – Užsipisau tau kartot, ką reiškia netikri? Jei perpisiu tau veidą su šita bonka, jis plyš iš tikro?

Dabar jau Jonas stojosi papilstyt:

– Aš virškinu, gerai? Tu nesišiaušk. Tai visi gali žinoti, kad mes simuliacijoj?

– Žinoti? – išpūtė akis Žanas. – Žinoti, čiuju ne. Nežinau, kaip galėtum tą žinoti,  – Žanas gestu parodė, kad šitą ratą praleis: – nu jo, jei žinotum, gal ir neveiktų. Bet esi laisvas tikėti.

– Ir dar bažnyčią įsteigt, – kvyktelėjo Jonas.

– O ko ne? Nebus keistesnė už kitas, – nutraukė jį Žanas ir iškėlęs pirštą tęsė: – Žiūrėk, yra taisyklės, pavyzdžiui, įstatymai, bet jie kuria tik iliuziją to, kaip gyvenam. Realiai viską nustato folkloras. Prietarai, mitai, gandai ir visas tas šūdas, kurį paprastas žmogus kartoja be jokios priežasties.

– Jo, sakei pavyzdžių „tikra meilė tik tarp vyrų“, ir tą šviežesnį – „seniai karo nebuvo“.

– Nu taip. Iš pradžių sparnuotos frazės, o paskui, va, pyderų maršai po Kauną ir kacapas prie vartų, – ši mintis Žaną suerzino, įsipylė pats ir iškart įkalė. Tada tęsė:

– Tai va. Gaudentas rašo, kad visi ten rokstarai, diktatoriai, enterpionieriai, tie ble, nu, sėkmingi žmonės, kuriuos gali vadinti žinomais pasaulyje, yra arba folkloristai, arba terpė. Neįmanoma žinoti, kuris yra kuris.

– Aš ką tik supratau, kad tik apsimetu, jog suprantu, kas yra folkloristai, – pats save nustebino Jonas. – Galvojau, čia kokia nors vyrų savitarpio pagalbos grupė, kaip gentys kokios.

– Tai čia mes, Gaudento sekėjai. Mes tokia grupė, bet ne tik vyrų, aišku.

– O tai folkloristai – kas?

– Nežinau, kaip išsireikšt. Pranašai tipo. Jie ne iš čia. Kai simuliacijai reik pasukti įvykius  kažkokia linkme, tai būtinai atsiras koks kentas – parašys ar sudainuos kokį šūdą, ar nuo scenos suriks „goida!“ ir pyzė, lauk pokyčių. Pats gi matai, koks folkloras, tokie, ble, ir botai.

– Nu jooooooo, – nutempė Jonas, – nebuvo genocido be folkloro.

– Jo, tik nesusisiaurink ties tuo. Folkloras yra viskas. Vairuot išmokom, kai kelių ereliai tapo gaideliais, vaikų neauklėjam, nes nebeliko beržinės košės, ir šiaip jie visi unikumais auginti, bybį dabar su kuriuo susikalbėsi.

– Supratau, supratau, apie tai gi visą pirmadienį gėrėm, – numojo ranka Jonas ir pacitavo Žanui Žaną: „Kad veiktų pranašas, algoritmai turi atpažinti jo folklorą…“

– … Tą vienintelį dalyką, kuriuo žmonės vadovaujasi nesusimąstydami, nes tiesiog tokia mūsų tradicija…

– … ir toks mūsų kodas, – užbaigė kažkada per pastarąsias paras girdėtą mintį Jonas.

Žanas šyptelėjo ir, sužvejojęs dar vieną cigaretę, švystelėjo pakelį Jonui. Šis prasukinėjo galvoje pastarąsias paras, kiek kartų stebėjosi, kad Žanas, regis, skaito jo mintis. Kiek kartų jis folkloru ir Gaudento darbais išlukšteno sudėtingas dilemas, ir kaip viskas sukrenta į vieną bendrą paveikslą. Šią minutę jis visa esatim tikėjo, kad gyvena simuliacijoje. Prieš penkmetį iš verslo į politiką pasukęs Jonas nebežinojo, ką daryti su gyvenimu. Dėl viduramžio krizės klaidų tuoj skirsis su žmona, suaugę vaikai už tai jo nekenčia, šeima griuvo. Na ir kas, kad dabar jis – meras. Anksčiau valdęs pusę miestelio verslų jis turėjo visko daugiau: pinigų, valdžios, įtakos, laisvės, paprasto žmogaus meilės… Tačiau dabar jis mąstė, kiek būtų pasiekęs, jei būtų žinojęs tai, ką žino dabar.

– Jau, kurmi, pasaulio užkariavimą planuoji, – žvengu nutraukė tylą Žanas. Jonas atsipeikėjo ir susiprato, kad tarp pirštų smilksta nerūkoma cigaretė.

– Ne, ne… tikrai ne, – suglumęs išsigynė, – tai kas ten apie rouglaitą?

– A, tai Pjova studijavo mitus ir kitus šūdus apie reinkarnaciją. Jo nuomone, paprastas žmogus yra paprasto, siauro gyvenimo cikle. Ir nors jis pats sau įdomus, vis tiek yra tik statistas.

– Botas, ble, – įterpė Jonas jausdamas, kaip šis junginys tampa mylima fraze.

– Jop. Ir jie visi kažkuo vienodi. Net ir tuo, kad realiai jiems nieks nerūpi, kaip ir jie nerūpi niekam. O mes, sėkmės vaikai, kažko pasiekę, nes stengėmės arba mums bukai nuskilo (Žanas pasakojo, kad užkalė babkių iš interneto verslo, kurį susapnavo, sukūrė ir čia pat pardavė už kosminius pinigus), mes visi esam terpė.

– Terpė kam?

– Pjova sako, jog tokie kaip mes, greičiausiai esam čia, kad kažkas realybėje turėtų į ką įsikūnyti.

– Tu pats tuo tiki?

– Jop, todėl ir prapisinėju babkes nonstop, manęs joks bybis nežais. – Čia Žanas įsispoksojo tiesiai Jonui į akis ir paklausė: – Kiek žmonių, kuriuos žinojai visą gyvenimą, staiga išprotėjo? Va taip, per naktį, pist ir pasikeitė?

– Daug. Pradedant mano žmona, – labiau sau subambėjo Jonas, tuo pat metu nusukdamas akis.

Žanas spaudė toliau:

– Nu. Visi tokių pažinčių turim, nekalbant jau apie garsenybes. Absoliuti dauguma selebričių, dažnai pačiam pike, pist ir išprotėja. Ir viskas be jokio paaiškinimo, išskyrus nebent tą, kad juos kažkas apsėdo.

– Ir?

– Nu ir Pjova rašo, kad mūsų gyvenimas kaip rouglaitas. Idėja maždaug tokia, tu esi talpa, į kurią įsikūnys žaidėjas, bet tik kai būsi Europos, blet, prezidentas. Simuliacija kažkodėl negali tavęs įkrauti iškart tokio, tu turi juo užaugti. Nu ir augi. Ištisais gyvenimais augi.

– Vėl nepagaunu, – suvaitojo Jonas, šiek tiek nustebęs dėl Europos prezidento. Tai buvo jo fantazija iš paauglystės, kai, gavęs balso teisę stojimo į ES referendumą metu, prabalsavo už.

– Gimsti čia, turi kažkokią ambiciją ir mintis, kurios, pats nežinai kodėl, stumia tave kažką daryti. Nuo vaikystės turi kokią svajonę, ir ji palengva pildosi. Nu ir gal, tarkim, čia taip ir mirsi, būdamas savo kaimo meru. Tada gimsi kitam cikle, ir į tavo DNR bus įrašytos kažkokios savybės ir talentai, kurių išmokai aname gyvenime. Būsi sėkmingesnis, kol tapsi tuo, ko reik žaidėjui.

– Pieva kažkokia.

– Kam pieva, kam įgimti talentai, kam dievo dovanos, o kam genetika. Koks skirtumas, kaip tai vadinti? Faktas, kad daug žmonių gimsta ir visko lengvai pasiekia, nes atsistengė gyvenimuose prieš tai.

– Ir tada kas?

– Ir tada kažkas įsikūnija į juos ir žaidžia žaidimą, kurį nusipirko.

– Tu lauktum žaidimo šimtmečiais? – stodamasis atverti lango sudvejojo Jonas.

– O tu galvoji, kad įranga, gebanti simuliuoti sukruštą planetą, negali to daryti milijoną kartų iš karto, šimto metų per sekundę greičiu?

– Nežinau, gal ir gali, – Jonas atsiduso, tada atidarė langą, prisėdo ant palangės ir nužvelgė Žaną, kuris liovėsi vaikščiojęs ir sukiojo ant stalo likusius butelius.

– Rouglaitas, sakai, – nutraukė tylą Jonas.

– Jop, – atliepė Žanas.

– Ačiū, Žanai, – tarė Jonas ir smagiai sau atsilošė.

***

Jie tik susipažino bare, užpylė, ir Žanas tapo savanaudiško Jono poelgio liudininku ir auka. Lauke Joną jau surinko nuo grindinio, o policininkai ieškojo kaimyno, kuris gali atrakinti sandėliuką prie laiptinės, kad nuplautų paskutinę Jono gėdą. Žanas rūkė ir visą tai stebėjo. Jis gi „negalėjo žinoti“, kad Jonas sirgo depresija, kad po pergalės pirmam ture depresija tapo maniakine, ar kad išgėręs jis visada lipa ant baltų arklių. Ką Žanas žinojo, tai, jog netrukus susapnuos naują verslą, ir kad jį brangiai nupirks Jono našlė.