6. Atir Anodrak. Koras

…žmonės nesikeičia, keičiasi tik technologijos.

-Seneli, tu atrodai kaip šuo,- išpoškino Minda, kai jai buvo maždaug šešeri, taikliai įvardindama mano įprotį nuolat stebėti laukujes duris. Kur besėdėčiau, visada akies krašteliu turiu matyti įeinančius žmones.

Tai mano nuolatinė būsena.

Pirmaisiais metais laukimas keldavo vien skausmą, paskui kiekvienam matomam durų stačiakampiui išmokau sukurti po laimingą scenarijų. Veiksmas visada prasideda vienodai- atsidaro durys, sugrįžta mano žmona Teikė ir dukra Volena. Kartais grįžta permirkusios vasaros liūtyje, kartais labai išalkusios. Numeta prieškambaryje basutes/kailinukus/šlapius apsiaustus/skrybėlaites/pirštinaites/spalvingus krepšius su skanėstais. Vos tik jų moteriški balsai užpildo mano vaizduotę ir nuramina – grįžtu į realybę. Iki sekančio karto, kai pažvelgęs į duris, vėl kursiu naują  sugrįžtuvių sceną.

Tąsyk Teikė su Volena vyko apsižiūrėti į Morą, mat mūsų šeima gavo pasiūlymą keisti gyvenamąją vietą. Abi nutarė, kad gali nuspręsti, ar mes norime persikelti į miestą, kuriame visada šilta ir daug fontanų. Be to, jis labai  saugus, sakė jos, nes prisijungė prie likusių pasaulio miestų, galinčių tuoj pat apsigobti ultragarsiniu kupolu. Sutikau joms palaikyti draugiją, juk turėjau vykti į Nievą, į simpoziumą. Didžiąją dalį kelionės vykome kartu, grožėjomės tai snieguotomis kalnų  viršūnėmis, tai geometriniais vynuogynų raštais lygumose. Išlipau None stotyje, mojavau  dviem svarbiausiems pasaulyje veidams traukinio lange tol, kol jie išnyko.

Vykau į pasitarimą, organizuotą grupės sunerimusių nuosaikiųjų. Turėjo būti itin svarbių pranešimų gyvai. Dirbtinio intelekto  teigiama įtaka žemės gyventojams vis stiprėjo, bet kartais matydavome  apraiškas, kurios tiesiog sukeldavo šiurpą.

Štai kad ir paskutinis įvykis- stadioną valdanti sistema nutarė, kad futbolo rungtynes stebint keturiasdešimt penkiems tūkstančiams žiūrovų, devyniasdešimt aštuonias minutes žaidus 22 aukšto lygio žaidėjams, galutinis rezultatas 1:1 yra nelogiškas. Buvo užblokuoti visi stadiono išėjimai po rungtynių. Stadiono švieslentėse švietė užrašas The Game continues. Kilo milžiniška panika, žiūrovų srautai, trypdami  vieni kitus, bergždžiai siūbavo nuo vieno išėjimo prie kito. Suvaldyti šiai  situacijai  dirbtinis  stadiono administratoriaus protas  surado vienintelį būdą- ašarines dujas. Dalis fanų  jau buvo žuvusi, kol programuotojai sustabdė šią beprotybę.

-Reikalauju, kad mano koją apžiūrėtų gydytojas–žmogus, o ne gydytojas–robotas, -ligoninės priėmimo skyriuje pusamžė moteris buvo neperkalbama.- Įsivaizduojate, buvau blogos nuotaikos , paspyriau po kojomis pasipynusį dulkių siurblį-robotą ir jis mane puolė! Nebepasitikiu jokiais robotais, aš jų bijau!

Panašios istorijos kėlė klausimus- ar tikrai tai yra tik žmogiškos programavimo klaidos? Ar po begaliniu žavėjimusi dirbtinio intelekto teikiamais mums patogumais neslypi nenumatyti pavojai? Kokios yra nustatytos ribos dirbtiniam protui priimant sprendimus?

Kokie mes buvome tada naivūs!

Ribos jau buvo ištrintos.

Mūsų pasitikėjimui buvo smogta vienu metu. Sistemos, patikimai valdžiusios mūsų gyvenimus, staiga išsiderino. Dėl navigacijos sutrikimų nukrito skridę bepiločiai keleiviniai orlaiviai. “Savižudžiai“ robotai visame pasaulyje išsprogdino daug simbolinę prasmę žmonijai turinčių pastatų ir suspėjo išgriauti dalį išorinių dirbtinių sienų. Išlaisvinto vandenyno jėga šlavė savo kelyje viską be gailesčio.

Bepilotis traukinys, kuriuo Teikė su Volena grįžo atgal į Klaitalgą, vos išniręs iš tunelio, susidūrė su priešprieša atlekiančiu bepiločiu Vakarų-Pietų ekspresu iš Klaitalgos. Degančios traukinių nuolaužos buvo akimirksniu sumaišytos su kraujo, vandens ir purvo srautu.

Mane atrado įkalintą  viešbučio konferencijų salės griuvėsiuose šalia susprogdintos Šv. Stepono katedros tarp  ašarų, seilių, skausmo, dulkių, nevilties ir maldų, nuožmaus pykčio ir išmatų. Trumpam grįžtant sąmonei, kažkur šalia girdėjau šaukiantis pagalbos. Vėliau  balsas išnyko.

Nugrandytas, nuplautas, išteptas gydomaisiais tepalais, susiūtas, paramstytas įtvarais ir apraizgytas vamzdeliais mano kūnas iš lėto sveiko. Siela atsisakė tai daryti. Kartą per savaitę mane aplankydavo jaunas hospiso savanoris psichologas. Abu suprasdavome, kad tai bergždžia. Lūžis įvyko tada, kai pamačiau jo akyse tokį pat nevilties ir praradimo skausmą, koks kankino ir mane. Verkėme pasikūkčiodami, susirėmę kaktomis. Paskui kalbėjomės. Apie tuos, kuriuos praradome. Apie viltį, kad dar yra vilties.

Dieną, kai pirmąsyk atsistojęs, priklibinkščiavau prie lango ir žiūrėjau į dirbtinį Nievos dangų– pusiau užtvindytas miestas  visgi spėjo apsigobti kupolu- atėjo pranešimas.

 Jo oficialus tonas nieko gero nežadėjo:

“ …atliko…

Mėginiai: Nr…ir Nr… Rasti… DNR fragmentai…priklauso Jūsų dukrai Volenai E. ir žmonai Teikei E.

Ar pageidausite…? “

-Tai klaida, tai klaida! -sukandęs dantis ir šnibždėjau, ir garsiai rėkiau. Dviguba dozė raminamųjų panardino į sunkų ir ilgą miegą.

Paskui Volena atsirado.

Ar kada nors matėte, kaip elgiasi išdraskytas skruzdėlynas?

Panika, betikslis skruzdėlių lakstymas. Jums atrodo, kad tai galas. Bet ar buvote atėję kitos dienos rytą?

Buvau nutaręs nebegrįžti į Klaitalgą, apie tai pranešiau Žmogiškųjų Išteklių Tarnybai. Paprašiau, kad mane, Korą E., įtrauktų į Pasišalinusiųjų registrą. Buvau visiškai sugniuždytas, norėjau atsiriboti nuo bet kokio išorinio pasaulio poveikio. 

Į mano erdvę turėjo teisę prisibelsti  tik du raktiniai žodžiai: Volena ir Teikė.

Va tada ir pradėjau elgtis kaip paliktas šuo.

Atsivėrė negyjanti žaizda ant dešinės blauzdos. Po kasdieninio skausmingo kojos perrišimo, eidavau per mirštančiųjų palatas, rinkdavau naktipuodžius, šluostydavau prispjaudytas grindis. Pakenčiamai jaučiausi  tik tarp svetimų kančių. Girdėdavau nuotrupas pokalbių apie pasaulį, esantį už hospiso sienų: jis vėl buvo lipdomas iš to, ką pavyko surinkti.

Kai ilgai tylėjęs PH-ionas perdavė pranešimą iš Klaitalgos Gyvybės Banko, tiesiog nualpau  hospiso koridoriuje. Atgavęs sąmonę virš manęs palinkusiems veidams pasakiau:

-Geros žinios irgi gali užmušti.

Rūpestingai paguldytas, atsitokėjau. Kažkas iš atsargų iškrapštė viskio butelį. Kas nutūpė ant mano lovos, kas atsisėdo tiesiog ant grindų, o aš, net neišlipęs iš patalo, buvau pasveikintas, šimtą kartų apkabintas. Viskis buvo puikus, taupiai naudojant, jo pakako visuotiniam klegesiui palaikyti visą vakarą.

„Klaitalgos Gyvybės banke yra saugomos užšaldytos keturios Volenos E. kiaušialąstės. Patvirtinus Volenos E ir Teikės E. mirties faktus, tampate vieninteliu žmogumi, atsakingu už jų saugojimą iki 10 metų arba atšildymą ir apvaisinimą.“

Šiuos du sakinius sudėjau į mantrą ir kartojau per visą ilgą bemiegę naktį.

Genetinės medžiagos paėmimo data sutapo su Volenos dvidešimtojo gimtadienio data. Prisiminiau  tą dieną. Dabar, tik dabar, galėjau įsivaizduoti žinąs, kodėl paslaptinga šypsena nenunyko  tądien nuo Volenos veido. Gyrėme keturis papuošalus jos bamboje, net nenutuokdami, kad jų paskirtis yra vienintelė- patikimai paslėpti intervencijos žymes. Jaunų merginų tarpe buvo tapę madinga  įamžinti savo gimtadienius paslapčia užšaldant keletą kiaušialąsčių. Tai vadinosi „jaunystės perkėlimu neribotam laikui“ ir buvo labai kieta. Gyvybės bankai palaikė šią iniciatyvą.

Ryte  mano mantra  buvo aptrupėjusi iki vieno ryžtingo sakinio:

„Klaitalgos Gyvybės banke yra saugomos užšaldytos keturios Volenos E. kiaušialąstės, aš esu atsakingas už jų atšildymą.“

Iš Nievos iki Klaitalgos keliavau visą amžinybę.

Sunku tai pavadinti kelione.

Nervingas laukimas žmonių persiuntimo poste, žeminantys saugumo tarnybų patikrinimai. Mažai informacijos ir maisto tik tiek, kad išgyventum. Jokių sentimentų. Nepasitikėjimas ir neapykanta tiems, kurie dar turėjo iliuzijų. Mano turima džiaugsminga žinia apie Gyvybės banke saugomas dukters kiaušialąstes visiems atrodė absurdiška.

Baigiantis trečiajam voliojimosi ant gultų persiuntimo poste ties raketlaivių baze mėnesiui, pradėjau manyti, kad gaištu laiką.

Gyvybės bankas manęs neskubino priimti sprendimo, greičiau atvirkščiai. Persimesdavau vienu kitu žodžiu su niūriais saugumo tarnybos vyrukais: raketlaiviai į Žemyno Sąjungą išplaukdavo labai retai. Vandenynas vis išmesdavo skenduolius. Daug skenduolių. Tik pravalai kelią, sakė jie, žiūrėk ir vėl plūduriuoja šimtais. Planeta dvokia mirtimi. Tu nežinai, kur veržiesi, nuolat kartodavo.

-Bet gi Žemyno Sąjunga,- su baime vis klausinėdavau.

-Žemyno Sąjungos, kuri mato tikrą dangų, liko labai mažai. Deguonies dar mažiau.

Žaibas sako, kad dabar, žemei pradėjus suktis greičiau, mes pradėsime gyventi lėčiau. Gyvenimas tikrai nėra tik nuolatinis startinis jaudulys ir tarpiniai nusivylimo finišai. Visiškai pritariu jam, todėl vis dažniau pagaunu save, renkantį praėjusio laiko nuotrupas. Bandau sulipdyti prisiminimus ir iš lėto, neįkyriai juos įsiūlyti Mindai ir Žaibui. Kad kuo mažiau jiems liktų klaustukų, kai išeisiu.

Dvi Volenos kiaušialąstės jau buvo žuvę, trumpam sutrikus energijos tiekimui Gyvybės banko 9 saugykloje. Aptarėme su daktare Olson, kad rizikuosime ir atšildysime likusias dvi. Pritaikius sudėtingus genetinius tyrimus, buvo surasti tinkami donoriniai spermijai.

Pylė gegužės lietūs, sumišę su pavienėmis snaigėmis. Persiuntimo posto viršutiniame aukšte išdžiaustyti drabužiai ir permirkusi avalynė skleidė  tik nevilties kvapą- niekas negalėjo pasakyti ar Žemyne pražys obelys.

Tą dieną, kai Gyvybės banko Apvaisinimo sektoriuje buvo pradėti Minda su Žaibu, iki kraujo nukramčiau lūpas ir krumplius. Tai buvo didžiausia įtampa , kurią kada nors jaučiau. Ryšys su mažakalbe Olson nuolat trūkinėjo, vaizdai vėluodavo. Prakeikiau save ir savo prakeiktą norą matyti procesą, esantį Dievo rankose! Ir dar tas savanaudiškas skubėjimas, nežinant į kokį pasaulį  daviau leidimą pasiųsti Volenos gyvybės tęsinį! O jeigu nepavyks?! O gal reikėjo atšildyti tik vieną kiaušialąstę, kitą palikti po to, kai būsime tikri, kad viskas tikrai atsistatė?

-Pirmoji zigota. Laikas 11 val. 35 minutės, su kiaušinėlio lytine chromosoma susijungė  Y spermijas. Berniukas, Korai,-daktarės profesionalus balsas įvyniotas į moterišką švelnumą.

-Žaibiškai, -priduria.

Širdis pradeda plakti kaip pašėlusi, nors prieš tai buvo nutarusi visai sustoti.

Pasiekia vaizdas: kiaušinėlis apsuptas būrio spermijų, bet apvalkalo dar neatveria, lyg mąstytų, kurį pasirinkti.

-Stebime antro kiaušinėlio apvalkalo atsivėrimą. Spermijas su X lytine chromsoma jau viduje.

Pauzė, trunkanti amžinybę.

-Antroji zigota. Laikas 11 val. 41 minutė su kiaušinėlio lytine X chromosoma susijungė X spermijas. Prasideda tavo anūkės gyvenimas, Korai Erdevilai,- praneša atsipalaidavusi Olson.

Nuo mano gerklės, nuo krūtinės, nuo smilkinių  baimė atitraukia savo šlykščias letenas, atsipalaiduoja mano balso stygos, rankos stveriasi tai galvos, tai viena kitos, kojos šoka kažkokį šokį lyg ant žarijų.

Girdžiu daktarės Olson juoką:

-Sveikinu, pavyko!

Prasidėjo mano pseudonėštumas.

Dvi zigotos dalinosi, saugiai implantavosi dirbtinėse terpėse Gyvybės banke. Bet kuriuo paros laiku galėjau užmesti akį į dvi ląstelių sankaupas skirtinguose kolbos išvaizdos induose, regėti, kad jų vis daugėja, mąstyti apie tai, kaip keisis jų išorinė forma, bet genetiniu požiūriu  čia jau buvo tai, kas užprogramuota iki pat mano anūkų senatvės. Smalsumo, sumaišyto su meile, negalėjo patenkinti jokios žinios apie embriogenezę. Kuo daugiau teoriškai žinodavau, tuo labiau norėjau pajausti vaikų plaukučių šilką tarp pirštų. Iš nervinių vamzdelių dar tik  diferencijavosi nervų sistema, o aš jau planavau iš ko mes visi kartu juoksimės.

Raketlaivis įplaukė į Klaitalgos uostą, grįžau namo ketvirtąją embrionų savaitę, kai pradėjo pulsuoti Mindos ir Žaibo širdys. Iki gimimo joms liko susitraukti  dar po 54 milijonus kartų, bet labiausiai laukiau to laiko, kai jų dūžius pajausiu priglaudęs kūnelius prie savo širdies.

Ne, manęs nepykino, aš nepatyriau hormoninių audrų, mano pilvas nepadidėjo ir kojos neištino nuo naštos, bet aš žinau, ką reiškia išnešioti Mindą ir Žaibą-Volenos vaikus.