7. Deimantas Saladžius. Anciliau, anciliau, anciliau!

Basos pėdos šlepsėjo per purvu padengtus akmenis. Kaukšt, kaukšt – lazda tikrina, ar nėra kur klastos. Ar viskas taip, kaip atrodo. Vėjalaužis Žilvinas judėjo spėriai, bet atsargiai. Strimgalviais bėgti buvo pavojinga, kad ir kaip norėtųsi užnugaryje aidint uodų spiečiaus zvimbimui. Kelią rodanti spingsulė apšvietė tik kelis žingsnius į priekį, tad visa kita skendėjo nebūties juodlaukyje. O posūkių tai į vieną, tai į kitą netruko.

Netikėtai, net nespėjo suprasti, ar čia buvo jo paties klaida, ar iš anksto paruoštas trikdis, vėjalaužis prarado tvirtą pagrindą. Vos tik prisilietus, beformis juodlaukis pavirto į marmalynę ir Žilvinas iki kelių smuktelėjo į tą košę. Spingsulė nuskriejo tolyn, o uodai prisivijo bėglį. Žilvinas atsijungė iš tinklo paskutinę akimirką. Kai pirmas uodas jau buvo nutūpęs, bet dar nespėjo įsisiurbti ir pavogti dalies vėjalaužio atminties.

Žilvinas nusivožė tinklo akinius ir prisimerkė, nors dangus, kaip visada, buvo niūriai pilkas. Ryški raudona šviesa tvoskė į veidą. Lazerinis barjeras vis dar veikė visu pajėgimu. Programa „Kūlgrinda“, nors ir naudingas įrankis, galėjo būti dar tobulinama. Per dažnai priešui pavykdavo atremti vėjalaužių bandymus.

Dalinai apsipratęs su šviesa, Žilvinas pradėjo skubiai rinktis daiktus. Visų pirma, atjungė kabelius nuo jungčių, paslėptų po plona velėna. Laidų pynę įsimėtė į kuprinę, o į slaptą kišenę įkišo flopiką su surinkta informacija. Tada spustelėjęs kelis mygtukus ištrynė riešinės atmintį – niekam nebuvo galima buvo sužinoti, kiek vėjalaužiai pasistūmėję. Galiausiai pabandė riešinėje įjungti maskuotės sistemą. Nusikeikė. Trenkė kumščiu per riešinės kompiuterį. Supista sovietų technologija. Žilvinas pasileido bėgti. Šį kartą strimgalviais.

Kelis kartus suklupo, bet kopas įveikė pakankamai lengvai. Sunkioji dalis prasidėjo, kai pasiekė mišką. Peršokus pirmus nuvirtusių pušų kamienus, toliau reikėjo ropoti pažeme ir laviruoti tarp supuvusių medžių labirinto. Storas samanų paklotas užtikrino neskausmingą šliaužimą keturiomis.

Pasigirdo dronų ūžėsis. Sukritę medžiai šiek tiek dengė Žilviną, tačiau ši priedanga buvo veiksminga tik laikinai. Skraiduoliai tvarkingomis rikiuotėmis šūkavo mišką. Žilvinas perkrovė kompiuterį. Iš naujo įsižiebus ekranui – bandymas dar kartą riešinėje paleisti „Purvo“ programą. Pavyko – maskuotė įsijungė!

Tą pačią akimirką Žilvinas sustingo. Virš jo pakibo dronas. Dugne išgraviruota raudona žvaigždė sukosi aplink savo ašį. Vėjalaužis galėjo puikiai įžiūrėti stambias virinimo siūles sunkiame mašinos šarve. Bent menkiausias judesys ir skraidyklė, naudodamasi savo svoriu, sutraiškys bėglį. Tokia buvo sovietų technologijos veikimo metodika.

Dronas po truputį tolo nuo slaptavietės, kol galiausiai nebesigirdėjo ūžėsio. Įsitikinęs, kad tikrai saugu, vyras pakilo ir patraukė į rytų pusę. Kuprinėje gulintis flopikas turėjo būti perduotas vakarams, bet jau trečią kartą Žilvinui nepavyko kirsti sienos užlūžus „Kūlgrindai“. Reikėjo atsitraukti ir apsvarstyti naują planą.

Nutolęs pakankamai nuo pasienio, Žilvinas prisėdo pailsėti ant kalvos, nuo kurios atsivėrė platus horizontas. Kur tik pažvelgsi – aukšti papartynai, skurdūs krūmai, samanų klodai ir puvėkų miškai. Vietomis dar galėjai pamatyti stovintį alksnį arba gluosnį, bet spygliuočių miškai neatlaikė drėgmės. Sengirės sunyko, liko tik pasakojimai apie kadaise žalią kraštą. O šalies pavadinimas nebeatitiko naujojo pasaulio tikrovės – lietus tapo retas reiškinys, ir žmonės nebeturėjo progų sakyti „lyja kaip iš kibiro“. Tik kartais iš to bjauraus debesies šykščiai krapindavo, lyg kažkas ten viršuje būtų nusimyžęs ir tada kratydavo bei lašindavo tiesiai ant pakaušių. Toks lietus nesuteikdavo pokyčio. Požeminiai šaltiniai neprisisotindavo vandeniu, prie visko prilipęs purvas likdavo ten, kur buvęs, o žmogus nepajausdavo gaivos, oro pasikeitimo ir palengvėjimo jausmo. Stovinti, pašvinkusi, drumzlina drėgmė tvirtai laikė savo rankose ištisus plotus, kurie labai ilgą laiką nebuvo pajautę šilumos prisilietimo.

O ką kalbėti apie pajūrį, apie tai, kas pajūrį padaro pa-jūriu? Už geležinės uždangos, už to lazerinio barjero, tesėsi išdžiūvusio dumblo ir sumedėjusių jūržolių dykynė, kurioje vis dar galėjai aptikti delfinų, vėžlių arba banginių griaučių. Baltijos jūra nebeegzistavo, ir klausimas, ar kartu su ja neišnyko ir Baltijos tautos. Drėgmė varė iš proto, ir kartu – iš šalies. Vėjalaužių pagalba dauguma gyventojų pabėgo už vadinamos geležinės uždangos. Pabėgėliai kurdavosi naują gyvenimą tame išdžiūvusiame jūros dugne. Tarptautinių vandenų teritorija tam puikiai tiko.

Šio peizažo kaltininko toli ieškoti nereikėjo. Užteko pakelti galvą į viršų: ten, per visą dangaus skliautą, buvo pakibęs tamsiai žalias, storas ir šaltas debesis. Tas, iš kurio kartais krapindavo, ir tas, kuris neleisdavo saulės šilumai pasiekti žemės. Tas, kuris niekada niekur nepasitraukdavo, nesvarbu, koks stiprus vėjas pučia. Tai buvo Baltijos jūra – ta pati, kurios taip trūko pajūrio žmonėms. Prieš daug metų staiga pakilusi ir pastrigusi ten viršuje. Visi žinojo, kad tai sovietų žygdarbis. Tik niekas nesuprato motyvų – ar jie taip pasielgė iš piktumo, ar iš kvailumo.

Žilvinas, toliau traukdamas į rytus, nusileido nuo kalvos ir priėjo nedidelę balą. Vėjalaužis prisiminė, kad prieš gerą dešimtmetį čia buvo ežeras, o dabar gėlo vandens liko tik likučiai. Riešinės kompiuteryje pasirodė pranešimas „skraidantys objektai“. Tai galėjo būti bėglio ieškantys dronai. Vyras įjungė „Purvą“. Šį kartą programa suveikė iš pirmo karto.

Pasigirdo sparnų plazdėjimas. Trys gulbės nusileido šalia balos. Žilvinas žinojo, kad šios gulbės – ne šiaip sau paukščiai. Šie paukščiai – oligarchų nuosavybė. Jų kruopščiai prižiūrimų rojaus sodų puošmenos. O taip pat ir jų sekso žaislai.

Vėjalaužis jau buvo užkrovęs elektromagnetinį šautuvą, kai prisėlino prie pat gulbių. Giedodamos paukštės pešė savo plunksnas ir kruopščiai dėliojo jas į atskiras šūsnis. Netrukus giesmininkės pradėjo mainytis. Neišpeštos plunksnos pradingo, lyg jų niekada nebūtų buvę, ir sušvietė balta oda. Kūnai pradėjo tįsti. Girdėjosi kaip auga, pokši nauji kaulai. Sparnai įplyšo, iš po odos išsitiesė laibos rankos. Snapai subliuško, susitraukė, jų vietoje atsirado gražios, putlios lūpos. Po kelių akimirkų trys nuogos, jaunos, šviesios mergaitės jau žmogiškais balsais pratęsė giedojimą. Giesmininkės ruošėsi išsimaudyti baloje.

Vėjalaužis laukė šios akimirkos. Nusitaikęs į arčiausiai esančią, iššovė. Merginos kūnas, nukrėstas iškrovos, parkrito. Dvi kitos mergaitės, vos tik pasigirdus šūviui, susidiegė savo plunksnas atgal. Atsimainiusios jos šnypštė, bandė įžnybti. Tuo tarpu vyras nekreipdamas dėmesio rinko pašautosios plunksnas. Viena iš gulbių pabandė išplėšti grobį iš rankų, bet vėjalaužis ištiesė iš naujo pakrautą šautuvą. To užteko, kad gulbės ištiestų sparnus ir išskristų palikusios savo sesę.

Žilvinas apžiūrėjo plunksnas. Dabar aiškiai matėsi, kad tai čipai, kurių pagalba androidai įgyja įvairių savybių. Tai reiškė, kad ši gulbelė iš tiesų yra oligarcho nuosavybė. Nuosavybė, kurioje galėjo būti svarbios informacijos.

Vėjalaužis pradėjo grubiai čiupinėti jos kūną. Jam reikėjo atrasti jungtį, per kurią galėtų prisijungti prie gulbės duomenų. Visgi, kad ir kaip stengėsi, negalėjo užčiuopti jokio paslėpto skydelio. Pradėjęs apžiūrėti merginos veidą, Žilvinas pastebėjo, kad ji verkia. Jos kūnas jau buvo atsipalaidavęs, bet ji nesipriešino, tik gūžėsi bijodama vyro prisilietimo.

– Paleisk mane, –  iškūkčiojo androidė.

– Negaliu, – tarstelėjo vėjalaužis. –  Man kai ko reikia iš tavęs. Kai gausiu, tada galėsiu paleisti.

– Žinau, ko tau reikia, – tyliai ištarė gulbelė. – Tau reikia debesies vardo.

Žilvinas skardžiai nusijuokė. Trumpam jau buvo patikėjęs, kad giesmininkė kažką žino. Vėjalaužis pabandė atlaužti šiek tiek merginos ausį. Mergina suriko.

– Neapsimetinėk, žinau, kad tau neskauda, – piktai atsakė Žilvinas.

– Skauda, – virpindama lūpą atsakė. – Ir tu pats nežinai, ko ieškai. Debesies vardas yra slaptažodis.

Žilvinas sukluso, bet stengėsi neišsiduoti.

– Paleisk mane ir tada pasakysiu debesies vardą, – pasakė bandydama pagauti vėjalaužio žvilgsnį. – Prašau, – pridėjo graudžiai.

Vyras stengėsi nežiūrėti į jos veidą.

– Pirma pasakyk, tada paleisiu, – griežtai tarė. – Pažadu, – paskubėjo pridėti šiek tiek švelnesniu tonu.

Gulbelė dūsavo. Atrodo ji iš tikro bandė įžvelgti, ką sako žmogaus veidas. Ištryško dar kelios nevilties ašaros.

– Ancilius, – tarė ir iškarto pravirko.

– Kas? – piktai sušuko Žilvinas. – Prie ko čia kažkoks Ancilius?

– Tai ežero vardas, – sušuko pro ašaras gulbė. – Nebėra jūros ten, –  parodė į viršų. – Debesis negali būti jūra, tad ir vardas senas. Toks, koks kadaise buvo.

Žilvinas nežinojo, ar galima pasitikėti tokia informacija, bet laiko svarstymams neturėjo. Jeigu jai buvo įdiegtas ryšis, dronai jau galėjo būti pakeliui. Vėjalaužis išsiėmė peilį iš makšties ir, atsivedėjęs, smeigė į merginos krūtinės ląstą. Ši pradėjo klykti. Žilvinas nebežinojo, ar ji apsimeta, bet jo veiksmai išliko tikslūs. Džeržgiant ašmenims į metalą, androidės ląsta buvo pilnai perskrosta. Atsivėrė konstrukcijos, stūmokliai ir lustai.

– Sakei, kad paleisi… – tyliai ištarė, lyg iš tiesų skausmas būtų užgniaužęs jos jėgas.

– Man vien slaptažodžio neužtenka.

Atsitraukęs, šaltakraujiškai paleido dar vieną šūvį į androidę. Nežinojo jokio kito būdo, kaip laikinai suparalyžiuoti merginą. Tada iš kuprinės ištraukė laidus. Su peiliu nuplėšė jungtis nuo laidų, nuėmė izoliacinę plastmasę ir tą patį padaręs su keliais androidės laidais, viską sujungė. Pasižiūrėjęs į riešinę, suprato, kad buvo teisus dėl ryšio. Prisijungė prie vėjalaužių sistemos ir paleido „Kūlgrindą“.

Tie patys akmenys, tos pačios švendrės. Uodų nebuvo girdėti, o spingsulę Žilvinas spėjo sustabdyti. Šį kartą jam nereikės bėgti. Šį kartą tikslas yra kitas. Vėjalaužis susikaupė, pakėlė galvą į juodlaukį ir iš visų plaučių suriko:

–  Anciliau!

Nuskardėjo aidas, bet nieko neįvyko. Tolumoje pasigirdo uodų zvimbimas. Žilvinas pabandė dar kartą:

–  Anciliau, Anciliau, Anciliau! – sušuko.

Pakilo stiprus vėjas. Po truputį viršuje išryškėjo kažkas panašaus į debesį, kuris kunkuliavo, lyg tuoj sprogtų. Trenkė žaibas ir debesis įsiplieskė šviesa, tačiau visa kita liko tamsu. Nugriaudėjo griaustinis. Čia nelijo, bet Žilvinas pajautė, kad jo kūnas šlampa. Tada jis atsijungė.

 Vėl reikėjo prisimerkti, bet šį kartą dėl pragiedrulių. Tuo pačiu metu stipriai lijo ir netrukus pasirodė vaivorykštė. Žilvinas įkvėpė oro – buvo gaivu ir lengva. Debesyje vyko virsmas, jame žaibavo. Vėjalaužis džiaugėsi –  pagaliau debesis pasitrauks nuo šio krašto. Jis buvo patikėjęs pergale, bet tada atsigręžė į vakarus.

Žilvinas nematė, kas dėjosi žemėje, bet puikiai matė padangę. Debesis lūžo į atskirus gabalus, kurie krito iš dangaus į žemę. Garai akimirksniu virto vandeniu. Ir tai nebuvo lietus. Tai buvo vandens bombos. Smūgių garsas ataidėdavo iki pat čia. Gamtinio ginklo antskrydis, kuriam niekas niekada nesiruošė. Debesis lėtai plaukė vakarų kryptimi. Reikėjo tikėtis, kad bombardavimas liausis tik tada, kai visas debesis nuguls į savo pirmykštę vietą. Blogiausia, kad ką tik įvykusi „gulbių scena“ buvo apgaulė, ant kurios Žilvinas pasimovė. Apgaulė, kurios dėka sovietai turi įrodymus, kad bombardavimo įsakymas buvo pasiųstas iš vėjalaužių tinklo. Be abejonės, jie tuo pasinaudos.

Žilvinas nusuko žvilgsnį nuo antskrydžio. Jo žvilgsnis susitiko su merginos akimis. Androidės kūnas jau buvo ištrūkęs iš paralyžiaus. Mergaitė verkė, laikėsi už praplėšto kūno. Ji galėjo užpulti vėjalaužį, bet to nepadarė. Žilvinas pyko ant jos, bet taip pat nematė poreikio kerštauti. Jis ištiesė plunksnas. Mergina įsistatė čipus atgal į reikiamas vietas. Jos kūnas atsimainė. Prieš Žilviną stovėjo graži, balta gulbelė. Lietaus lašai slydo plunksnomis. Padarytos žalos nebuvo matyti. Galėjai patikėti, kad ji nekalta. Gulbelė visu ilgiu išskleidė savo sparnus, įsibėgėjo, suplasnojo ir išskrido.