8. Žalčio Žmona. Pajūrio kronikos
Šiandien “Pajūrio kronikose” skaitykite:
METŲ BALAGANAS – ĮSILAUŽTA Į BALAGANŲ KAZINO
Liepos 21 d., apie 23.45 val. organizuota įsilaužėlių gauja įsiveržė į Balaganų gyvenvietėje esantį kazino, priklausantį P.K. Įsilaužėliai sumušė tris apsaugininkus, bei šaunamaisiais ginklais grasino kazino savininkei. Iš kazino pagrobtas juodas lagaminas, kurio turinio savininkė nelinkusi atskleisti, taip pat nukentėjo pastato fasadas ir želdynai. Savininkės liudijimu, minėtasis lagaminas buvo įkeltas į gaujai priklausantį automobilį, prie kurio vairo sėdėjo jauna moteris. Automobilis tuojau pat paliko įvykio vietą. Apsaugininkai mėgino likusius nusikaltėlius sulaikyti, tačiau po maždaug pusvalandį trukusių grumtynių užpuolikai taip pat paspruko. Patikimas šaltinis teigia, kad nusikaltėliai priklausė Devyniabrolių gaujai. Paskelbta sidabrinės spalvos BMV X5 paieška, automobilio registracijos numeris…
Sigos bemsas per Plunkėnų mišką varo visu greičiu. Niekas nesiveja, bent kol kas, bet lagaminu, numestu ant galinės sėdynės, reikia kuo skubiau atsikratyti – maža kokiems banditams jo prisireiks.
Siga nuspriegia cigaretę pro pravirą langą, nervinasi. Blet blet tie pajūrio žurnaliūgos, ir iš kur jie tokius dalykus taip greitai išknisa? Patikimas šaltinis, matai… Kurmis gal jų pačių gaujoj sėdi pasikasęs, vos penkiolika minučių po įvykio, o jau, žiūrėk, trimituoja visuose portaluose. Lygiai taip pat ir prieš mėnesį buvo, kai Palangos banką mėgino apšvarinti. Vos su maišais pro duris – čičing ir jau įkritęs pranešimas į portalą, o po kelių minučių policija prisistato. Dabar blet irgi visi jos ieškos! Gali koks galvų medžiotojas Martynukas nuo Grūšlaukės prisistatyt, arba anie žalčiai iš Klaipėdos, kaip jie ten, Žilvino gauja berods. Tie tai pastoviai jiems kaip vantos lapas prie šiknos priskretę. O gali ir pati senė, iš kurios lagaminą nukniso…
Dar kiek pavažiavus jau mato, kad kelias užverstas nukirstų medžių kamienais ir kaži koks titaniškas griozdas priešais riogso. Prisistatė zarazos. Nieko nebus, reik stabdyt tačkę.
– Nu blet, ką tie pizdukai šį sykį nuspirko? Bile tanką?
Vienas toks pizdukas išlenda iš griozdo ir nudrožia tiesiai prie Sigos bemso. Atsirėmęs į kapotą, pabarbena langan kaip koks mentas. Siga iki pusės nuleidžia stiklą.
– Ko, blet?
– Labuks, Sigute, žinai kas mes, ane?
– Žinau, žinau, – ant tanko šono mėgėjiškai nutepliotą šliužą, nu tipo žaltį, atpažino iš karto.
– Girdėjom, kažką iš Balaganyno nuknisot. Kas ten tam lagamine?
– Kas, kas. Pyragai, blet.
– Pyragai, ane? Siga, mes gi tave pažįstam. Ir tavo Devyniabrolių šaiką irgi. Pyragai iš aukso gal, kitaip nagų nekištumėt.
Siga susiraukusi tyli. Kai tik sužinos, kas ten toks juos išstukačino, gyvam skūrą nudirs.
– Davai, Sigut, atiduok gražiuoju ir mes tave paleidžiam. Sveiką gyvą.
Siga iš mašinos nelipa, svarsto, per kur sprukt.
– Skaičiuoju iki trijų, devyniabrol, girdi? Jei neatiduosi lagamino, šausim. Viens, du…
Siga staigiai užsuka lango stiklą, priverdama žalčiui pirštus. Tas tiktai viau! Pagrasina pistoletu, bet Siga nesiklauso – gazas dugnas ir aprėžusi puslankį kaip žaibas rauna atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavo. Žalčiai irgi sušoka į tanką vytis.
– Mane Žalčiai vejasi, – per raciją praneša broliams.
– Okei, laikykis, mes atvarom. Tik neatiduok lagamino.
– Jie grasina šaudyt. Gal bent pasakysi, dėl ko man pyzdakas tuoj pareis?
Racija šnypščia, ką brolis kalba, negirdėt.
– Kęstai, Kęst, a girdi? Kas ten tame lagamine?
Racija labai jau baisiai šnypščia, bet kažkaip Siga išgirsta. Vos vieną žodį išgirsta, bet tiek pakanka.
– Oi blet, ką jūs debilai man užtaisėt!
Žalčių tankas hibridinis matyt, greitai varo, neatsilieka.
– Stok, Siga, arba šausim! – staugia per megafoną.
Siga nestabdo, lagaminas jokiu būdu negali patekti Žalčiams į rankas. Ypač dabar, kai jau žino, kas viduje.
– Stok, Siga, stok!
Siga nestoja, spaudžia dar greičiau, nors greičiau jau nebeįmanoma. Tik staiga pyst, dar dvi maškės priešais iššoka. Ne tankai, bet abi irgi su šliužo ženklu. Siga užgula stabdį, vos spėja vairą susukt, dar kiek, ir būtų įsirėžus į mersą priešais. To merso durelės staiga atsilapoja ir išlipa patsai Žilvinas. Parankinis duoda jam megafoną.
– Pasiduok, Siga. Jei atiduosi lagaminą gražiuoju, tau niekas negrės.
– Kur gi ne, – Žalčiai šito negirdi, Siga tik šiaip sau po nosimi burba.
– Pažįsti mus. Žodžio mes laikomės.
– Taigi, kad pažįstu. Pajūrio lochai, štai kas jūs, – rikteli jau taip, kad anie girdėtų.
Žilvinas pažaliuoja. Jis ir taip biškį žalias, bet dabar jau toks normaliai zelionkė. Atiduoda megafoną parankiniui ir marš prie Sigos. Kad vienas eina, gal ir gerai. Bet kad dvivamzdį ant peties užsimetęs, tai ne taip jau gerai.
– Kęstai, jie mane apsupo.
– Atvarom. Vilkink laiką. Mes netoli.
Kitaip nei ankstesnis banditas, Žilvinas mandagumu nepasižymi. Išdaužęs bemso langą, atstato šautuvo vamzdį į Sigą.
– Atiduok lagaminą.
– Ne.
– Atiduok, arba šausiu.
Sigai panika: atiduoti lagamino negali, bet jeigu Žilvinas šaus…
– Ne, ne, ne! Jūs nesuprantat…
– Bum, Siga.
– Nenenene!
Žilvinas šauna.
Siga išlekia į orą. Sigos bemsas irgi išlekia į orą. Žilvinas – į orą. Nu ir visi žalčiai kur? Aišku, į orą.
***
Susirinko tik aštuoniese, mat jaunylis Mindulis pakeliui nesėkmingai užsirovė ant Grūšlaukės pažibos Martynuko ir po šio susitikimo buvo visiškai kominis. Sigos anei jokio bemso nerado, ką jau kalbėt apie lagaminą, tik didelė duobė ir daugybė Žalčių lavonų. Dūmelis iš duobės tai solidus toks, gerklę net degina, o prie lavonienos jau musės po truputį renkasi.
– Kaaaai žiauriai, – sumurma blondinas, vyriausias iš brolių.
– Mjo. Čia tai zajabys, – pritaria jam antrasis.
– Zajabys jums? Čia chuinia visiška! Kaip ten Londėj sako? Epik feilas, va! – užprotestuoja žemiausias iš jų – strazdanotas ryžikas.
– Mjooo, – numykia visi aštuoni, sinchroniškai krapštydamiesi pakaušius.
Padūsauja, truputį paliūdi (ne dėl Sigos žinoma, dėl lagamino), tada vyriausias vėl sukrunta:
– Tai ką darom, vyrai?
– Ką, ką? Tai pranešt reik, – numykia keli, o pareiškimą seka visuotinis atodūsis.
– Ta prasme pranešt? Gal visai durni? Taigi Žalčių gauja blet išsisprogdino!
– Nu tai, o ką tada siūlai? Gi vis tiek sužinos, „Pajūrio kronikos“ ilgai nesnaudžia, – atrėžia ryžikas ir dėl visa ko pasitikrina, ar straipsnio tikrai dar nėra.
– Tai reikia mygom sugalvot. Jei patys nepranešim, tuoj pradės galvot, kad negerai kažkas.
Vėl visi aštuoni mykia krapštydamiesi pakaušius. Tuo tarpu blondinas išsitraukia iš vidinės švarko kišenės metalinę gertuvę, gurkšteli Palangos trauktinės, tada ir kitiems pasiūlo. Taip apsuka kelis ratus, broliai truputį apsiramina.
– O žėkit, Žilvinas bobą turėjo, ane? – atkunta ryžikas, nuo alkoholio jam veidą išmušę raudonom dėmėm.
– Nu turėjo, turėjo…
– Kaži, graži ji? Dabar kaip ir vieniša…
– Nesvaik, iš kur ji graži bus, – žvengia blondinas. – Jai jau normaliai per kem. Sako, visai iš namų neišeina, bus stora ir apsileidus, garantuoju.
***
Jei broliai būtų bent šį tą nutuokę apie Žilvino namų reikalus, būtų žinoję, jog Žilvinas žmonai kėlė tik du reikalavimus: sėdėti namie ir būti gražiai. Paskutinius devynerius metus Eglė vien tuo ir užsiėmė: puodai, vaikai, apsilankymai pas visažistę (tiksliau visažistė pati pas juos ateidavo), o tada vėl iš naujo. Gyveno prie jūros, bet ir tos nuo vestuvių nematė: Žilvinas net pas gimines į Nidą neišleisdavo. Kokia dar blet jūra? Turi namuose džiakuzį? Turi? Tai ir tylėk, mandagiai paaiškindavo vyrelis.
Tuo metu, kai į dausas išlėkė Siga su Žalčiais, Eglė ilsėjosi prie minėtojo džiakuzio.
Netoliese pasigirsta kokteilių ledukų dzinksėjimas, o tada ir malonus vyriškas balsas:
– Na ką, nebėr Žilvino.
– Taip paprastai? – kilstelėja plačiabrylės šiaudinės skrybėlės kraštą Eglė.
– Bum ir baigta.
– Visus ištaškė?
Devyniabrolių Mindulis prieina prie baseino nešinas dviem kokteilinėmis taurėmis: vieną paduoda Eglei, o pats prisėda ant gretimo gulto. Jo paties veidas kaip reikiant raustelėjęs, mat su draugeliu Martynuku prieš tai spėjo išmaukti du butelius šnapso.
– Na kaip… Žalčiai visi pastipo. Bet Devyniabrolių gauja daugmaž sveika.
– Hmmm… Negerai šitaip. Liudininkai ir visa kita…
Jaunuolis siurbtelėja kokteilio, taurėje sutarška ledukai.
– Galim pakišt ir juos. Žilvinas gal pykosi su kuo nors?
– Cha. Lengviau pasakyt, su kuo jis nesipyko.
– Okei, paklausiu kitaip. Kuriais iš jų labiau norėtum nusikratyti?
Eglės veidai užsiplieskia raudoniu. Ji paima šalia gulėjusį makbuką, pasideda ant kelių, atsiverčia ir pradeda rašyti.
Šiandien “Pajūrio kronikose” skaitykite:
Informacija papildyta 2.05 val
Praėjus vos porai valandų po įsilaužimo į kazino, Plunkėnų miške nugriaudėjo sprogimas. Įvykio vietoje rastos automobilio nuolaužos ir mažiausiai dešimties asmenų kūnai, priklausantys miške patruliavusių Klaipėdos krašto pasienio apsaugos ruožo būrio „Žaltys“ operatyvininkams, taip pat vienas moteriškos lyties, tapatybė šiuo metu nustatinėjama. Redakcijos šaltinio duomenimis, galimai užsiplieskė konfliktas dėl grobio tarp Devyniabrolių ir vietinės Kurėnų gaujos“. Netoliese patruliavusiam operatyvininkų būriui atvykus į incidento vietą malšinti konfliktuojančių pusių…
– Kurėnų? Tu rimtai? Taigi čia tavo pačios giminės!
– Ne tokie jau jie šventuoliai – po visą pajūrį su dalgiais šlaistosi. Tik per juos aš su Žilvinu tiek laiko…
Eglė karštligiškai barškina klaviatūrą, o jos kūnas net virpa nuo džiugios minties: pagaliau laisvė! Nuo šiol ji darys absoliučiai viską, netgi tai, ką Žilvinas griežtai drausdavo. Ji užsisakys kelionę į Maldyvus, išsiųs vaikus į privačią mokyklą Amerikoje, nusipirks vilą Maljorkoje ir dar vieną Ibizoje… Vis dėlto gera buvo idėja užsakyti bombos pagrobimą. Kaip mėgdavo sakyti mamytė: jei negali pakeisti gyvenimo, keisk vyrą. Arba nekeisk. Galima išgyventi ir visai be jo.