9. Dispečeris. Parapijietė

Vėlyvą rudenį, vėlyvą vakarą, į vakarinę pamaldą mažoje bažnytėlėje “rajone” tarp kirpyklos ir vairavimo mokyklos pamažu rinkosi reti parapijiečiai. Lauke šaltas vėjas rudens tuštumą varė į tamsą, o viduje buvo šviesu, šilta ir jauku.

Sulinkusi senutė eina prie suolų pirmoje eilėje, kad asmeniškai pasveikintų kunigą. Prisėsti ir pailsėti užėjo kiemsargis-alkoholikas. Galinėje eilėje sėdėjo ir beveik nejudejo liesas, blyškus vaikinas. „Narkomanas“ – sakytų priekyje buvusi močiutė.

Šventasis Tėvas hipnotizavo susirinkusiuosius monotoniška malda, retkarčiais atsainiai pasūpuodamas smilkytuvą.

Sušilti į šviesą atskrido naktinė plaštakė, užsidengdama galvą skara ir nuleidusi akis į grindis. Ji atsisėdo šalia lieso vaikino kitoje suolo pusėje. Jis vos pastebimai pajudino akis jos kryptimi.

Po kelių minučių putana, kiek sušilusi, sukryžiavo kojas jaunuolio link ir pasistūmėjo arčiau.

– Jaunuolį, – sušnibždėjo ji.

Jis pažvelgė į ją truputį atidžiau.

– Jaunuolį, – tarė ji pusiau pašnabždomis ir prisitraukė šiek tiek arčiau.

– Klaus-sau, – atsakė jis švilpdamas tarsi gyvatė, tik vos pasukęs galvą.

– Gal rastum cigaretę?

Vaikinas bandė pavaizduoti santūrų pasipiktinimą ir neatsakė.

– Alio? – kone garsiai nepasiduodavo mergina be kompleksų.

– Ei, – garsiai iškvėpė išgėręs sargas iš kitos eilės.

Prostitutė apsisuko. Senolė taip pat nepatenkinta apsisuko. Kunigas pakėlė galvą į galiorką ir tęsė savo mieguistąjį rečitatyvą.

Kiemsargis ištiesė suglamžytą pigių kontrabandinių cigarečių pakelį. Apskretėlė akimirką dvejojo, atsistojo su tyliu „velniop“ veide, pažvelgė į vaikiną atsisveikindama niekinančiu žvilgsniu – „tu daug praradai, mažylį“, atsisėdo šalia girto vyruko ir plačiai nusišypsojusi paėmė iš pakelio cigaretę.

– Imk porą, tokiai gražuolei negaila, – šyptelėjo jis.

– Oi, ačiū, ačiū, – sucypė ji.

Bobutė vėl pasisuko į jų pusę, šį kartą demonstratyviai ir piktai. Porelė pagavo jos žvilgsnį ir nutilo. Sargas pasilenkė ir pradėjo kažką murmėti beveik tiesiai putanai į ausį. Ji nejaukiai šypsojosi ir kartais tyliai kikeno.

Pamaldos baigėsi ir visi išėjo laukan. Močiutė užsiliko pasikalbėti su kunigu. Vaikinas tyliai patraukė link požeminės perėjos, kur netrukus dingo. Netoli įėjimo stovėjo ir rūkė naktinė plaštakė ir naktinis ir dieninis girtuoklis.

Už poros minučių išėjo senutė ir lėtai krūpčiojo link laiptų, vedančių per skersgatvį į kitą gatvę.

–…atsip*sk! – sušuko mergina, staigiai apsisuko, atitraukė ranką nuo pijoko letenų ir nuėjo link močiutės.

Kiemsargis spjovė jai iš paskos ir nusikeikė.

Senolė sustojo, sunkiai kvėpuodama, laiptų pradžioje, įsikibusi į turėklus.

– Jums padėti, ponia? – paklausė mergina, paimdama senutę po ranką.

– Oi, oi…, – dejavo ta, bet nesipriešino.

Jie pradėjo leistis neapšviestais laiptais žemyn, o iš aukščiau ir apačioje esančių žibintų sklindo blanki šviesa.

Pusiaukely sena boba sustojo.

– Ar viskas gerai?

Babcė vos pakėlė galvą ir ištiesė drebančią ranką ties mergaitės.

– Kažkas negerai…,- nespėjo baigti kalbėti, kaip senolė su pasiutusia jėga trenkė ją į mūrinę sieną.

Jaunuolė susitrenkė galvą, suglebo ir nuslydo palei sieną, nerangiai išskėsdama lieknas kojas.

Bobutė akimirksniu atsidūrė šalia, nukaro virš sąmonės netekusio gražaus kūno.

Atmetė ilgus šviesius plaukus ir spindinčiomis iltimis įsirėžė į lygų kaklą.

Ilgai siurbė kraują, su geismu, viena ranka stipriai suspaudžiant tai vieną, tai kitą stangrią krūtį.

Po to atsitraukė su ilgu, užkimusiu iškvėpimu. Nusivalė burną su rankove ir pradėjo leistis toliau.

Skylėtas debesies skuduras galiausiai suplyšo ir atidengė mėnulio bliudą.