17. Aitvaras. Pažadas

Sunkūs debesys patikimai slėpė mėnulio diską. Moteris su kūdikiu ant rankų netvirtu žingsniu sekė paskui vyrą, kuris žingsniavo šiek tiek priekyje atsargiai lenkdamas medžių šakas į šonus ir lėtai, bet užtikrintai nakties tamsoje brovėsi per girią. Gal pusvalandį jie tylomis skynėsi kelią tarp tankiai suaugusių medžių kol pasiekė savo naktinio pasivaikščiojimo tikslą. Tarp aukštaūgių, šimtamečių eglių, tarsi visiškai atsitiktinai, buvo įsispraudusi nedidukė aikštelė. Netaisyklingo apskritimo formos akmuo gulėjo pačiame aikštelės viduryje. Ant vieno jo krašto buvo įspaustas vištos kojos formos įspaudas. Šalia iš akmenų buvo sudėliota laužavietė su krūvele malkų bei šiek tiek beržo tošies.

– Štai jis. Laumių akmuo. – Pašnibždomis, tarsi bijodamas sutrikdyti nakties ramybę, ištarė vyras.

Jis įmetė kelias malkas į laužavietę ir po jomis pakišo beržo tošies. Iš maišo, kurį atsinešė ant nugaros, išsiėmęs titnago akmenis ir mikliai įskėlė ugnį. Moteris nenustojo ant rankų supti kūdikio. Jos žvilgsnis baugščiai šokinėjo aplink. Ugnis po truputi įsidegė. Pakvipo dūmais. Vyras iš maišo ištraukė maišelį su grūdais. Žiupsnelį įbėrė į laužą, o maišelį padėjo ant akmens su vištos kojos įspaudu. Po to ištraukė duonos kepalą ir atlaužęs nedidelį gabalėlį įmetė į laužą, o likusią dalį padėjo ant laumės akmens. Galiausiai ištraukė odinę gertuvę ir ant akmens išpylė šlakelį gintarinio skysčio, kad prisipildytų vištos kojos įspaudas. Gertuvę paguldė šalia duonos.

– Na ką gi dabar belieka laukti. – Ištarė vyras žvelgdamas į gilias, neramiai į šonus lakstančias, žmonos akis, ir prisėdo ant žemės šalia.

             Moteris liko stovėti. Ji niekaip nesureagavo į vyro žodžius tik neramiai dairėsi aplink. Staiga nakties ramybę sutrikdė po žmogaus kojomis lūžtančių eglišakių traškėjimas. Į blausią laužo šviesą įžengė senyvo amžiaus moteris pečius apsigobusi baltu apsiaustu. Iš pirmo žvilgsnio galėjai numanyti, kad moteris yra gal septyniasdešimties metų. Jos veide buvo galima įžvelgti buvusio grožio šešėlius. Į storą ilgą kasą supinti plaukai krito gerokai žemiau moters juosmens. Nakties tamsoje, apšviesti blausios laužo liepsnos jie spindėjo sidabru. Moters galvą rėmino lauko gėlių vainikas. Kūdikio mama truputi aprimo. Atėjūnė pažvelgė į kūdikį ant rankų supančios moters veidą ir švelniu, bet įsakmiu balsu paliepė:

 – Parodyk. – Moteris nevalingai atšlijo ir nukreipė maldaujantį žvilgsnį į savo vyrą. Šis jau buvo pašokęs nuo žemės ir sugavęs žmonos žvilgsnį linktelėjo. Motina nuklojo nuo kūdikio lininė antklodę ir parodė baltai vilkinčiai moteriai jo kojytes. Kairė buvo trumpesnė už dešinę ir pėdutė buvo ženkliai mažesnė.

Kūdikis toks gimė. Šitokį apsigimimą kaimo žmonės aiškino, kaip dievulio Praamžiaus bausmę už padarytas negeroves. Jauna pora niekaip negalėjo suprasti už ką dievulis galėjo juos nubausti. Abu gyveno, kaip sąžiningi aisčiai. Dirbo žemę, aukojo dievams su niekuo nesipyko, nieko nenuskriaudė.

Apžiūrėjusi kūdikį laumė tarė:

 – Aišku. – Pasisuko į vyrą ir paliepė. – Sudėk aukas atgal į maišą. Vyras kaipmat surinko aukas maišan bei padavė laumei, kuri nunešė jį prie aikštelės krašto. Kai sugrįžo prie aukojimo akmens, įsakmiu balsu paliepė kūdikio motinai:

– Guldyk mažyli ant akmens. – Motina akimirką suabejojo. Laumei tai nepatiko. Ji pasisuko į vyrą ir pakėlusi toną paliepė:

– Liepk tu jai. Aš neturiu visos nakties. Tuoj pro debesis pasirodys mėnuo. Praleisime tinkamą progą. Kitos galimybės lauksite iki sekančios pilnaties. Dabar ne laikas abejonėms.

Vyras švelniai palietė žmonos ranką ir paragino paklusti laumės nurodymams. Žmona nenorom pakluso vyrui ir padėjo jų bendros meilės sukurtą stebuklą ant akmens. Sidabraplaukė  priklaupė šalia kūdikio. Pirštais ant žemės, aplink akmenį, nubrėžė apskritimą ir, murmėdama kažką sau po nosimi, jo viduje pripiešė įvairiausių ženklų. Užbaigusi piešinius pakilo visu ūgiu bei užvertusi galvą į dangų kiaurai žvilgsniu perskrodė sunkius debesis, storu sluoksniu slepiančius mėnulį. Visą tą laiką laumė nesustodama šnabždėjo užkeikimus. Staigiai pakėlė rankas aukštyn ir įsakmus balsas sudrebino naktinę girios ramybę.

Po kelių akimirksnių debesys prasiskyrė ir danguje nušvito pilnas mėnulio apskritimas. Laumė laikė dangun iškeltas rankas ir užkeikimas skambėjo vis garsiau ir garsiau. Iš kūdikio mamos veido dingo spalvos. Jis tapo baltas lyg popierius. Lūpos nevalingai drebėjo. Prieš akis atsivėręs vaizdas suparalyžiavo.

Sidabraplaukės moters kūnas pradėjo keisti formą. Vietoje kojų moteriai išdygo neproporcingai didelės vištos kojos, moterišką veidą pakeitė katės galva su masyviomis akimis vos telpančiomis į naująjį veidą. Krūtinė nukaro iki kelių ir pasidabino gintariniais speniais. Moteris, arba tiksliau tai kuo ji dabar tapo, staigiai išsitraukė titnaginį peilį, jai kabėjusį prie diržo, ir atsiklaupė šalia kūdikio. Būtybė pamojo tėvui priklaupti šalia ir padavė jam peilį. Pati paėmė kūdikio kojelę ir kilstelėjo truputį virš akmens, virš vištos kojos įspaudo. Pasigirdo kūdikio verksmas. Pavidalas su katės galva pūstelėjo į kūdikį ir šis akimirksniu nurimo. Moteris paragino tėvą įpjauti koją. Šis trumpą sekundės dalį sudvejojo, bet jau kitą akimirką staigiu judesiu brūkštelėjo kūdikiui per nesveiką kojytę ties blauzdos viduriu.

Nekalto kūdikio kraujo lašai krito ant akmens palaipsniui susimaišydami su gintaro spalvos gėrimu ir sumišusi masė netrukus per specialiai tam akmenyje padarytą išpjovą pradėjo tekėti ant žemės. Kraujo ir midaus mišinys susiliejo su laumės nupieštais ženklais ir jie pradėjo švytėti rausvai balsva šviesa. Netrukus nušvito visas laumės išpieštas ornamentas. Kūdikio mama nesuvaldė ašarų ir pradėjo kūkčioti sau į delnus. Tuo tarpu laumė pakišo vieną ranką kūdikiui po sužeista koja kitą laikydama ištiesta į mėnulį. Užkeikimas nesiliovė nei akimirkai. Kūdikio kraujas rinkosi vis dar žmogiškame laumės delne greitai pripildydamas jį iki kraštų. Laumė pakilo, atsistojo veidu į mėnulį ir beprotišku garsu sukriokė užkeikimą „Promitto indissolubilis. Mors”. Delną su nekalto kūdikio krauju pakėlė prie burnos. Nurijusi paskutinį kraujo lašą tęsė užkeikimą. Galiausiai pasilenkė prie kūdikio ir abejomis rankomis suėmė nesveiką kūdikio kojytę. Kai po kurio laiko laumė išskėtė savo delnus, tėvai išvydo, kad nesveika kūdikio kojytė tapo normali. Mama apsiverkė. Tėvas tvirtai apkabino žmoną.

Laumė užbaigė burtus. Savo vištiškomis kojomis nuo žemės nutrynė išpieštus ženklus. Po truputį jos kūnas atgavo žmogiškąjį pavidalą. Krūtys susitraukė, galva atvirto į žmogaus, o kojos iš vištos tapo žmogaus. 

– Galite pasiimti kūdikį. Tačiau žinokite, kad yra dvi sąlygos. Pirma, kai jūsų mergaitė tekės, privalote mane pakviesti į jos vestuves.

– Žinoma pakviesime. – Pažadėjo mama negalėdama nuslėpti džiaugsmo ašarų ir tiesiog tirpdama iš laimės, kad jos mergytė turės normalų gyvenimą. Vyras šalia pritariamai linksėjo.

– Jūsų mergaitė augs stipri ir sveika. Iki vestuvių asmeniškai globosiu ją. Tačiau griežtai jums prisakau, auginkite darbštų ir sąžiningą žmogų. Jei ji užaugs godi ar tinginė nepadėsiu jai. Tai antra sąlyga. Už tinginystę ar godumą bausiu. Ir dar kartą primenu, kad turiu šokti jos vestuvėse. Kitu atveju mano kerai neteks galios ir mergaitė įgaus savo tikrąjį pavidalą. O dabar keliaukite namo.

Mama mikliai čiupo kūdikį į glėbį ir apsisukusi ant kulno akimirksniu išnyko tarp medžių. Vyras nueidamas paskubomis padėkojo laumei ir nusekė paskui žmoną.

Laumė nulydėjo juos akimis, žengė prie aikštelės krašto, pakėlė maišą su aukomis, užsimetė jį ant nugaros bei pakėlė akis į mėnulį. Jei kas nors dabar būtų pamatęs baltai apsirengusią moterį, tai būtų pastebėjęs, kad miško aikštelės pakraštyje, apšviesta ryškios mėnesienos šviesos, stovi jauna devyniolikos metų auksaplaukė mergelė. Ji nusišypsojo menuliui ir pranyko miško tamsoje.

***

Bėgo metai. Po truputi prisiminimai, apie įvykius prie laumės akmens, tėvų atmintyje, išblėso tarsi slogus sapnas. Tiesa kaimynai pradžioje žiūrėjo į ją kiek atsargiau, juk prisiminė kokia ji gimė, tačiau su laiku ir jie pamiršo tai ko niekam pamiršti nederėjo…

Duktė augo sveika, graži bei darbšti, sunkiausi darbai jos rankose kaip mat ištirpdavo. Vieną dieną, kai mergina sulaukė aštuoniolikos, pro kaimelį jojo Sarmatijos Karaliaus gvardijos riterių būrys. Vienas  jaunikaitis tik pažvelgęs į nuostabaus grožio mergelę iškart įsimylėjo. Netrukus įvyko piršlybos ir buvo sutarta vestuvių data.

Vestuvių dieną susirinko visas kaimas bei prisijungė plati jaunikio giminė. Į orą gausiai kilo ragai su gėrimais ir skambėjo smagūs tostai. Midus tekėjo per barzdas. Šokiai vyko iki nukritimo. Tris dienas ir tris naktis svečiai šventė dviejų jaunų žmonių laimę. Trečios dienos vakare didžioji dalis svečių išsiskirstė. Liko tik jaunimas, kuris nusprendė atsigaivinti pirtyje.

Ką tik susituokusi pora taip pat užsuko atsišviežinti. Jaunimėlis po truputi išsiskirstė pirtelėje palikdami tik jaunuosius. Jau ir jie ruošėsi eiti, kai vidun įlingavo keturios baltai apsitaisiusios mergelės ir pradėjo šokti rateliu ringuodamos švelnią melodiją. Jaunųjų protus kaipmat apžavėjo gundantys šokių judesiai bei saldžios muzikos garsai. Rūbai netikėtai nuslydo nuo mergelių kūnų ir karštos moteriškos linijos pradėjo vilioti jaunikaitį. Jis jau stojosi nerti į mergelių tarpą, tačiau žmona tvirtai suspaudusi laikė savo teisėto vyro ranką. Jaunikaitis užpakaliu žnektelėjo atgal į savo vietą.

Tai išvydusi viena iš mergelių atsiskyrė nuo ratelio ir prisiartino prie sutuoktinių. Saldžiu balsu dainuodama vingiavo prieš juos hipnotizuodama savo judesiais. Švelniai palietė nuotakos ranką ir pabandė atpalaiduoti gniaužtus. Nuotaka nepasidavė. Šokėją švelniai papūtė į nuotakos veidą ir šis akimirksniu apsiblausė. Vyro ranka išslydo iš delno. Šokėja paėmė jaunikio delną ir nusivedė į šokėjų ratą. Mergelės sukosi aplink vienintelį vyrą. Kuris visiškai nuskendo nuogų moterų glėbyje. Jaunoji nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į niekur. Ta pati mergelė, kuri nuviliojo vyrą, priartėjo prie žmonos ir delnais pasuko jos galvą į šokančiųjų ratelį. Dar kartą papūtė į veidą, ir jaunosios akys atgavo gyvybę tik kūnas liko sustingęs.

Jaunoji išvydusi, kaip jos vyras glamonėjasi su trimis mergelėmis, pasiuto rėkti norėdama išbudinti savo vyrą, tačiau nesugebėjo išleisti nei garso. Ji tapo nebyle. Ketvirtoji šokėja prisijungė prie likusiųjų ir nuogos mergelės paeiliui mylėjosi su jaunikiu. Kai paskutinioji pasiekė palaimą, visos lyg pagal signalą čiupo vyrą už galūnių ir jis pakibo ore.

Jaunikis akimirksniu atgavo sveiką protą. Jo žvilgsnis blaškėsi nuo mergelių laikančių jį už galūnių link žmonos, ramiai sėdinčios ant plauto ir žvilgsniu gręžiančios jį. Tame žvilgsnyje vyras įskaitė begalinę kančią. Jis žiojosi kažką sakyti, tačiau jam nepavyko. Burna buvo tarsi užrakinta. Nuo žmonos dėmesį pavogė skausmas galūnėse. Nuogos šokėjos traukė jį į visas keturias puses tuo pat metu jų išvaizda pradėjo keistis. Krūtys nutįso žemyn, beveik iki žemės ir vietoje spenelių visoms užaugo gintarai, vietoje kojų išdygo vištų kojos, buvusios mergelės stipriai padidėjo ir joms išaugo kačių galvos. Iš vyro krūtinės veržėsi skausmingas nevilties riksmas, tačiau veltui. Būtybės traukė jį į visas keturias puses ir netrukus galūnių netekęs kūnas nukrito ant žemės. Žmogiškose rankose liko vyro rankos ir kojos, kurios netrukus pradingo katiniškose burnose. Kraujas pasruvo švelniu kailiuku apaugusiais veidais. Netrukus būtybės ėmėsi likusio vyro kūno. Plėšė ir rijo kol galiausiai nebeliko nė gabalėlio.

Jaunikis išnyko jaunosios akyse. Žmogėdros palaipsniui atgavo savo mergaitiškus pavidalus, tik rankos ir veidai buvo ištepti krauju. Tris mergelės netarusios nė žodžio pasišalino iš pirties. Ketvirtoji priėjo prie jaunosios ir trečią kartą pūstelėjo į veidą. Nuotaka atgavo amą ir tuoj pat šoko stotis. Kitą akimirką jau plojosi ant kruvinos žemės. Nesupratusi kas vyksta, pasižiūrėjo į savo kojas. Kairė koja buvo trumpesnė, o pėda susitraukusi, pilnai neišsivysčiusi.