18. Šamašas Humbaba. Erecho pabudimas

Ši istorija mus pasiekia iš žmonijos apyaušrio, kai mūsų protėviai gyveno Ereche – milžiniškame koridorių ir kambarių labirinte. Nežinojo nei jo kilmės, nei kas dedasi už ribų, bet jiems tai menkai rūpėjo, nes bėdų nestigo ir viduje. Pakvaišusios Mašinos valdė daugiau nei pusę Erecho, neklausė ir neprisileido žmonių. O Valdytoja, užuot susidorojusi su pavojumi, mieliau smaginosi su valdiniais…

***

Durys koridoriaus gale iš tolo atrodė kaip ir visos kitos: du vertikaliai perskirti metalo gabalai. Visgi priėjęs arčiau Mura ant jų išvydo gausybę smulkių įrantų. Brūkšneliai ir taškeliai pynėsi į raižinius, kurie vaizdavo Mašinas ir žmones, veikiančius ką nors kartu. Tai nebuvo pirmoji keistenybė Mašinų zonoje, bet Mura neturėjo laiko stebėtis; ne tam sliūkino pro sargybinius, perėjo visus baugius koridorius ir saugojosi čiuptuvuotų, daugiaakių Mašinų, kad sustotų dabar. Pridėjo delną prie durų ir pastūmė.

Jos atsivėrė į apvalų kambarį, kurio šonuose bolavo aukštos permatomos statinės, pilnos balkšvo skysčio. Muros dėmesį prikaustė skulptūra kambario centre. Iš pirmo žvilgsnio ji panėšėjo į žmogų – labai aukštą, liekną ir be plaukų. Bet nuo liemens žemyn žmogiškas formas keitė susiraizgę čiuptuvai, blizgantys žvynai, dantračiai ir kiti Mašinų atributai. Visgi nepaisant groteskiškos išvaizdos, skulptūra atrodė miela ir šilta, tarsi mylimojo apkabinimas naktį.

Po skulptūra bolavo ekranas. Mura tokių visame Ereche buvo matęs gausybę, bet anksčiau nebandė naudotis. Visgi sutvardė drebančias rankas ir palietė jį, kaip mokė žynė prieš leidžiantis į kelionę. Skulptūra suzvimbė ir sujudėjo, baltas veidas palinko vaikino pusėn.

– Operatoriau, prisistatykite, – pasakė skulptūra, nejudindama lūpų.

– M… Mano vardas Mura, – atsakė jaunuolis. Nesulaukęs atsako, pratęsė: – gyvenu Gyvačių koridoriaus trečiojoje salėje, medžioju gyvūnus žemesnėse menėse…

– Operatoriaus identifikacija nežinoma, – pertraukė skulptūra. – Funkcionalumas apribotas svečio teisėmis. Sakykite komandą.

Nors suprato tik kelis žodžius, Mura suvokė, kad čia buvo vienintelis šansas pakeisti kažką ne tik savo, bet ir viso Erecho gyvenime.

– Prašau, kad ir kas būtumėte, mums reikia pagalbos. Valdytoja Gamešura engia ir kankina, o neįveikiama sargyba numalšina bet kokias mintis apie pasipriešinimą. Mes nežinome, ką daryti…

Mura nutilo, pajutęs nevilties gumulą gerklėje. Bet skulptūra, atrodo, jį suprato.

– Užklausa apdorojama… – balsas trumpam nutilo, o zvimbimas pagarsėjo. – Identifikuoti vadovaujančio personalo korupcijos požymiai. Sprendimas: aktyvuojamas modulis NK2. Ar turite daugiau užklausų?

Viena iš statinių ėmė virpėti, skystis iš jos ištekėjo nežinia kur. Viduje išryškėjo metalinis žmogiškas pavidalas. Atsimerkusios akys iš pradžių žvelgė į diagnostinius išrašus ir tik po kelių sekundžių susifokusavo į kambarį bei pro duris sprunkančio vaikino nugarą.

***

Prie sienos nuogi ir įsitempę stovėjo du vyrai ir moteris. Pakeltose rankose ir ant galvų laikė nedideles puodynes. Nuaidėjo šūvis, puodynė pažiro į šukes, nubraukė vienam stovinčiųjų žandą. Bet nei vienas nekrustelėjo, tik nevalingai prisimerkė. Žinojo, kad už staigesnį judesį sulauks bausmės.

Gilijana Gamešura, Erecho Valdytoja, kritiškai nužvelgė aštuonis likusius taikinius pro šviesos šautuvo taikiklį. Trumpam nuvedė jį ties vienu veidu. „Nesunkiai pramuščiau akiduobę,“ pagalvojo, bet nuvijo mintį šalin. Gyvų statulų šaudymas sukeltų daugiau problemų, nei smagumo. Nusitaikė į puodynę ant galvos.

– Ponia Valdytoja! – balsas už nugaros pasigirdo kaip tik spaudžiant nuleistuką. Plazmos užtaisas išlėkė kreivai, nudegino stovinčiai moteriai petį. Susierzinusi Gamešura apsisuko, tebelaikydama ginklą.

– Ar nesakiau manęs šaudykloje netrukdyti?

Balso savininkas – vyriausiasis patarėjas – nevalingai susigūžė. Už aukšto pagyvenusio vyro nugaros mindžikavo ir kiti patarėjai. Valdytoja suprato, kad reikalas rimtas. Nuleido ginklą.

– Ponia Valdytoja, – pakartojo pirmininkas, tada atsikrenkštė. – Gilijana. Turime problemą.

– Ir kokią gi problemą jūs turite? – apsimestinai mandagiai paklausė. Nekentė, kai valdiniai nešdavo jai problemas. Jas spręsti būdavo taip nuobodu…

– Deja, problemą turime visi. Mašinos vėl puldinėja žmones, penki žemutiniai koridoriai tapo nesaugūs.

Gamešura pakėlė antakį.

– Ir ką, sargybinių nepakanka? Ginklai baigėsi? Ištižote nuo ramaus gyvenimo? Nusiųskite būrį, išvalykite koridorius, užremkite duris ir netrukdykite manęs su tokiom smulkmenom.

Jau sukosi taikinių link, bet ją sustabdė kito patarėjo balsas.

– Tą ir darėme; sargybiniai negrįžo.

Gamešura atsigręžė taip staigiai, kad visi net krūptelėjo. Greitai rado pasisakiusįjį – jaunuolis nespėjo pasislėpti kitiems už nugarų. Priėjo prie jo, suėmė už smakro, pakėlė veidą į save.

– Pasakok daugiau.

– Na… nusiuntėme dvidešimties būrį, pagal įprastą planą, – vaikinas kalbėjo vis greičiau. – Pakeliui jie pribaigė keletą aštuonkojų, kabikų ir šliaužikų. O tada… vienas sušuko, kad mato žmogų priešais, kitas surėkė, kad ten ne žmogus, ir ryšys nutrūko.

– Na va, įdomiausią dalį norėjot praleisti? – liūdnai paklausė valdytoja, nužvelgdama visus patarėjus. – Mašina, panaši į žmogų? Netikėta. Ką dabar darysime? – paskutinis klausimas vėl buvo skirtas jaunuoliui.

– Turbūt… reikėtų tą Mašiną geriau pažinti. Bet tam reikia prie jos prisiartinti… Nežinau, kaip tą padaryti, – vaikino balsas truputį užsikirto.

– O aš žinau, – atsakė Gamešura pabrėžtinai linksmai. – Patikrinsime, kiek iš tiesų toje Mašinoje žmogaus. Eikš, aptarsime detales.

Apglėbusi vaikiną per pečius, patraukė lauk. Prie durų stabtelėjo, atsisuko į likusius.

– Na, einam, darbai laukia! O tau, – bedė pirštu į vyriausiąjį patarėją, kuris jau skubėjo įsitaisyti Valdytojos dešinėje, – atsilaisvino vieta ten, – parodė sienos link, kur klūpėjo moteris peršautu petimi.

***

Už durų – septynioliktų, kurias praėjo po nubudimo – plytėjo eilinis koridorius. Regos lauke paryškėjo išskirtinės detalės – atsilupęs sienos skydas, įbrėžos arti grindų, smeigtai ir virvės lubose. Viskas bylojo apie primityvų žmonių gyvenimą. Skautai teikė daugiau informacijos, analizės gijos ją vertino ir žymėjo: besitraukiantys ar net bėgantys žmonės, palikti įnagiai… Jis atpažino jausmus – išgąstį, siaubą, – bet nesuprato priežasties. Žinios atminties banke visiškai prieštaravo tam, ką matė aplink.

Į sąmonės lauką iškilo vaizdas iš šalutinio koridoriaus. Ten stovėjo trise, identifikacinė gija du ginkluotus pažymėjo kaip vyrus-sargybinius, per vidurį – moterį-civilę. Pastarosios veide baimę atmiešė lūkestis ir viltis – labiau laukta reakcija. Visgi kontakto protokolo keisti nevalia: nepradėti konflikto, bet prireikus jį užbaigti maksimaliai efektyviai.

NK2 pasuko už kampo ir pasirodė žmonėms. Šie pastebimai atšlijo; sargybiniai pakėlė ginklus, pradėjo taikytis tai į jį, tai į skautus ant lubų.

– Kodėl bijote? – paklausė NK2 ir ištiesė ranką.

Sargybiniai susižvalgė, jų veiduose atsirado nuostaba. Inciatyvos ėmėsi moteris: žengė vieną atsargų žingsnį pirmyn, tada kitą; analizės gijos pažymėjo neįprastą klubų judėjimą, bet detalesnės interpretacijos nepateikė. Sargybinius moters judesys pažadino iš sąstingio: vienas bandė stverti jai už peties, kitas atkišo ginklą. NK2 analizės gijos nušvito interpretacijomis – baimė/grėsmė/pyktis/panika/… Nespėjus suvaldyti, skauto čiuptuvas šovė žemyn, siekdamas sargybinio rankos. Nuaidėjo trys šūviai, pasmiro degančiu metalu ir mėsa.

Koridoriuje stovėjo dviese – NK2 ir moteris. Ant grindų trūkčiojo skauto korpusas, šalia – dviejų sargybinių kūnai su preciziškomis skylutėmis kaktose.

Moteris sudrebėjo, tada žengė paskutinį žingsnį prie NK2. Palietė vis dar ištiestą ranką, priglaudė delną, sunėrė pirštus.

– Mes visi tavęs laukėme, – pasakė, kita ranka braukdama Mašinai per krūtinę.

NK2 giliai korpuse pajuto šilumą. Analizės gijos tylėjo – emocijos neatpažino. Tačiau to ir nereikėjo, kad suvoktų užmezgęs reikalingą ryšį.

***

Skliautuota salė Buivolų ir Emerio koridorių sankryžoje buvo pagrindinis Erecho bendruomenės centras. Čia galėjai rasti visko – mokymo bei prekybos, darbo ir linksmybių vietų. Žmonių taip pat niekad netrūko, pilna buvo ir dabar: apsvaigę nuo kvaišalų, nuogi, kas tingiai, kas energingai tyrinėjo vieni kitų kūnus. Gamešura, pačiame orgijos centre, mėgavosi neblėstančiu dėmesiu; geidžiamiausia visame Ereche buvo toli gražu ne tik dėl savo padėties. Šaudynės ir seksas jai buvo patikimiausi būdai prasklaidyti gyvenimo nuobodulį.

Visgi šįkart mintys nuolat krypo prie paslaptingosios į žmogų panašios Mašinos. Ji prapuolė taip pat netikėtai, kaip pasirodė – palikusi po savęs dar porą sargybinių lavonų ir pradanginusi prostitutę. Atrodė, kad elementarus planas – nukreipti Mašinos dėmesį į kūniškus malonumus – suveikė geriau, nei tikėtasi. Bet neapleido jausmas, kad dar su ja susidurs.

Paskendusi apmąstymuose Gamešura greičiau kūnu pajuto, nei išgirdo aplink kylantį išgąstį. Instinktyviai persivertė, stvėrė čia pat padėtą ginklą ir aklai iššovė aukštyn. Lubomis ropojusi čiuptuvuota Mašina žnektelėjo ten, kur Valdytoja dar prieš sekundę gulėjo. Užsiglaudusi už pirmos pasitaikiusios priedangos Gamešura apsižvalgė. Keli žmonės klupinėdami bėgo lauk iš aikštės, kiti slėpėsi, dauguma tiesiog dejavo pasimetę tarp malonumų ir baimės. Tuo tarpu ant lubų ropojo bent dešimt Mašinų, o gretimame koridoriuje…

Valdytoja iššovė darkart, bet taikinys pasitraukė. Tik spėjo paleisti blyksnį, kuris perkrovė ekraną palei Gamešuros petį. „Tazeris?“ pagalvojo ji, šokdama geresnio apžvalgos taško link.

– Nenoriu tavęs žaloti, Gilijana, – iš koridoriaus atsklido balsas. Beveik žmogiškas, bet kažko truputį stokojantis.

– Tai kodėl šaudai, geležėle?

– Noriu pasikalbėti; neabejojau, kad čia tave rasiu. Spėju, kad geruoju neprisileisi, todėl bandau deaktyvuo… nuraminti.

– Jau kalbamės. Ko nori?

Kalbėdama Gilijana vis dairėsi priešo. Nespėję pabėgti ar pasislėpti žmonės apduję žvalgėsi nuo Valdytojos link Mašinų ir atgal. Pastarosios lipo sijomis skliauto viršaus link. Kažkas vėl šmėkštelėjo koridoriuje; Gilijanos šūvis paleido žiežirbas iš senovinio skydelio.

– O kodėl tu šaudai? – paklausė NK2, aidu atsiliepė visos Mašinos aikštėje. Jos rikiavosi ties sijų sankirtomis.

– Kodėl neturėčiau? Čia mūsų teritorija, ir net jei atrodai panašus į žmogų, tau čia ne vieta. Nešdinkis su visom savo baidyklėm.

– Pastebėjau, kad laikotės atskirai. Kodėl? Kaip tai prasidėjo? Mano atminties bazėse tos informacijos nėra, bet žinau, kad protėviai, leisdamiesi į kelionę, numatė tikrai ne tokį bendravimą.

Šie žodžiai privertė Gilijaną ne tik suklusti, bet ir trumpam nuleisti ginklą.

– Kokią dar kelionę? Ką čia paistai?

NK2 atsakė ne iškart, Gilijana net pagalvojo, jog Mašina pabėgo. Bet mažosios Mašinos ant lubų niekur nedingo. Priešingai – kybojo sustingusios, tarsi ko laukdamos.

– Jūs… pamiršote? Tai daug ką paaiškintų.

– Ką pamiršome? Kalbėk aiškiai, Mašina!

– Štai ką! – sušuko NK2 ir patraukė rankeną išdaužtame skydelyje. Salėje užgeso šviesos, žmonės ėmė baukščiai murmėti. Tamsa truko neilgai: pasigirdo džeržgimas ir salės skliautas, valdomas Mašinų, ėmė vertis į šalis. Apstulbusi Gilijana ir būrys apdujusių žmonių stebėjo, kaip per platėjantį tarpą sužimba viena, dvi, šimtai, tūkstančiai mažyčių švieselių.

Po kelių akimirkų, kurios prailgo kaip valandos, NK2 vėl prabilo:

– Niekada nematei žvaigždžių, ar ne?

Jis stovėjo visai šalia, bet Valdytojos tai negąsdino. Iš atsipalaidavusių pirštų iškrito ginklas. Apgraibomis ji surado metalinę Mašinos ranką ir tvirtai ją suspaudė.

***

Į Didžiąją kelionę tarp žvaigždžių leidosi galybė laivų, milijonai žmonių ir mašinų. Dauguma pamiršo savo tikslą ir pražuvo kosmoso tamsoje. Erecho gyventojai vieni iš nedaugelio jį atsiminė. Vėl išmoko valdyti laivą, aptiko netoliese geltoną žvaigždę ir gyvybei tinkamą planetą. Nusileidę pasklido po pasaulį, įkūrė karalystes ir miestus, iš kurių pirmasis išaugo aplink tą patį laivą, amžiams atgulusį ant paviršiaus. Mašinos galiausiai išnyko ir liko tik legendose, bet Valdytoją Gilijaną Gamešurą ir jos geriausią draugą NK2 žmonės prisimena iki šiol.