19. Viktor Denisenko. Kiekvienam miestui reikia
– Meistre, atleiskite už sutrukdymą…
Aš pakėliau sunkų žvilgsnį nuo alaus bokalo ir pažiūrėjau, kas čia išdrįso prieiti. Manęs čia visi bijojo, o šiandien aš dar buvau piktas kaip velnias. Ši žinia jau turėjo pasklisti per visą miestą – tai, kad meistras Francas skandina savo begalinį pyktį kartu su tokiu pačiu giliu sielvartu karčemoje prie Aušros vartų.
Pamačiau, kad mane užkalbino pagyvenęs vyriškis. Šalia stovėjo dar vienas, žymiai jaunesnis. Abu atrodė išsigandę. Jaunesnis tai, pagalvojau, tuoj apalps iš baimės.
Vietoje atsakymo įdėbiau sunkų žvilgsnį į vyresnį vyrą. Tas aplaižė drebančias lūpas ir išdrįso tęsti:
– Girdėjome apie jūsų netektį… Labai užjaučiame… Ir aš čia pagalvojau…
– Ką tu pagalvojai, šūdžiau?!! – užriaumojau aš, o pats pajutau, kaip širdį vėl suspaudė skausmas.
Jei gebėčiau verkti – raudočiau, tik bijau, kad visus aplinkui tai išgąsdintų labiau, nei mano pyktis… Šioje prašvinkusioje karčemoje gedėjau savo padėjėjo, ištikimo Jaceko, kurį prieš keturis metus paėmiau į mokinius Krokuvoje. Jis žuvo praeitą naktį, kai su kitais vyrais budėjome prie bastėjos.
Jacekas pasižymėjo sumanumu ir protu. Jis pirmas pastebėjo prie įėjimo į bastėjos požemius sėlinančius nekviestus svečius. Gal veidrodėlis blykstelėjo mėnulio šviesoje? Pirmas prie jų ir šoko, bet krito padurtas.
Viskas įvyko taip greitai, o dar ir tos išgamos sugebėjo pasprukti. Paskyriau už jų galvas solidų atlygį. Buvau pasiryžęs sumokėti ir už bet kokią informaciją apie juos, bet žinau, kad viskas bergždžiai. Miestiečiai savų neišduos.
Kol po įniršio protrūkio buvau paniręs į girtų prisiminimų sąstingį vyresnis vyras vėl pakankamai išdrąsėjo ir tęsė:
– Pagalvojau, kad jums būtinai reikia naujo padėjėjo. Naujo mokinio… O geresnio už mano sūnų jums nerasti…
Dabar pratrūkau griausmingu juoku.
– Čia šitas gal? – linktelėjau į jaunesnį vyrą.
– Taip, jūsų malonybė, – patvirtino vyresnis.
Įsižiūrėjau į jaunuolį. Jis dar labiau susigūžė svilinamas mano žvilgsnio. Na, jei čia geriausia, ką galima rasti šiame mieste, tai aš Barbora Radvilaitė.
Kita vertus, buvau stipriai girtas. Gal dėl to man pasirodė, kad jaunuolis net kažkiek panašus į velionį Jaceką.
– Bijai manęs? – grėsmingai paklausiau jaunesnio vyro.
– Taip, – atsakė tas tyliai.
Bent nemeluoja. Jau gerai. O naujo mokinio man reikėjo – tai tiesa. Tik neturėjau jėgų apie tai galvoti.
– Meistre… – vėl žiojosi vyresnis, bet nutildžiau jį rankos gestu.
– Palik jį čia, – liepiau – Pažiūrėsim, kaip moka gert. Pažiūrėsim, koks jis vyras. Jei per šias dienas nepadvės – paimsiu į mokinius, bala nematė…
Vyresnis vyras nusilenkė ir taip murmėdamas padėkos žodžius bei eidamas atatupstom ir pasišalino. Jis man buvo jau neįdomus. Visą dėmesį sutelkiau į jaunuolį.
– Tai ko busi vardu? – paklausiau jo.
– Vincas, meistre, – tyliai prisistatė.
– Tai sėsk prie stalo, Vincai. Naktis dar ilga, – pakviečiau jį, o tada suriaumojau per visą karčemą. – Šeimininke, alaus!!!
***
Kaip kokioje pasakoje mes gėrėme trys dienas ir trys naktis. Miegojome čia pat, karčemoje, padėję galvą ant stalo. Laikas nuo laiko pasirodydavo kas nors iš mano žmonių. Jie toliau budėjo prie bastėjos. Klausdavau jų, ar yra žinių apie Jaceko žudikus, o kai gaudavau neigiamą atsakymą – vydavau lauk.
Visą tą laiką Vincas buvo šalia. Galvojau, kad palūš ir patyliukais pabėgs namo. Bet jis laikėsi. Stengėsi gerti lygiai su manimi, bet, žinoma, jam prastai sekėsi. Kita vertus, jo atkaklumą aš įvertinau.
Be to, esu žodžio žmogus, tad trečios dienos rytą neužsisakiau alaus.
– Ar mėgsti keliauti, Vincai? – paklausiau jo.
– Nežinau, meistre, – atsakė jis. Kalbėjo jau kiek drąsiau ir vėl nemelavo. Man tai patiko.
– Greitai sužinosim, – patikinau jį. – O dabar, drauge, pradedame blaivėt, nes mums poryt į kelią.
***
Mes su Vincu priėjome bastėją jau sutemus. Mano žmonės viską paruošė. Mačiau platformą, ant kurios stovėjo didelis narvas, uždengtas juodo aksomo medžiaga. Platformą tempė du išdresuoti arkliai. Netoliese stovėjo ir mano karieta. Už jos – dar keli palydos vežimai.
– Ar bijai, Vincai? – paklausiau jo.
Atsakymo man nereikėjo. Jaunuolis visas drebėjo, bet jo išbalusiame veide mačiau ryžtą. Man to užteko.
– Gal tu ir girdėjai gandų apie tai, kas dabar įvyks, bet aš papasakosiu viską tiksliai. Klausykis įdėmiai – antrą kartą nekartosiu.
Vincas linktelėjo. Mačiau, kad jis nervingai dėbčioja į mano vyrus, kurie stovėjo prie įėjimo į bastėjos požemį su deglais rankose.
– Bus taip, – pradėjau pasakoti. – Mums užriš akis. Mes nusileisim į požemį, o tada aš pakviesiu baziliską. Yra specialūs garsai. Skamba kaip koks užkeikimas. Tie garsai jį veikia. Kai baziliskas ateis – reikės, kad pažintų tave ir priimtų. Tu gali pajusti jo prisilietimą, kvėpavimą… Nebijok, jo kvėpavimas nėra nuodingas, o va žvilgsnis – pats žinai… Taigi, kas benutiktų – nepanikuok ir jokiu būdu nenuimk raiščio nuo akių… Po to, kai pripažins tave kaip mano mokinį, mes išvesim baziliską iš požemio ir patalpinsim jį į tą narvą, kurį dabar slepia juodas aksomas. Slėps jį ir toliau, visą kelią, į kurį mes tuoj leisimės… Ir įsimink, aš pasakysiu, kada bus galima nuimti raištį nuo akių.
Aš nutilau. Tylėjo ir Vincas.
– Ar turi klausimų? – pasiteiravau.
Mačiau, kad nori kažką paklausti, bet nesiryžta.
– Visus klausimus geriau užduoti čia ir dabar, – paraginau jį.
– Meistre, kodėl jūs… Kodėl mes tai darom?
Nusijuokiau. Nesitikėjau tokio klausimo, bet ką gi, teks atsakyti.
– Kodėl vežiojam baziliską? Kodėl gabenam jį iš Vilniaus į Varšuvą, kaip dabar, o po to vešim į Krokuvą, o po to atgal į Memelį ar Rygą? Kodėl saugom jo buveinę ir stebim, kad koks vietinis didvyris prikabinęs ant drabužių veidrodėlių jo nenugalabytų? Ar tai nori paklausti?
Vincas linktelėjo.
– Atsakymas, mano drauge, yra tame, jog kiekvienam miestui reikia pabaisos, reikia savo legendos, o šitas baziliskas yra paskutinis žinomas.
Atsidusau. Prisiminiau Jaceką, o taip pat tai, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą.
– Nesu naivus, – pasakiau. – Gali būti, kad dar mums gyviems esant koks didvyris išties prigaus žvėrį. Ar baziliskas pats galiausiai padvės, o nauja pabaisa taip ir neužgims. Galiausiai visa tai taps tik folkloru – liaudies paistalais, o meistro Franco ir jo ištikimo mokinio… Vinco niekas iš viso neprisimins, bet… Kol tai nenutiko – mes vežam baziliską iš miesto į miestą, kad kiekviena tvirtovė galėtų mėgautis savo legenda… Na, ar pasiruošęs?
Vincas linktelėjo. Dabar ryžtingiau.
Aš daviau ženklą vyrams. Jie užrišo mums akis ir atvėrė įėjimą į požemį. Paėmiau Vincą už rankos. Jo pirštai buvo šalti. Visai kaip Jaceko, kai pirmą kartą ėjo su manimi. Tada mes žengėm į tamsą.