20. Erika Nedvecka. Šulinys

Auštant ankstyvo rudens rytui, miesto gyventojai jau bruzdėjo savo mediniuose ir mūriniuose nameliuose. Gatvėse girdėjosi pirmųjų vežimų braškėjimas, kanopų kaukšėjimas, turguje rodėsi pirmieji prekybininkai ir pirkėjai. Siaurų gatvelių labirintuose tarp pavienių praeivių keliavo ir jauna mergina samanų spalvos suknele, užtraukta ant marškinių, kurie jau seniai buvo praradę savo baltumą. Juodus plaukus dengianti skara prašalaičiams nurodė, kad tai viena iš miesto raganų. Tačiau dalykiškai su ja besisveikinantiems vietiniams ji ir taip buvo gerai pažįstama. Rūbas tiek pat daug galėjo pasakyti ir apie šalia besivelkantį keleriais metais jaunesnį jos kompanjoną – jauną, šviesiaplaukį, sulysusį paauglį, susisupusį į rudus skarmalus. Tokius pat kaip visų miesto valkatų, besisveikinusių su juo, į ką berniūkštis tą rytą teatsakydavo neaiškiu burbėjimu.

–Aš netikiu, kad tu susirūpinusi pinigais, tikrai jų turi, – bambėjo jis. – Tiesiog nekenti manęs ir nori pakankinti.

–Nalai, niekas man nemoka saujų aukso už tai, kad pagydžiau kažkieno gyvulius nuo nužiūrėjimo ar sugirdžiau vaikams nuoviro nuo karščiavimo, – merginos tonas buvo irzlus, o veidas kiek apsimiegojęs.

–O aš ir nepravalgau saujų aukso, jei tavo sesuo nusprendžia karts nuo karto sušelpti vargstančius.

–Labiau kelis mėnesius kiekvieną dieną, – piktai nusišaipė mergina. – Deina atiduotų paskutinius marškinius, tam, kad padėtų kitam, o tu ir tavo dykaduoniai draugai žinot tą ir spiečiatės aplink mano namus kaip maitvanagiai. Gal padirbėjus su manim dieną kitą atrasi bent kruopelytę gėdos ir nebeskalambysi visam miestui, kad dykai dalinam labdarą, – patylėjusi dar sumurmėjo. –  Lyg gyvenčiau byrančiame name dėl įdomumo.

–Aš ne raganius, moterie, ką galiu su tavim dirbti? Nebent žadi mane paaukoti ant laužo geresniam derliui, – karščiavosi jis.

–Gal ir gera mintis, – ji apsimetė rimtai susimąsčiusia, bet pamačiusi nusigandusį berniūkščio veidą, pridūrė. – Beproti, niekas taip nedaro.

– Kur jau… – sumurmėjo Nalas, vis dar mąstydamas apie save pririštą virš ugnies kaip mėsgalį.

–Man reikia pagalbininko. Jei jau praktiškai gyveni mano namuose, turi prisidėti. Per dieną turiu daug ką apeiti ir patikrinti, visur laukia klientai, nespėju. Kuo daugiau žmonių pagelbėsiu, tuo daugiau bus pinigų, tuo daugiau maisto, tuo mažiau pykčių – visi laimi,– kaip savaime suprantamą dalyką dėstė ji.

Nalas negalėjo su tuo ginčytis, bet vis tiek nenorėjo ramiai susitaikyti su nauju pastumdėlio vaidmeniu.

–Nuo kada tau reikia pagalbos? Nejau nebegali pernešti savo senos subinės iš vieno miesto kampo į kitą be kažkieno parankės? – pasišaipė jis.

Mergina kandžiai šyptelėjo:

–Dar žodis ir liksi be pusryčių.

–Mira! – ankštoje gatvelėje, antro aukšto lange pasirodė senyva moteris.– Ar galėsi vėliau ateiti? Man regis čia vėl vaidenasi.

–Pašlakstykite namuose nuoviro, kurį palikau aną kartą. Jei nepadės, ateisiu ryt.

Jiems nuėjus toliau, Nalas negalėjo nuslėpti piktdžiugiškos nuostabos.

–Tos nukvakėlės namuose vaidenasi? Taip jai ir reikia. Ji mėto daiktus pro langą kaskart, kai čia praeinu.

–Ne, ten švaru, – ramiai patikino mergina.

–O nuoviras?

–Arbata, – lyg niekur nieko atsakė Mira, toliau skubiai žengdama viena gatvele po kitos, o Nalas atrodė taip, lyg būtų išgirdęs karščiausias dienos paskalas.

–Tai tu apgaudinėji visus? – jis turėjo pakankamai nuovokos paklausti to kaip įmanoma tyliau.

–Aš niekieno neapgaudinėju, – susiraukė ji. – Dvasios tikros, tik ne jos namuose. Bet toji įsikando savo ir tiek.

–O pas ką jų yra? – intriga įžiebė Nalo veide šypseną.

Kalba nutrūko jiems pasiekus nedidelę aikštelę su šuliniu viduryje, niekuo neišsiskyrusią iš aplinkos. Tačiau už keliasdešimt metrų prasidedanti sugriauta ir apleista miesto dalis gąsdino kiekvieną gyventoją. Nalas atsigręžė į Mirą, kurios žvilgsnis gręžė tą vietą lyg seno priešo veidą.

–Juk nesakai, kad ten vis dar gyvena demonas? – skeptiškai susiraukė jis.

Mira atsigręžė negalėdama suprasti ar šis juokauja.

–Jūs visi tapot našlaičiais po demono išpuolio, – ji kilstelėjo antakį.

–M, na taip, – jis atrodė kiek išmuštas iš vėžių. – Aš nesakau, kad netikiu demonu, bet juk ta išpera išžudė pusę miesto ir dingo. Jo ten nebeliko, taip?..

–Manai, kad trys raganiai mieste laksto prižiūrėti tuščio kalėjimo? Sakei, kad žinai viską, kas vyksta šiame mieste.

–Aš maniau, kad Demono gardas, – jis išpūtė akis pabrėždamas pavadinimą, – tik pasaka vaikų gąsdinimui.

–Aštuonis metus nekelti kojos į trečdalį miesto vien dėl pasakos tikrai būtų kvaila, – Mira pritarė mįslingu tonu.

– Ko mes čia atėjom? – Nalas ėmė nervintis.

–Tvarkyti apsaugos, – atsiduso ji. – Nors demonas ir uždarytas griuvėsiuose, visi artimiausi šuliniai aplink jo gardą yra nuodijami. Jei jų netvarkysim, nuodai persimes visam likusiam miestui.

Kol paauglys toliau neramiai žvelgė į miesto liekanas, Mira ėjo šulinio link. Atsitūpusi, ji šalia pasidėjo su savimi atsineštą pintinę.

–Aš parodysiu, ką naudoju darbe. Vėliau padėsi man rinkti reikiamas priemones, kad galėčiau sparčiau suktis.

Nalas atkreipė dėmesį į atokiau, aplink šulinį ratu į žemę įkastus baltus rutulius, prie kurių krapštėsi ragana.

–A! Pasiruošiau lyg žinodamas, – iš sudriskusių kelnių kišenės jis pergalingai išsitraukė baltą žąsies kiaušinį.

–Ir kas čia? – ji metė suglumusį žvilgsnį.

–Juk jūs dėliojat aplink šulinius kiaušinius? Žmonės sako, kad jie laužo visus prakeiksmus ar kažką ten? Ko tu juokiesi? – Nalas paniuro ir kiek susigėdo.

–Čia akmenys iš šventųjų šaltinių už miesto ribų, –  ji tramdė juoką. – O čia bobučių pramanas, – parodė  į kiaušinį.

–Kokie akmenys, aš matęs kaip jūs juos…– Nalas priėjo prie ratu sudėtų ovalių baltutėlių akmenų, paėmė vieną į ranką ir pajuto kaip jis subyrėjo lyg šlapio smėlio gniužulas, – …trupinat.

–Taip, nes apsauga ilgai nelaiko ir, sakykim, išverda, – aiškino Mira. – Reikia pakeisti kitais.

Nalas kiek pasišlykštėjo ir ėmė kuo skubiau valytis smėlio likučius nuo rankos į savo skarmalus.

–Jei demonas verda akmenis čia, kas darosi ten? – jie abu vėl sužiuro į griuvėsius.

–Kas žino, – gūžtelėjo pečiais. – Girdėjau visko: kad vos įžengus ten iškart uždustum, sudegtum iš vidaus… Nežinau iš kur žmonės traukia tas pasakas.

–Tą vadini pasakomis, bet štai gyvas demonas ne pasaka?

–Taip nori įrodymų? – Miros balsas pagyvėjo. – Jei pasivaikščiotum palei gardo ribą, pajaustum kaip į tave šnopuoja. Lyg iš paskos sekioja arklys, tik keleriopai didesnis, – ji pakėlė papilkėjusią marškinių rankovę, kuri vietomis atrodė aprūkusi. – Neatrodo kaip pasakaitė.

Nalas pašiurpo, bet nebūtų niekam to pripažinęs.

Toliau Mira aiškino ką ir kodėl ji daro, kodėl šie akmenys geresni už kitus, kiek ilgai laiko apsauga. Visos prakalbos metu Nalas net spėjo pagalvoti, kad, jei kalbama ne apie tai, kaip jis eilinį kartą nekviestas įsiveržia į jų namus, Mira gali būti visai sveiko proto. Nors iš pradžių kuistis netoliese demono buvo nejauku, vaikėzas greitai atgavo savo žvitrumą ir norą kišti nosį ten, kur nereikėtų. Dėl ko visai netrukus jis neatsispyrė pagundai pažiūrėti į šulinio dugną.

–Ten kažkas plaukioja, – įtemptai stebeilydamas žemyn pareiškė jis.

–Nekvėpuok garais, – sudrausmino Mira ir nusirišusi skarą nuo galvos užsidengė veidą prieš prieidama pasižiūrėti. Iš tiesų, juodame vandenyje kažkas blizgėjo, nors anksčiau ten nieko nebūdavo.

–Manai galim jį išžvejot? – nepaisydamas draudimo toliau spoksojo Nalas, tik dabar pastebėdamas, kad šulinio virvės galas buvo nutrūkęs.

–Nubėk pas ką nors paprašyti kibiro, – paliepė Mira.

Nalas apsidairė ir pareiškė:

–Ne, man regis esu kažką pavogęs iš visų šiame kvartale. Nieko nebus, – mosuodamas galva konstatavo jis, o Mirai teliko maskuoti susierzinimą atodūsiu ir pačiai imtis paieškų.

Likęs vienas Nalas ir toliau nepaklusniai stebeilijo į vandenį. Jis nesuprato apie kokius garus šneka Mira – jokio kvapo ten nebuvo, o vandenyje žėrintis daiktas vis labiau ėmė panašėti į auksinį papuošalą. Būtų apmaudu kartu jį ištraukti ir galiausiai atiduoti valdingai raganai, kuri gaili jam net duonos trupinio. Demonas galbūt buvo tikras, bet štai skurdas – tikresnis. O susimąstyti, kodėl šios mintys sukilo taip staigiai ir smarkiai, nebuvo laiko. 

Mira grįžo į aikštę su geležiniu kibiru rankoje, bet neberado vaikėzo ten, kur jį paliko. Kiek apsidairiusi, ji pagaliau išgirdo kaip girgžda šulinio rankena, o virvė pamažu leidžiasi žemyn. Pripuolusi arčiau, ji pamatė prisirišusį savo pagalbininką. 

–Nalai! – sušuko ji. – Ką tu po velnių darai?!

–Nešauk, nelaboji, dar nukrisiu, – bambėjo jis. Šūksnis gerokai išmušė iš vėžių, bet nesutrukdė toliau laikytis kojomis įsirėmus į šulinio sieną ir žirglioti žemyn.

–Ar tu pakvaišai, lipk aukštyn, neliesk to vandens!

–O kas nutiks?

–Aš nežinau ir žinot nenoriu, lipk iš ten! – niršo ji.

Nalas atsisuko į visai čia pat esantį vandenį, bet nebegalėjo įžvelgti taip geidžiamos brangenybės. Rūbų kamputis lietė paviršių, kuriame tebuvo jo besišypsantis atspindys. Vaikinas nevalingai pajudino visus veido raumenis: juk besileisdamas jis nesišypsojo…? O rūbų kamputį kažkas timptelėjo žemyn.

–Žinai ką, – šūktelėjo valdydamas drebulį balse, – gal tikrai lipu lauk!

Slidžios šulinio sienos ir drebėti pradėjusios galūnės apsunkino reikalą. Vanduo pradėjo keistai kunkuliuoti. Po kelių slystelėjimų, panikos pagautas vaikėzas sušuko:

–Miiraaaa!

Mergina žinojo, kad pati jo neištrauks, tad išbėgo šauktis pagalbos, o po minutėlės grįžo kartu su keletu tvirtų vyrų. Visi ėmėsi tempti virvę, kol vanduo vijosi Nalą vos per kelis centimetrus. Ištempus vaikiną už pakarpos, atsikvėpti nepavyko, nes vanduo ėmė piltis per šulinio kraštus į aikštę.

–Atsitraukit! – paliepė Mira, tuo pačiu įtemptai galvodama, ką daryti. Nauja apsauga dar nebuvo sudėta, o senoji jau sutrinta į smėlį ryšulyje netoli vandens semiamos vietos. Pagriebusi jį, Mira netyčia palietė vandenį ir nusidegino ranką. Sugebėjusi neišmesti ryšulio, ji ėmė murmėti sau po nosimi:

–Aš uždarau tave, toli nuo gyvųjų… – ir daugybę kitų žodžių, kurie iš pusbalsio paskubomis virto šnabždesiais negirdimais niekam. Baigusi, ji metė visą ryšulį į šulinį – vanduo ėmė slūgti, bet to neužteko. Reikėjo imtis kitų burtažodžių ir lygiai taip pat sumesti dar nepanaudotus šviežutėlius akmenis iš pintinės. Koks švaistymas, dar spėjo pagalvoti pati sau. Vanduo tebekunkuliavo beveik ties šulinio kraštais. Nebežinodama, ko daugiau imtis, Mira pamatė kuo rimčiausiai jai ištiestą žąsies kiaušinį.

–Jei jau viską mėtai, – trūktelėjo pečiais Nalas.

Mira paėmė kiaušinį bandydama prisiminti bet kokį tinkamą burtą tokiai priemonei. Kita vertus, visas šis akmenų mėtymas buvo viena didelė improvizacija, tad teliko kliautis instinktais ir sugalvoti bet ką.

–Taip kaip nebeišsiris šis kiaušinis, taip neišsirisi ir tu, – pareiškė ji, skėlė kiaušinį į šulinio kraštą ir metė visą turinį į vandenį. Po sekundėlės, vanduo ėmė sekti, palikdamas visus nuščiuvusius. Nalas pergalingai iškėlė rankas į viršų ir sužiuro į šalia vis dar stovėjusius miestiečius.

–Jūs matėt? Aš padėjau nudobti demoną!

Šie pagaliau suvokė, ką tokį išgelbėjo, tad be didesnio džiugesio leidosi namo.

Mira tebestovėjo vietoje. Prisidengusi veidą ji žvelgė į šulinio dugną. Nalas priėjo prie jos ir šįkart paklusniai priėmė jam siūlomą skaros kraštą. Jų atspindžiai vandenyje, vis tiek pakilusiame daugiau nei įparsta, į juos žiūrėjo atidengtais, piktų šypsenų iškreiptais veidais. Abu staigiai žengė žingsnį atgal. Atsitokėjusi, Mira vožė Nalui per pakaušį.

–Praradai darbą.

–Aš juk padėjau!

–Vos nežuvai!

–Vaje, baisu. Turėtum viena bėda mažiau, – širdo jis, trindamas skaudamą vietą. Mira negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo:

–Kvailį, aš nesiruošiu tavęs laidoti.

Jos žvilgsnsis buvo labiau susirūpinęs nei piktas. Surinkusi išvartytus daiktus, ji vėl atsigręžė į vaiką, kuris stebėjo ją itin suglumęs.

–Eime. Deina nevalgys, kol abu negrįšim.

Jis ne iš karto suprato, kas jam sakoma, tad kiek pavėluotai nusekė iš paskos. Aikštelėje vėl įsivyrojo tyla. Šalia stovėjęs medis numetė porą pirmųjų lapų. Vos praskridę gardo ribą, jie abu supleškėjo į pelenus.