21. Gabrielė Morkūnaitė. Noras

Apie Jį žinojo visi. Nuo ankstyvos vaikystės girdėdavome pasakojimus apie Miškan išėjusius jaunuolius. Kol kas dar nė vienas negrįžo, bet viena aišku: išsipildė karščiausi jų troškimai, todėl dabar jaunuoliai žymiai laimingesni.

Sulaukęs septyniolikos buvau rimtas suaugęs kaimo bendruomenės narys. Ir, žinoma, turėjau Norą. Legenda byloja, kad apie jį neturi žinoti niekas. Taigi vieną vėlų vakarą dingau iš namų. Tiesiu taikymu nudrožiau į Mišką.

Magija mane apsupo vos pasiekus pirmuosius medžius. Iš tolo Miškas neatrodo kuo ypatingas, bet vos tik priartėjęs pajutau: žinau, kur turiu eiti, nors niekada čia nebuvau. Be to, supratau paukščių čiulbėjimą – sparnuočiai padėjo nenuklysti nuo kelio.

Buveinė, kuri ir buvo mano kelionės tikslas, atrodė kaip iš pasakos: meduolinės sienos, glajumi išlietas stogas, o langai – kuo tikriausi ledinukai. Niekada čia nesilankiau, bet žinojau atėjęs ten, kur reikia. Nedvejodamas pabarbenau į meduolines duris ir įėjau. Iš karto pamačiau dailų ponaitį, kuris mane sutiko plačiai šypsodamasis.

– Seniai tavęs laukiau! – sušuko, ir mano septyniolikmetė širdis suvirpo iš nerimo. Gal aš jau pernelyg subrendęs čia rodytis? Jis, tiesa, nieko panašaus nepasakė, tik parodė į minkštą krėslą, ant kurio įsitaisęs supratau: tai ne kas kitas, o zefyras.

– Senovėje žmonės ateidavo su Norais, bet nė nepadėkodavo. Aš išklausysiu tave, jaunuoli, bet turėsi atlikti  užduotį. Taigi koks tavo Noras?

– Noriu užauginti dvylika sūnų, – ištariau nė nesusimąstęs. Norėjau daugiau paklausinėti apie tą užduotį, bet negalėjau daugiau nieko iš savęs išpešti. Kokia tai magija?

– Dvylika juodvarnių. O šie riešutai laumėms, kurias sutiksi kelyje, – ištarė ponaitis ir dingo. Tai mano užduotis, bet kaip ją atlikti? Ar paukščius turiu nušauti, ar pristatyti gyvus? Ir kas bus, jei laumės nesutiksiu arba neatpažinsiu? Vis dar negalėjau kalbėti. Pajutau rankose laikąs riešutus ir išėjau į lauką. O kas toliau?

Įsiklausiau į paukščių čiulbėjimą. Dar ką tik jie man padėjo, tad ir dabar laukiau paaiškinimo, kur eiti ir ką daryti. Deja. Paukščių čiulbėjimas skambėjo kaip… paukščių čiulbėjimas. Nebegalėjau jų suprasti, o pabandęs kažką pasakyti suvokiau šio gebėjimo taip ir neatgavęs. Ar dar kada prakalbėsiu?

Na, bet turiu eiti. Aš jau ne vaikas, kad išsigąsčiau užduoties. Be to, nesu ir tinginys. Surasti dvylika paukščių – juokų darbas. Tiesa, klausimas, kokiu pavidalu turiu juos pristatyti, vis dar nedavė ramybės. Bet gal atsakymas ateis suradus juodvarnius?

Nors paukščių čiulbėjimo nebesupratau, žinojau, kur turiu eiti. Kaip, nežinia, bet užtikrintai žygiavau į priekį. Tik ar rasiu kelią atgal? Gal ir vėl padės paukščiai? O gal ponaitis pats mane susiras? Tiesa, kol nesuradau juodvarnių ir neatidaviau riešutų, jaudintis neverta, tad pasistengiau nusiraminti.

Ėjau ilgai, tačiau nuovargio nejutau. Užtat pradėjo kamuoti nerimas. Kad ir kur eičiau, kažkada turėčiau prieiti tikslą, ar ne? Bet ar ponaitis nepagalvos, kad aš dingau? Juste jutau, kad neatlikęs užduoties Norą galiu pamiršti.

Sustojau pamąstyti. Būtų gerai sugalvoti planą, bet vos tik nustojau žingsniuoti, pamačiau tris jaunuolius. Du iš jų pažinau – tai buvo vyrukai iš mano kaimo, į Mišką išėję anksčiau už mane. Ką jie čia veikia? Išsižiojau to ir paklausti, bet ir vėl nepavyko ištarti nė skiemens. Negi išties niekada negalėsiu kalbėti? Stebėjau jaunuolius, ir vienas jų parodė į mano ranką. Nori riešutų, nustebęs supratau. Dirstelėjau ir nustėrau: tai, ką turėjau rankoje, nebuvo riešutai. Tai buvo akmenys.

– Sveikas prisijungęs, – išgirdau žodžius, nors nė vienas iš trijulės nepravėrė lūpų. Ir tada man viskas paaiškėjo. Ponaitis buvo ne Norus pildantis geradaris, o kuo tikriausias Pinčiukas. Jis viską suplanavo, ir aš, kvailys, amžiams liksiu čia. Stipriai papurčiau galvą, bet kojos pačios nunešė mane jaunuoliams iš paskos.

Ėjome gana ilgai, bet pagaliau pasiekėme Vartus. Iš karto supratau, kad už jų yra Pragaras. Aplink Vartus zujo daugybė jaunuolių. Visi jie nešiojo akmenys. Čia buvo labai tylu – ne taip, kaip, atrodo, turėtų būti prie įėjimo į Pragarą. Ne iš karto suvokiau: niekas nekalba, bet visi žino, ką turi daryti. Žinojau ir aš.

*           *          *

Laikas čia nėjo. Nešiojome akmenis ir tvirtinome Pragaro Vartus. Negavome pailsėti, bet ir nepavargdavome. Sutikau kelis jaunuolius iš savo kaimo, kurie į Mišką išėjo, kai buvau visai jaunas. Jie į mane žvelgė su gailesčiu, o patys nepaseno nė diena. Regis, išties liksime čia amžiams.

Pamažu pradėjau netekti savo minčių. Beveik pamiršau savo vardą, negalvojau nei apie namus, nei apie šeimą ar mylimą mergaitę. Mano namai čia, o myliu tik šiuos akmenis. Bent jau tuo buvau įsitikinęs. Bet ar taip ir yra?

Ir pats nežinau, kodėl, bet pradėjau skaičiuoti perneštus riedulius ir pasitiktus naujokus. Pasirodo, kai į Buveinę ateina Norą turintis jaunuolis, mes turime jį pasitikti. Tą žinome lygiai taip pat, kaip ir žinome tai, kad turime nešioti akmenis. Viskas tiesiog akivaizdu.

Pirmą kartą eidamas sutikti naujoko džiaugiausi. Tai buvo įdomi permaina. Ėjome trise, tik, žinoma, nepavyko pasikalbėti. O kiti žygiai nebeatrodė ypatingi. Iki septinto. Ne veltui septyni – magiškas skaičius. Į tą žygį ėjau su savo kaimo jaunuoliais, kurie pasitiko mane. Naujokas nebuvo pažįstamas, bet negaliu būti tikras, kad jis nėra mano jaunesnės sesutės anūkas. Bet vos tik nuvedėme jį prie vartų, supratau: atėjo laikas kažką keisti. Aš esu žmogus, o ne Pragaro Vartų statytojas. Privalau iš čia ištrūkti. Turiu vardą, namus ir šeimą. Kartojau šią tiesą kaip galima dažniau. Bandžiau mintimis ją perduoti likimo draugams. Neleidau žvilgsniui vėl apsiblausti ir atkakliai žadinau kitus. Kartojau „septyni“, o po septyni šimtai septyniasdešimt septinto akmens sugebėjau ištarti:

– Septyni.

Buvau pamiršęs, kaip skamba mano balsas, tad gerokai išsigandau. Pabandžiau pasakyti dar ką nors, bet nepasisekė – galėjau ištarti tik magiškąjį skaičių. Kartojau jį likimo draugams. Dalis jų manęs nesuprato, kitų akyse sužibo viltis. Galbūt išties pavyks iš čia ištrūkti?

Kas septynis akmenis apimdavo energijos pliūpsnis. Bandžiau jį išsaugoti ir taip praskaidrinti mintis. Tai labai sudėtinga, bet pavyko prisiminti šių pastangų tikslą. Ir po septyniasdešimt septinto akmens, mat pasiekęs tūkstantį pradėdavau iš naujo, pasijutau pavargęs. Nė ne iš karto supratau šią būseną, bet kojos judėjo vis lėčiau, rankos paskaudo, o akys ėmė merktis. Ar galiu prigulti ir pamiegoti?

Stebėjau likimo draugus, kurie man buvo tarsi broliai. Neatrodė pasikeitę – negi aš toks vienintelis?

– Septyni. Septyni, – vis kartojau vis dar nepajėgdamas ištarti nieko daugiau. Po septyni šimtai septyniasdešimt septintą kartą ištarto skaičiaus viskas dingo. Stovėjau tamsoje ir stengiausi nebijoti. Ar tai gali būti blogiau nei Pragaro Vartų vergovė? O gal aš jau miręs?

Pamažu tamsa išsisklaidė, ir aš apsidairiau. Kažkoks kambarys. Tyliai skamba daina, kurią mano kaime senoliai dainuodavo jaunimui. Ir kaip aš tą prisimenu? Girdžiu močiutės balsą ir taip tik dar labiau įsitikinu nebesąs gyvųjų pasaulyje.

Tai kažkodėl visai negąsdino. Priešingai nei pro iki tol nepastebėtas duris įžengusi kadaise mylėta mergaitė.

– Tu grįžai, – tyliai ištarė ji prieidama arčiau. Tik dabar supratau, kad ant rankų laiko kūdikį. – Susipažink – tai tavo sūnus.

Aš tikrai miręs, kitaip negali būti. Mergaitei prireikė daug laiko ir pastangų mane įtikinti kad visa tai tikra. Bet jai pavyko.

Ir mes ilgai ir laimingai gyvenome.

*           *          *

Tik po daugelio metų, gimus dvyliktajam sūnui, sužinojau, kad Pinčiukas suprato esąs pergudrautas ir apdovanojo mane išpildydamas Norą. Kol kas toks esu vienintelis.