22. Mykolas Pūkas. Parbėgimas

Kęstutis pro langą žiūrėjo į Rytus. Brėško. Kažkur ten, giriose, laukė Trakai. Ar Algirdas randa laiko pasirūpinti gimtine? Marienburge Kęstutis praleido vos du mėnesius ir vargu, ar kryžiuočiai jį paleis mainais negavę… ko? Žemaitijos? Visos Kunigaikštystės? Dievų išdavystės? Kalinys nusišypsojo – Algirdas net dėl brolio šitaip nepasiduos.

Ūmai jo mintis nutraukė durų girgždesys. Kęstutis dažnai sulaukdavo tarnų, kaip ir priderėjo jo kilmės kaliniui, tačiau paprastai jie ateidavo įsidienojus. Tarnaitės taip pat būta kitos. Šita buvo augalotesnė ir vyresnė, jos laikysenoje nesimatė tos baimės, kurią pagonis kėlė pilies katalikėms.

– Renkis, – numetusi drobių ryšulį netikėtai dusliu, kone vyrišku balsu tarė tarnaitė. Iš nuostabos Kęstutis suvirpėjo.

– Kas tu? – šelmiškai blykstelėjęs akimis, smalsumo pagautas ėmė segtis diržą. Iš krikščioniškų priesakų prislėgtų kryžiuočių tokio tiesmukumo jis nesitikėjo.

 – Ką tu, gi čia aš, Kunigaikšti, – skardžiai nusijuokusi tarnaitė pakėlė veidą dengiančią skarą ir po ja pakabintas pakulas. Kęstutis atpažino rausvoje aušroje sužvilgusią plikę.

– Grėbsausi! – kunigaikštis čiupo savo kariaunos vadą į glėbį.

– Renkis suknią. Sargai snaudžia, reik skubėt.

Kalinys nesiginčijo. Šarvais sukaustyti vokiečiai Kęstučiui buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Jis ilgėjosi skanaus midaus, sotaus maisto, gražių kūnų, laisvų žmonių kompanijos. Apsivilkęs suknelę ir užsimaukšlinęs galvos apdangalus Kęstutis pažvelgė į savo atspindį vakarykščio vandens dubenyje. Kadaise turėjęs ambicijų tapti visateisiu Lietuvos karaliumi Kęstutis pats sau netikėtai pasijuto tarytum tikra karalienė.

Apklojus patalą taip, lyg jame kažkas dar miegotų, išsliūkinti iš bundančios pilies buvo vieni juokai – vandens skubančios moteriškės niekam neužkliuvo. Išėję iš pilies bendražygiai pasileido miškan. Toli palikę pilies bokštus, girioje rado arklius ir mantą. Užkandę leidosi tolyn.

– Ryt vakarop prijosim romuvą, – tarė Grėbsausis. – Ten atsipūsim ir pasiųsim žinią Algirdui, kuris labai dėl tavęs nerimauja.

Kęstutis žinojo, kad jį supa geri ir gudrūs draugai, tačiau jų atsidavimas ir ištikimybė vis dar atimdavo amą.

– Dėkui, Grėbsausi.

Taip du bičiuliai pasileido romuvon.

Kelionė praėjo ramiai, dainuojant ir juokaujant, bet saulei leidžiantis prie amžinosios ugnies juos pasitikęs krivis atrodė sunerimęs.

– Būk pasveikintas, Kunigaikšti! Deivės pranešė, kad atjosi, bet tu – ne vienintelis atvykėlis šventovėje.

Kęstutis sukluso.

***

Pėdindamas pro „Pienocentrą“, Adolfas stabtelėjo prie laikraščiais prekiaujančio vaikigalio. Kaip įprasta, visi aplink kažkur skubėjo – kas į paštą, kas į mokyklą, o kas darban. Mechaniškai po pažastimi pasikišęs šviežią „Lietuvos aido“ numerį vyras ištiesė dvidešimt centų, tačiau vos prilietus berniūkščio ranką jį tarsi lediniu vandeniu perliejo. Miesto garsus akimirksniu pakeitė lapų šlamėjimas ir pirmapradis skudučių ūkimas.

„Na ir zbitkių jaunalietuviuose šiandien prisigalvoja“, – pagalvojo Adolfas. Skudučiai, kanklės, sutartinės ir „senovinės apeigos“ ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo jei ir ne pats naujausias, tai sėkmingai netylantis mados klyksmas. Ieškodami atsako sparčiai modernėjančiai miesto kasdienybei visi, ypač laiko turintys studentai, gręžėsi prie savo šaknų – tikrų ar išgalvotų. Ši scenografija priminė tokių draugijų rengiamus spektaklius ir vakarones.

Tiesa, viskas atrodė kiek kitaip, nei įprasta. Kol laužą kurstė vyrai, o rąstus jiems – net ne malkas – nešiojo petingos moterys, giesmininkų balsų ir įvairių instrumentų lydimas įamžėjęs ilgabarzdis griaudžiančiu balsu kreipėsi į „didžiąją Deivę“. Adolfas nesuprato, ko šitokiu teatru siekiama. Deivė? Vyriškos moterys ir moteriški vyrai? Patyrusio praeities tyrėjo anaiptol nežavėjo tokie istorijos iškraipymai ir, dievaži, klastotės!

– O, didžioji lėtapėde, laiko motina! Velymooo…

Keistasis spektaklis ilgai netruko. Staiga garsai nuščiuvo, o aplinkinių žvilgsniai susmigo į vienintelį žiūrovą.

– Būk sveikas, Sraigių Sraigės pasiuntiny! – nutraukęs giesmę Adolfui sugriaudėjo barzdyla.

– Viskas jau? Kitą sykį repeticijų laiką praneškite iš anksto, polėkį į tautišką mintį dar reikėtų patvarkyti, o dabar – lekiu darban, – vis dar nesusigaudydamas atsakė Adolfas.

Nuvilnijo nerimastingas šnabždesys. Susirinkusiųjų minose įsižiebė smalsumas ir nerimas.

– Tylos! – iškėlęs rankas riktelėjo „krivis“. – Garbusis pasiuntiny, pagelbėki mums, amžinybės Sraigės, laiko motinos tarnams atsiginti nuo priešų, apsaugoti šventąsias girias!

Vaidilos, vaidilutės, aukurai, Deivė?.. Adolfas sumetė, kad čia bus kokia sekta. Nelaukdamas, kol bus apvogtas ar paaukotas, vyras apsisuko ir pasileido bėgti, tačiau už kiekvieno nugaroje palikto ąžuolo dygo po naują, o vasariška tvankuma darė savo. Padusęs, Adolfas stabtelėjo ir ėmė vėduotis laikraščiu, tačiau tai negelbėjo – galva vis labiau sukosi. Ar tai tikrai tik spektaklis? Iš kur, tuomet, visi šie ąžuolai? Kodėl jį išvis pagrobė šitie keistuoliai? Ir, po galais, kokia dar sraigė? Viskas ėmė rodytis įmanoma. Adolfas tvirčiau sugniaužė laikraštį, paskutinį saitą su realybe. Prieš pasauliui užtemstant dar spėjo perskaityti „Kaunas, penktadienis, 1935 m. liepos mėn. 12 d.“

Atmerkęs akis Adolfas išvydo tris virš savęs palinkusius veidus. Vieną jų atpažino iš surauktų baltų antakių ir barzdos – jis priklausė jau matytam vaidilai. Antrasis, nugairintas vėjo ir saulės, buvo bent dieną neskustas ir priklausė vidutinio amžiaus plikšiui. O štai trečiasis, rusvų garbanų apsuptas veidas buvo jauniausias. Jo žalios akys švelniai ir smalsiai žvelgė į atvykėlį, o rausvos lūpos šiek tiek šypsojosi. Adolfas nejučia ir pats nusišypsojo. Galbūt svaigulys dar nepraėjo.

– Kaip jautiesi? – paklausė krivis stebuklingai persimainiusiu, atjautos kupinu balsu.

Įsistebeilijęs į žaliaakį nepažįstamąjį Adolfas tarstelėjo:

– Gerai.

– Leiski pristatyti kitus mūsų svečius. Čia, – krivis linktelėjo galva vyresniojo vyro pusėn, o Adolfas šiaip ne taip atplėšė akis nuo garbaniaus, – Kunigaikščio kariaunos vadas Grėbsausis, o čia, – rankos mostu parodė į jaunesnįjį karį, – patsai Kunigaikštis Kęstutis, sūnus Gedimino.

Adolfas pamanė, kad tuoj vėl nualps, tačiau aštrus akademiko protas greit užkirto tam kelią – juk tai neįmanoma! Vis dėlto, geriau su šitais, taip sakant, keistuoliais nesipykti. Gal, jei Adolfas per daug nesiginčys, jį paleis ir, priėjęs vienkiemį, galės nusisamdyti bričkelę iki kokio miestelio.

– Malonu, tamistos, aš gi esu Adolfas, dėstau istoriją Vytauto Didžiojo universitete.

Keistuoliai sutrikę susižvalgė, tačiau Kęstutis diplomatiškai nusišypsojo ir tarė:

– Įdomus vardas, „Vytautas“.

Linktelėjęs Adolfas nusprendė nekreipti dėmesio į „Kęstučio“ neišmanymą. Nežinoti Vytauto? Panašu, kad dar ne visi tautiečiai pabudę ir jo paties darbas labai reikalingas. Galbūt pabendravęs su apsimetėliu Kęstučiu ir pats geriau supras, kaip paprastam žmogui paaiškinti painią Lietuvos praeitį. Tai, kad šis „Kęstutis“ buvo visai nešpėtnas, Adolfui, žinoma, buvo nė motais.

– Eikiva užkąsti, jūs visi matyt pavargę būsite, – tylą nutraukė krivis.

Vakarienė prie laužo buvo linksma. Šiaip Adolfas neabejotinai būtų susinepatoginęs matydamas, kaip meiliai ir, sakytumei, net intymiai bendrauja vaidilų ir vaidilučių porelės ar grupelės – maitindami vienas kitą sūriu su medumi ir bruknėmis, besijuokdami ir besiglebesčiuodami. Tačiau grynas oras ir saldus midus sušildė vyro kūną ir širdį… Gal čia ir nebus pikta draugija. Užsižiūrėjęs į du tyliai besišnabždančius, rankomis susikabinusius vaidilas, Adolfas nejučia prisiminė vasaros stažuotę Stokholme ir Gustavą.

Apimtas lengvos melancholijos, istorikas nė nepajuto, kad šalia kažkas prisėdo, todėl krūptelėjo, išgirdęs Kęstutį:

– Ar jūsų ordinas nenešioja suknių?

– Ordinas? – kilstelėjo antakius Adolfas.

– Sakei, kad dėstai universitete. Tėvo raštininkas pasakojo, kad universitetai – vienuolių išmislas, – nusišypsojo Kęstutis.

Jo šypsena tarsi saulė prašalino visas tamsumas. Staiga Adolfas patikėjo. Apvaizda ar Sraigė, o gal ir pats Perkūnas jį iš tiesų nusviedė laiku atgal, o šalia sėdintis žmogus tikrai buvo Kęstutis Gediminaitis. Kito paaiškinimo visiems faktams tiesiog negalėjo būti.

– Ne, aš ne vienuolis, – tarė Adolfas, tačiau jo mintys jau buvo kitur – pagautas mokslininko smalsumo istorikas stengėsi kuo geriau įsižiūrėti į aplinką. Mintyse jis jau redagavo savo rašomą veikalą, pamažu suprasdamas, koks ribotas, koks, po paraliais, stačiai teutoniškas jo praeities suvokimas, kiek daug reikės išbraukt ir perrašyt… Mintis vijo mintį ir Adolfas suprato, kad būtent jo rankose atsidūrė galimybė pakreipti Lietuvos istoriją teisinga vaga. Bet kaip?

Staiga svarstymus nutraukė karštas bučinys, o po amžinybės atsitraukus Adolfas paskendo žaliose akyse.

***

Jis pabudo brėkštant. Samanų guolis buvo minkštas, tačiau ūmai vėsus. Nenuostabu – pakirdusio Kęstučio nebebuvo šalia, jis sėdėjo ir žvelgė į tolį. Jo suknia vis dar gulėjo netoliese, kartu su Adolfo kostiumu. 

– Kas yra? – švelniai paklausė Adolfas ir prisiglaudęs pabučiavo savo meilužio petį.

Kęstutis sunkiai atsiduso.

– Nežinau, ką daryt, kiek dar pajėgsim gint Kunigaikštystę… Iš kur įkvėpt stiprybės, kad atsispirt ir maskoliams, ir kryžiuočiams, o ir nuo išdavikų apsigint? – kunigaikštis liūdnai pažvelgė į istoriką ir šis bemat suprato, kaip padėti, kodėl buvo čia nublokštas. Adolfas atsiduso, pabučiavo Kęstutį paskutinį kartą ir tarė:

– Tavo sūnus privalo karūnuotis.

– Ką? – iš nuostabos Keistučio veidas persimainė .

– Tu turėsi sūnų. Jis privalo karūnuotis. Tegu saugosi lenkų klastos!

Ištarus šiuos žodžius Adolfui pasidarė silpna. Jis užsimerkė ir staiga pajuto drabužius ant savo kūno, o pravėręs akis pamatė, kad stovi prie „Pienocentro“ su „Lietuvos aidu“ po pažasčia ir dvidešimčia centų delne.

– Ponas, pirksi ar ne? – nekantriai paklausė laikraščius pardavinėjantis berniūkštis.

Vyras greit susimokėjo, apsigręžė ir, nepaisydamas skruostą deginančios ašaros, pamiršęs studentus nuskubėjo namo. Lietuvos istorijos nesuklastosi!