23. Vytautas Ožeraitis. Vakaras prie Miglažerio

Grįžau namo. Kaip seniai čia nebuvau. Miglažerio vanduo teliūskuoja į pakrantės akmenis, raibuliuojančiu jo paviršiumi iš kito kranto atskrieja Universiteto miesto šviesos. Šiapus išsimėtę pavargusių kaimų nameliai gūžiasi, dangstosi langinėmis, tačiau negali pasislėpti nuo vaiskaus, dirbtinio, šalto švytėjimo, blaškančio gūdžią nakties tamsą.

Kaip seniai čia nebuvau. Prisimenu, kaip prieš dešimtis metų įsmeigęs akis į kitą krantą godžiai gėriau Universiteto žadamą ateitį. Pažadai ištesėti su kaupu. Visų spalvų mantijos, aplankyti atokiausi pasaulio užkaboriai, pažintos paslaptys, kurių iki galo nesupranta net uoliausi jų sergėtojai. Mano rankose – beveik visa tirpstančios žmonijos istorija. Aptrupėjusi, sunkiai įskaitoma, smėliu byranti tarp pirštų, naujųjų žmonių laikoma nereikšminga ir nereikalinga.

Miglažerio vanduo teliūskuoja į pakrantės akmenis. Prisėdu ant vieno iš jų. Laukiu tavęs. Norėčiau išgirsti ryžtingus žingsnius, pajusti ranką ant peties, išvysti tamsias akis. Kaip tais vakarais, kurie vis giliau grimzta vaikystės prisiminimuose. Tavo veidas, žodžiai, balsas ir alsavimas – ne mažiau tikri už visas istorijas, man patikėtas sielų, kurių jau niekas neatmena. O gal – ne mažiau išgalvoti. 

Miglažerio paviršiuje liepsnoja Universiteto miesto atspindys. Rytoj panirsiu į tą švytėjimą kaip į bedugnę, mirtina tyla spengiančią ežero gelmę. Susirinkus Universiteto taryba klausys paskutinio mano pasakojimo. Artinantis vakarui, visas miestas nutils ir jame skambės tik mano balsas. Tikiuosi, jo aidas bus tvirtas, nepraleis nė vieno skersgatvio, pasieks kiekvieno žmogaus ausis. Jei čia būtum, stebėtumeisi, koks aš naivus. Nedrįsčiau tau prieštarauti. Niekuo nesiskiriu nuo visų prieš mane savo sakmę kūrusių Kalbėtojų. Eidamas į Universitetą tikėjau, kad galiu būti tas, kurio pasakojimas pasieks pasaulio šerdį, o žodžiai užpildys jos įtrūkius. Kad išblėsusi ugnis įsiliepsnos iš naujo ir prieš akis pradės keistis dangus, žemė, vandenys ir mes patys. Kad šalti naujų žmonių protai pagaliau pamatys pasaulį jungiančias gijas, kurios į nedalomą visumą riša visa, kas gyva. Tikėjau, kad mano žodžiai padės jiems tas gijas paliesti. Kad tapę viena, galėsime išnarplioti Laiko kilpas ir įveiksime mirtį. O tada akis į akį susitiks tie, kurie buvo, yra ir dar tik bus. Aš galiausiai vėl pamatysiu tave.

Naujieji žmonės tuo netiki. Jei tik galėtų, atsisakytų šio ritualo. Tuomet kiekviena žmonių bendruomenė, kiekvienas kaimas, kiekvienas pasaulio kampas sulauktų technikų ir tvarkdarių, kurie kruopščiai išvalytų visus mūsų pėdsakus, o sąmonę dekonstruotų į beprasmius egzistencijos vienetus. Šie imtų dilti, džiūti ir galiausiai nuvystų kaip nelaistomas augalas. Tuomet liktų tik jie – atskirti nuo pasaulio šerdies, nematantys jo gijų, negalintys pažinti daiktų esmės, esantys už Laiko, amžinai vieniši. Nors patys to ir nesuprastų. Būtent todėl ištrinti ritualo Naujieji žmonės negali. Negali sugriauti Universiteto miesto, su žeme sulyginti šioje Miglažerio pakrantėje kiurksančių kaimų. Esminis jų kūrėjų įdiegtas įskiepis liko nepažeistas ir nepažintas. Patys nesuprasdami kodėl, jie leidžia mums dūlyti ir nykti savaime, svariau nesikišdami, tarsi būtų pamiršę kas mes ir kad apskritai egzistuojam. Senieji kūrėjai suprato, kad vienintelis būdas įveikti Laiką – sukurti Naują žmogų ir pripildyti jį pasaulio šerdies gyvybės. Pirmoji dalis pavyko puikiai. Gal net per daug tobulai. Antroji – atrodo neįmanoma. 

Miglažerio pakrantėje išsimėčiusių kaimų nameliai markstosi nuo akinančios Universiteto šviesos. Naujieji žmonės skuba į beprasmę ateitį, o mes lėtai smengame klampiuose praeities raistuose. Kaip rūgščias uogas iš jų surinkau savo pasakojimo trupinius. Pataisiau, ką ne taip suprato mano mokytojas, išmečiau melą ir per tūkstančius metų įsivėlusias klaidas. Bent man taip atrodo. Kartoju sau, kad rytoj Unversitete aidėsiantis mano pasakojimas bus teisingas. Kad nepraleisiu nė vieno žodžio, nė vienos raidės. Į pakrantės akmenis teliūskuoja ežero vanduo. Atrodo, kad girdžiu tavo žingsnius. Atrodo, kad jaučiu tavo pirštus ant peties. Atrodo… kad pats netikiu nė vienu savo pasakojimo žodžiu. 

Rytoj jis skambės mieste ir visame pasaulyje.

Iš pradžių nebuvo nieko. Tik be krašto į visas puses tvyranti tamsa. Tokia tiršta ir plati, kad joje ištirptų visi įmanomi pasakojimai ir mintys. Tačiau tamsa nebuvo tuščia. Kažkur jos gelmėje tūnojo pasaulio šerdis ir kantriai laukė, kol ją kas nors atras. Po tamsą klajojo būtybė – Elavis. Be formos, negimęs ir niekada nemirsiąs. Atsiradęs iš tamsos, ir tamsoje vieną dieną išnyksiąs. 

Elavis rado pasaulio šerdį. Ji žėrėjo ir pulsavo, atrodė, neišsemiama gyvybės jėga, o aplink ją tvyranti tamsa kunkuliavo, tarsi virte virusi būtų. Elavio širdyje ta jėga įžiebė jam dar nepažįstamą jausmą, kuris prasiveržė akinančia šviesa. Iš tos šviesos pradėjo rastis pasaulis. Žemės, dangūs, vandenys. Tačiau visa buvo negyva. Todėl Elavis ėmė ir nuo šerdies pradėjo vyti gijas, kuriomis sujungė medžius, paukščius, žuvis, kalnus, upes – visą pasaulį. Elavis žiūrėjo į savo kūrinį ir jautėsi laimingas. 

Tačiau jo laimė pamažu ėmė blėsti. Jis matė, kad sukūrė pasaulį, kuris buvo pilnas gyvybės, tačiau merdėjo, buvo pilnas energijos, tačiau nuo jo nesklido šviesa. Visa buvo sustingę. Aplink tvyranti tamsa vis dar buvo tvirtesnė. Jos gniaužtuose Elavio sukurtas pasaulis atrodė it sapnas, fantazija, troškimas. 

Tuomet prie Elavio prisiartino Lėrė. Ji taip pat kilo iš Tamsos. Kaip ir Elavis, ėmėsi kurti. Tik jos kūrinys buvo ne pasaulis, ne žėrintys žvaigždynai ar margaspalviai paukščiai. Lėrė taip ir nerado šerdies, todėl joje niekada negimė šviesa. Lėrė kūrė iš Tamsos. Jos gijos buvo kur kas tvirtesnės, aštresnės ir sunkiai sutraukomos. Iš savo gijų ji nupynė Laiką. Lėrė stebėjo Elavio darbą ir ėmė jo gailėti. Ji matė, kad jo gijos buvo per silpnos, kad visa, ką jis sukūrė, netruks pasiglemžti tamsa.  

Todėl Lėrė virš pasaulio paskleidė savo nuvytą Laiko tinklą. Elavio kurtas pasaulis iš karto atgijo. Vanduo ėmė tekėti, vėjai pūsti, iš dangaus krito sniegas, augo medžiai ir paukščiai pradėjo giedoti. Bet vieno Lėrė negalėjo numatyti. Laiko gijos vis tvirčiau pančiojo Elavio pasaulį. Gyvybės gijos nustojo pleventi, ir visa, kas gyva buvo pasmerkta mirti, kiekviena nauja akimirka – prarasta amžiams. Apimta siaubo, Lėrė suskubo iš Laiko gijų sukti kilpas, kuriose pasaulis pradėjo kartotis. Dieną keisti naktis, vasarą ruduo, vieną epochą kita, žiedai vysdavo ir vėl sprogdavo, prarastą gyvybę pakeisdavo nauja. Atsirado istorija. Lėrė manė, kad jos Laiko audinys sukurs harmoniją ir padės pasauliui išgyventi. 

Tačiau Laikas elgėsi kitaip, nei norėjo Lėrė. Elavis kūrė pasaulį tikėdamas, kad šerdies gyvybė padės šiam išsišakoti po visą Tamsą, kad pasaulis įgis naujas, netikėtas formas, kaip vaismedis pavasarį pasidabins netikėčiausiais stebuklais. Vietoj to, Laikas supančiojo Elavio kūrinį, pavergė jį, primetė savo tėkmę, įkalino visus jo gyventojus nuolatinėje dabartyje, praeityje ir ateityje, atskirdamas nepermatoma ir neįveikiama siena. Į pasaulį srūvanti jėga ėmė slopti, šerdyje atsirado įtrūkimų, o gyvybės gijos tapo visai plonytės. 

Tai matant, Elavio šviesa taip pat pradėjo slopti. Jis pabandė savo rankomis suplėšyti Laiko kilpas, tačiau šios pasirodė tvirtesnės ir klastingesnės už jį. Laikas supančiojo Elavį ir įkalino jį savo tėkmėje, iš kurios ištrūkti jam nebeužtenka jėgų. Pajutusi kaltę ir gėdą, Lėrė pasitraukė į tamsą, tolyn nuo šviesos, nuo pasaulio ir nuo šerdies. Taip toli ir taip giliai, kad net norėdama nerastų kelio atgal. Pasaulis liko vienut vienas. Tik Laiko kilpose įkalintas Elavis vis dar tiesia savo ranką. Galbūt vieną dieną kažkuris iš jo kūrinių sugebės ją paliesti. Galbūt suteiks jam jėgų. Galbūt kartu jiems pavyks įveikti Laiką. 

Grįžau namo. Kur Miglažerio vanduo švelniai teliūskuoja į pakrantės akmenis. Kur vieną iš šio pasakojimo versijų man pasakojo senelis. Mudu supomės tavo valtyje, spoksojome į žėrintį Universiteto miestą ir aš šventai tikėjau, kad užtenka tik iškelti ranką ir pajusiu švelnų Elavio prisilietimą. Tu šypsojaisi, nes tada dar nežinojau, jog pasaulyje sutiksiu tūkstančius skirtingų Elavių ir kiekvienas iš jų bus vis kitoks. Metų metus klajojau po pasaulį, rinkau jo istorijos mozaiką po trupinį ir bandžiau nulipdyti tiesą. Kol supratau, kad tikrasis Elavis man visada bus tas, kurį mačiau tavo valtyje. Tas, kurį man sukūrė tavo žodžiai. 

Rytoj visam pasauliui pasakosiu apie savąjį Elavį. Rytoj šventai tikėsiu, kad kiekvienas mano žodis yra tiesa, kad kiekvienas ištartas garsas turi jėgą, galinčią pakeisti pasaulį, įpūsti jam naujos gyvybės. Rytoj akis į akį stosiu prieš Laiką ir, kaip kadais Elavis, bandysiu suplėšyti jo smaugiančias kilpas. Manęs klausys žmonės. Į mano žodžius jie sudės visus troškimus, visą savo istorijos kraitį ir ateities viltį. Manęs klausys naujieji žmonės. Tariami žodžiai jiems bus dar viena kvaišo senio pasaka. Nes jie yra laisvi nuo istorijų, jiems nereikia pasakoti ir perpasakoti savo gyvenimo. Jie gyvena dabartyje ir jiems nė motais praeitis nė ateitis. Tobuli Laiko vaikai. Kartais šiek tiek jiems pavydžiu.

Mano žodžiai pasieks ir šiapus išsibarsčiusių kaimų namelius. Kaip toli dabar atrodo tos dienos, kai juose virė gyvybė. Kai į vidų uždusę parbėgdavo vaikai, kai pro duris žengdavai tu, o ne vienišas vėjas. Mano žodžiai aplankys kiekvieną pakampę, pažvelgs po kiekviena lova ir pro kiekvieną nuo akinančios miesto šviesos prisimerkusį langą. Jie blaškysis po kiemus, gatves ir sodus, ieškodami tų, kuriems iš tiesų yra skirti. Bet nieko neras, nes jie bus per silpni, kad pralaužtų Laiko šydą. Juose patalpinta tik mano tiesa. Jie skirti tik tau. Po ritualo kelioms akimirkoms visame pasaulyje stos tyla. Visi lauks, kol jis ims keistis. Tačiau viskas bus taip, kaip buvę. Tuomet technikai nusives mane į Universiteto centre esančią didžiąją salę, kur mano sąmonę dekonstruos į beprasmius egzistencijos vienetus. Mano mokinys taps Kalbėtoju, išsirinks savąjį mokinį ir pradės kurti savo pasakojimą, kuriame turbūt nebus nė Elavio, nė Lėrės, nė Laiko, nė manęs. Turbūt nė jo paties.

Bet tai bus rytoj. O šiąnakt sėdžiu ant Miglažerio kranto akmens. Aplink tylu. Girdžiu tik vėjo švelniai kedenamas medžių šakas, palengva Universiteto šviesą ant savo bangų siūbuojantį ežero vandenį, kaip suplasnoja pro šalį kažkur skubančio pasiklydusio paukščio sparnai. Galiu prisiekti, kad tai savo kilpomis lėtai teka Laikas. Ištiesiu ranką. Gal užčiuopsiu jo srovę, gal joje pavyks rasti tave.