24. Karolis Tumelis. Ne pagal instrukciją

Grendeilas slėpėsi už uolos neaukštų, nuplikusių kalnų grandinės papėdėje. Tai buvo ne pati geriausia vieta ieškoti priedangos nuo skraidančio ir ugnimi (o gal rūgštimi?) spjaudančio padaro, kurį saugojo stora, sukaulėjusi oda. Bet, kaip bylojo daugelio tautų, susidūrusių ne tik su drakonais, išmintis, elgeta – ne tas, kuris galėjo sau leisti būti išrankus. Grendeilui, kuris šiaip nebuvo linkęs dėl ko nors skųstis, šią akimirką norėjosi išsiuntinėti velniop viską, ką tik pajėgė apkaltinti dėl savo padėties. Šis drakonas, drakonai apskritai, aplinkybės, jo paties (per didelis) pasitikėjimas savimi – triaukščių, kartais keturaukščių keiksmų susilaukė visi.  

Jis klausėsi, iš kurios pusės pasigirs šikšninių sparnų plasnojimas. Priekalnė įprastai pasitarnaudavo kaip garsiakalbis, leisdavęs kur kas geriau išgirsti bet kokį iš priešingos pusės sklindantį garsą. Vis dėlto, dabar kaip tyčia tvyrojo mirtina tyla, kurią ritmingai pertraukdavo tik smarkiai besidaužančios širdies dūžiai ir paties Grendeilo garsus kvėpavimas. Medžioklė šįkart sekėsi sunkiai: drakonas pasitaikė suktas  (taip, tokių būdavo), patyręs (įprastai šiai rūšiai būdinga pilkšva oda, ypač ties nasrais, jau buvo išblukusi, suprask, „pražilusi“) ir, negana to, vikrus (nei vienas iš paleistų šešių elektroharpūnų nepasiekė tikslo, nors Grendeilas garsėjo kaip patyręs ir gerą akį turintis šaulys). Sėkmė šiandien jam buvo iškišusi liežuvį; likęs vienintelis šūvis buvo menka paguoda, žinant, kad DIKSRUTA buvo apibrėžusi, kad norint nukauti drakoną reikalingi bent jau trys taiklūs elektroharpūno šūviai.

Trys!

Tai reiškė, kad galas neišvengiamas. Nėra liudijimų, jog kažkas būtų išgyvenęs be trijų ir daugiau harpūnų dėtuvėje.

Juk DIKSRUTA neklydo. Ar taip bent buvo tikima.

***

Iš tiesų, drakonus žudė ne harpūnai, bet dokumentai. Tiksliau, vienas dokumentas. DIKSRUTA – Drakonų ir Kitų Skraidančių Roplių Utilizavimo Tvarkos Aprašas – buvo trumpa, kelių puslapių ilgio instrukcija, kuria drakonų medžiotojai, tokie kaip Grendeilas, vadovavosi kasdien. Šiomis dienomis niekas nebeprisiminė, kas buvo jo autorius. Iš tiesų, kaip dažnai nutinka, jų buvo ne vienas; ir nė vienas iš jų, ar iš kuklumo, ar iš baimės būti sučiuptam raštingų drakonų (kol kas neaptiktų, bet ką gali žinoti), nepaliko nė menkiausios užuominos apie save. Savotiški senųjų laikų bevardžiai kaimo pasakoriai.  

Literatūrinio polėkio pertekliumi DIKSRUTAos tikrai negalėjai apkaltinti. Sausas, papunkčiui sudėliotas tekstas nebuvo įdomus ar įtraukus laisvalaikio skaitinys. „Užtat gyvybiškai svarbus“, sakydavo senesni medžiotojai, dažnai minėję dienas, kai susidūrimo su drakonu baigtį lemdavo gebėjimas veikti čia ir dabar (o siaube!) bei ilgainiui aplaidumo sinonimu tapusi sėkmė. Atsiradus DIKSRUTAi, žmonijos išlikimas buvo patikėtas tiksliai aprašytoms procedūroms. Nors iš pradžių netrūko niurnančių skeptikų („ar įmanoma atsiminti visą šitą nesąmonę?“), pirmieji aprašo tvarkos nusprendę laikytis medžiotojai vis dažniau pradėjo grįžti namo gyvi, tuo tarpu, patikėję savo įgūdžiais ir protu jų amato broliai vienas po kito žūdavo vis baisesniais būdais. Taip visi iki tol kreivai žiūrėję į DISRUTAą buvo priversti pakeisti nuomonę ir turėjo sutikti, kad taip, vis dėlto, kliautis nuosekliai aprašytais procesais yra kur kas geriau, nei bandyti su magiškuoju realizmu pradėjusia atsiduoti tikrove tvarkytis kūrybiškai.

Kaina buvo tiesiog per didelė.

Aprašas buvo tikrojo žmonijos triumfo prieš kosminį chaosą simbolis. Chaoso, su kuriuo po industrinės revoliucijos, įveikto klimato atšilimo, branduolinio nusiginklavimo ir asteroidų ir kometų grėsmės eliminavimo,  nebesitikėta susidurti. Niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, iš kur, pagal visus fizikinius dėsnius ir biologinius, gyvų būtybių bruožus niekaip negalintys egzistuoti padarai vieną gražią dieną ėmė čirškinti ir rūgštimi laistyti miestų gatves, grobti moteris, vaikus ir šunis bei palengva įsitaisyti mitybos grandinės viršuje. Bet ilgainiui tai tapo nebesvarbu. „Skaitykite, sekite procedūras papunkčiui ir viskas bus gerai“. Ir žmonija skaitė. Skaitė kaip nieką kitą, tad nenuostabu, kad tikėti tuo, ką sakė papunktis 5.8., ilgainiui ėmė apsimokėti kur kas labiau nei, tarkime, melstis.

Juk maldos, kaip sakė drakonų medžiotojai, reikalingos tik tam, kad neaptingtų liežuvis.

***

Grendeilas naudojosi keliomis akimirkomis poilsio. Bėgti iš priedangos buvo ne išeitis – kiek akys užmato į pietus nuo jo driekėsi krūmokšniais apaugusi plynė, kurioje šansų išgyventi jis neturėjo. Plikais kalnų šonais keberiotis aukštyn taip pat neatrodė protinga. Plyšiai uolose gal ir atrodė viliojančiai, bet jį sekančiam (ir tikrai matančiam) drakonui būtų pernelyg paprasta jį sumedžioti. Bet koks tarpas tarp uolų grėsė virsti orkaite, iš kurios ištrūkti vargu ar pavyktų.

Tikrai nepavyktų.

Norint išgyventi reikėjo suktis su tuo, ką turėjai po ranka. O po ja – ne kas kitas, o vienintelis jam likęs elektroharpūnas.

Vienas harpūnas.

Vienas harpūnas.

Grendeilas atsiklaupė ir vis kartodamas „vienas harpūnas“ pradėjo linguoti pirmyn – atgal. Jo akys užsivertė aukštyn, beliko matyti tik kraujagyslių išvagoti melsvi baltymai.

Mantrinis transas.

Tai buvo technika, kurią drakonų medžiotojai ištobulino, siekdami kuo geriau įvertinti kritines situacijas ir visiškai atsiriboti nuo mąstymą galinčios trikdyti aplinkos. Kartu tai leisdavo jiems žaibišku greičiu perbėgti per DIKSRUTAą. Daug kas nežinojo, jog DIKSRUTA medžiotojams nebuvo šiaip parankinis vadovėlis, kurį, turint laisvą minutę, būtų galima atsiversti, prisiminti problemines vietas ir jas pagilinti. Ne. Sudėtingų, hipnozės, neuroprogramavimo ir implantų kodavimo metodų būdu DIKSRUTAos tekstai buvo vos ne tiesiogine prasme išraižomi kiekvieno, atrinkto tapti drakonų medžiotoju, sąmonėje. Ten taip pat buvo ir tam tikrų punktų, kurie nebuvo žinomi civiliams (per daug jautri ir šokiruoti galinti informacija).

Vienas harpūnas.

Mantrinio transo metu drakonų medžiotojas, nuolat kartodamas savo problemos esmę, perbėgdavo per keliolika ar net keliasdešimt skirtingų scenarijų. Nors viskas vykdavo greit, buvo viena problema, su kuria drakonų medžiotojai taip ir nesugebėjo susitvarkyti. Panirti į transą buvo nesudėtinga. Kur kas sunkiau buvo iš jo pabusti, ypač, jei sprendimo nepavykdavo rasti per mažiau nei trisdešimt sekundžių. Ilgiau besitęsiantis transas galėjo visiškai užblokuoti sąmonę nuo išorės ir, jei taip nutikdavo, medžiotojas tapdavo gyvu patefonu, vis bandančiu groti užsikirtusią plokštelę. Dažniausiai, jau praėjus kelioms dienoms, tokie „patefonai“ būdavo aptinkami iškepti ar kitaip sumaitoti, taip ir nesugebėję išnirti iš transo.

Vienas harpūnas.

Grendeilas šios problemos įprastai išvengdavo ir šis kartas nebuvo išimtis – po maždaug penkiolikos sekundžių jis atsimerkė, turėdamas vienintelį, ne itin daug šansų turintį sprendimo būdą.

Reikėjo pataikyti į drakono akį. Tokiu atveju, harpūno geležtė pasiektų smegenis ir, jei kampas bus pakankamai tikslus, įsmigtų iki pat jų šerdies.

Drakonui galas.

Bėda ta, kad į akis medžiotojai nesitaikydavo, nes taiklaus šūvio šansų praktiškai nebuvo (gerai, buvo; DIKSRUTA pateikė santykį 1:450 000). Kitomis aplinkybėmis tai būtų paprasčiausias amunicijos švaistymas, bet Grendeilas neturėjo iš ko rinktis. Arba pataikai į akį, arba sudegi gyvas.

Arba ištirpsti gyvas, priminė sau. Juk nebuvo aišku, ar ten ne rūgštis.

Kažkur tarp debesų, pasigirdo riaumojimas.

Grendeilas paskubomis užtaisė paskutinį harpūną. Ginklas palengva pulsavo, pranešdamas, kad reikiamas įkrovimo lygis bus pasiektas už kelių sekundžių.

Viskas.

Kaip tik tuo metu Grendeilo ausis pasiekė plasnojančių sparnų ūžesys. Kol kas jis buvo vos girdimas, bet čia ir pasiteisino pakalnės pasirinkimas – jis žinojo, kad laukti drakono galima bet kurią akimirką.

Idant galėtų į akį nusitaikyti kuo geriau, medžiotojas nusprendė užsiropšti ant priedanga pasitarnavusios uolos. Penki metrai virš žemės suteikė jam kur kas geresnį matomumą, bet ir jį patį padėjo tarsi ant lėkštutės. Tačiau toks ir buvo Grendeilo tikslas: atkreipti drakono dėmesį ir priversti jį skristi kuo galima žemiau, tikintis, kad nupiepusį žmogėką bus galima pačiupti užkandžiui.

Plasnojimas darėsi garsesnis.

Tuoj. Jau tuoj.

Debesų šydą už gero kilometro pralaužė tamsus, sparnuotas siluetas.

Grendeilas teisingai spėjo, kad drakonas jį mato, nes vos pasirodęs, nusitaikė į jį ir ėmė nerti uolos link. Iki priartės šūvio atstumu turėjo praeiti bent pusė minutės. Patyręs drakonų medžiotojas priklaupė ant vieno kelio, kelis kartus įkvėpė ir užsimerkė.

Viskas jo rankose. Tiesiogine to žodžio prasme.

Dar vienas pratisas riaumojimas, šįkart stačiai kurtinantis.

Jau arti.

Atsimerkęs Grendeilas pamatė pilką, baltu snukiu link jo skriejantį milžinišką driežą. Didokas, nieko nepasakysi. Bent dvidešimties metrų ilgio, galėjo sverti… na, daug. Akivaizdžiai gerai nusipenėjęs ir, kaip Grendeilas teisingai spėjo, senas. Be išbalusios snukio odos, itin seni drakonai kartais užsiaugindavo savotiškas barzdas, ilgas smakro ataugas, kurių glostyti nebuvo rekomenduojama – per aštrios. Šis jų turėjo kelias, o gal net keliolika.

Nesvarbu. Svarbu, kad būtų visos akys.

Ir čia tapo aišku, kad jis apsiskaičiavo.

Kairė akis, į kurią jis planavo taikytis, kaip čia pasakius, jos nebuvo. Matyt, kažkada drakonas jos neteko ir dabar akiduobę dengė oda.

Sukaulėjusi oda, kurios pramušti vienu šūviu buvo neįmanoma. Šansas 1 iš 857 000.

Ne, 1 iš 1 857 000.

Liko dešinė. Bėda ta, kad jo pozicija šūviui į dešinę buvo nepatogi: drakonas dabar skrido lanku iš kairės į dešinę, tad nusitaikyti buvo beveik neįmanoma.

Velniop viską.

Drakonas dar paspartino tempą ir kriokdamas pražiojo nasrus, siekdamas ant uolos tupinčio Grendeilo. Sekundei, prieš pat sugriebiant medžiotoją, jis suktelėjo galvą kairėn.

Tos sekundės užteko, kad Grendeilas spėtų paleisti šūvį.

Harpūnas švilpdamas išskrido iš laidyklės ir susmigo tiesiai į dešinės akies vidurį. Siaubūnas sukriokė ir tėškėsi į uolą.

***

„Eik tu sau“.

Du medžiotojai apžiūrinėjo pūti pradėjusį drakoną, kurio nasruose bolavo suiręs žmogaus kūnas, vis dar gniaužiantis elektroharpūnų laidyklę.

„Prieš kiek laiko, kaip manai?“

Vyresnysis medžiotojas pritūpė, susiraukė ir pasikrapštė smakrą.

„Mėnesis… gal pusantro. Abu neblogai apkramtyti.“

„Grendeilas?“

„Atrodo, kad taip.“

Kitas medžiotojas tylėdamas žiūrėjo į akiduobėje styrantį harpūno kotą.

„Niekas nekrenta į akis?“

„Tik vienas harpūnas“

„Negi užteko vieno?“

„Akivaizdu“.

Senasis medžiotojas atsistojo, dar kartą akimis perbėgo visą kovos lauką ir atsiduso. Gaila. Grendeilas buvo geras medžiotojas. Gal net geriausias, anot kai kurių. Ką gi, jo galas tai tik patvirtino.

„Man įdomiau, ką reikės daryti su DIKSRUTA. Akivaizdu, kad vieno šūvio visgi gana“.

Jaunesnysis jo kolega akimirkai susimąstė ir nukreipė žvilgsnį į niekur, akivaizdžiai susinervinęs.

„Čia pavienis atvejis. Jis nieko neįrodo“.

„Na kaip, įrodo. Tikimybės suskaičiuotos neteisingai. Reikės atnaujinti.“

„Bet perrašyti juk…“.

„Pamatysime.“

„…nevalia.“

„Sakau, pamatysime. Eikš, padėsi ištraukti“.

***

Iš tiesų, visiškai perrašyti DIKSRUTAos nereikėjo. Įtrauktos kelios papildomos pastabos, prieinamos tik medžiotojams ir vadintos santrumpa GF – „Grendeilo faktoriumi“. Sakoma, kad jas parašęs Grendeilas buvo geriausias kada nors gyvenęs medžiotojas, visus sutiktus drakonus nukaudavęs vienu vieninteliu šūviu.