25. Austėja Masiokaitė-Liubinienė. 9Tr
Ką pagalvotumėte, jeigu kažkas imtų jums pasakoti apie troleibusą vaiduoklį?
– Žiauri nesąmonė, – sakau aš, viena ranka laikydamas elektroninę cigaretę, o kitoje – bendradarbės telefoną.
Ji man rodo „TikToko“ vaizdo įrašą, kuriame nufilmuotas senovinis „Škoda“ troleibusas. Tuščias, važiuoja be garso. Filmuotojas peza, kad ir be vairuotojo.
– Ryškiai dirbtiniu intelektu padaryta, gi matosi, – mesteliu.
Trukteliu dar kramtomosios gumos skonio dūmo, grąžinu telefoną bendradarbei. Pokalbis ima krypti kitur. Apsimetu, kad klausau, kažką atsakinėju.
Prieš akis gi stovi tas troleibusas: sena „Škoda“ bulkutė, ta tokia iš vaikystės. Kiek metų jie nebevažinėja?
Tiek pat, kiek tu nebesi vaikas ir gyveni nykų, liūdną ir neįdomų suaugusiojo gyvenimą, – atsakau sau.
Kol pietauju, susiinstaliuoju „TikToką“. Susirandu aną vaizdo įrašą, žiūriu jį vėl ir vėl. Algoritmas ima man rodyti daugiau panašių įrašų – pasirodo, paaugliukai naktimis bėga iš namų ir Kauno gatvėse ieško to troleibuso. Žiauri nesąmonė.
Tą naktį aš išeinu ieškoti troleibuso vaiduoklio.
Vidurys savaitės, šalta, šlapia, vėjas košia kiaurai. Aplink nė gyvos dvasios. Aš mindžikuoju ties Draugystės parku ir kurpiu istoriją, ką čia veikiu, jeigu prie manęs sustotų policija ar pro šalį važiuotų bendradarbiai.
Ką aš čia veikiu? Ko tikiuosi?
Tą akimirką tuštutėlėje gatvėje pasirodo senukas „Škoda“ troleibusas.
Neskubėdamas jis plaukia Kovo 11-osios gatve be menkiausio garso. Salonas ir vairuotojo kabina skendi tamsoje. Kai troleibusu nusliuogia geltonas gatvės žibinto dryžis, suprantu, jog viduje iš tiesų ničnieko nėra.
Troleibusas atlinguoja iki stotelės, kurioje stypsau netekęs žado. Durys su trenksmu išsilanksto, o aš krūpteliu nuo netikėto garso. Lieku akistatoje su tuščiomis sėdynėmis, kuriomis link nudilusių grindų vingiuoja gelsvi šviesos ruožai.
Noriu apsisukti ir bėgti. Ne, nenoriu. Jeigu apsisuksiu ir bėgsiu, visą likusį gyvenimą sau neatleisiu, kad neįminiau šios paslapties. Nusisukau nuo progos. Gal vienintelės progos patirti kažką įdomaus.
Kada mano širdis paskutinį kartą daužėsi iš susijaudinimo?
Kopiu nepatogiais, per stačiais laipteliais į troleibuso prietemą. Už manęs susiverdamos dungsteli durys. Troleibusas pajuda iš vietos ir sūpuodamasis nuplaukia gatve.
Kelias akimirkas markstausi, pratindamasis prie prietemos. Ne, prie saulės šviesos. Drėgnos lapkričio nakties – lyg nebūta, aplink viešpatauja lipni ir karšta liepa: pro pradarytus troleibuso langus košia vėjas, kėdendamas lengvus keleivių drabužius.
Užuodžiu saulėje įkaitintų dermantino sėdynių ir pripučiamo maudymosi rato gumos kvapą. Šalia su dideliu spalvotu krepšiu sėdi mama. Mes važiuojame prie Kauno marių!
Užuodžiu sumuštinius su dešra, duona ir agurku. Žinau, kad krepšyje taip pat yra naminio kompoto, supilto į seną limonado butelį, varškės sūrelis su aguonomis. Jei pasiseks, kioske man nupirks pakelį traškučių ir limonado. Ne, žalias traškučių pakelio kampas jau kyšo iš mamos krepšio. Paimu jį – žinau, kad ji neprieštaraus.
Sėdžiu troleibuse, manęs laukia maudynės, skanėstai ir smėlio pilys, pilna burna žiaumoju traškučius. Esu pats laimingiausias žmogus žemėje.
Troleibusas įčiuožia į stotelę. Tarkštelėdamos atsiveria jo durys, o aš vėl stypsau drėgnoje lapkričio naktyje. Spoksau į pirštus, tarp kurių ką tik buvo banguotas traškutis.
Troleibusas nejuda iš stotelės, kol aš linkstančiomis kojomis išsiboginu lauk. Sukrėstas stebiu jį tolstantį, dairydamasis kitos vėlyvos dvasios, kuri patvirtintų, jog jis iš tiesų egzistavo.
Lyg nesavomis kojomis žirglioju per lapkričio naktį namo. Vėjas košia kiaurai, bet aš jo nejaučiu. Tos spalvos. Tie skoniai. Tas jausmas. Jausmas, jog gyveni, jog kvėpuoji laime. Kur jis? Kodėl buvau jį pamiršęs?
Aš privalau dar kartą tai patirti.
Ieškau jo ir kitą, ir dar kitą naktį – visą likusią savaitę. Neviltį maldau vėl ir vėl žiūrėdamas vaizdo įrašus: juose turi būti kažkas – užuomina, kuri mane atvestų atgal į tą vasaros popietę troleibuse.
Užsnūstu per susirinkimą darbe. Viršininkas pastebi, pasikviečia į šoną ir pasako pastabą. Drauge primena, kad vėluoju atiduoti ataskaitą. Kažką sumurmu, pasistengiu dingti iš akių. Kitą dieną tiesiog paskambinu ir pranešu, kad susirgau. Niekas manęs nepasiges. Galėsiu netrukdomas ieškoti troleibuso.
Kadangi iki vakaro, kai reikės ieškoti troleibuso, laiko dar daug, imu raustis internete, ieškodamas bet kokios informacijos, kuri galėtų mane atvesti arčiau tikslo. Taip aptinku diskusiją „Reddite“ šia tema. Mano nuostabai, kai kurie jos dalyviai troleibusą medžioja jau kelerius metus – jie net eidavo sargybą kas naktį skirtingose Kauno vietose.
Vis dėlto ne man vienam pasitaikė proga troleibusu pasivažinėti.
„Nevažiuokit tuo troleibusu, – rašė vienas diskusijos dalyvis. – Mano vienas draugas juo pravažiavo stotelę, išlipo visas apsiverkęs – sutiko ten savo brolį ir mamą, kurie prieš keletą metų žuvo avarijoj. Po to žmogus pats tapo vaiduokliu: ieškojo po miestą to troleibuso, niekas jam daugiau nerūpėjo, tik dar juo pasivėžinti. O vieną dieną tiesiog dingo. Policija paskelbė paiešką, bet nieko. Iki šiol žinių nėra.“
Supykstu dėl šio komentaro: taip nėra! Tai sutapimas! Matau, kad didelė dalis kitų troleibuso ieškotojų teigia tą patį.
Bet ar iš tiesų?
Kada paskutinį kartą mačiau gyvą žmogų?
Kada kažkuo rūpinausi? Kada valgiau?
Ar aš pats netampu vaiduokliu?
Užsimetu paltą ir sliūkinu į lapkričio naktį. Jau metas ieškoti troleibuso, tačiau traukiu į priešingą pusę. Ką man pasakytų vaikas, kurį sutikau troleibuse, kuriuo buvau troleibuse? Ar tuo jis norėjo tapti – nusivylusiu, užsisklendusiu suaugusiuoju? Ar jis norėtų, kad viską pamiršęs blaškyčiausi ieškodamas… ko? Ko aš ieškau?
Kada aš pamečiau gyvenimo džiaugsmą? Ar ne jo ieškau naktis iš nakties – to daugybę metų nepatirto jausmo, jog iš tikrųjų gyvenu ir esu laimingas?
Atsakymas nėra troleibusas. Niekada nebuvo. Turiu tapti žmogumi, kuriuo didžiuočiausi. Niekada nebenuvilti vaiko, kurį sutikau troleibuse.
Ryžtingai patraukiu atgal link namų. Man pasirodo, jog akies krašteliu matau gatve praplaukiantį tamsų apvalainą troleibuso siluetą. Neatsigręžiu.
Ištrinu visą paieškos istoriją, su troleibusu susijusius puslapius, kuriuos pasižymėjau. Išsiinstaliuoju „TikToką“.
Aš pakeisiu savo gyvenimą. Susiimsiu. Atrasiu tai, kas man svarbu. Einu miegoti.
Kitą rytą keliuosi valanda anksčiau. Kruopščiai skutuosi, aunuosi sportinius batelius, kuriuos vos randu spintos dugne. Dusdamas, klupdamas, skaudančiomis kojomis ir krūtine risnoju per ankstyvo ryto tamsą, tačiau širdyje šypsojausi. Aš – gyvas. Aš tai darau. Aš gyvenu. Aš tampu žmogumi, kuriuo galėsiu didžiuotis.
Septynios keturiasdešimt penkios. Aš jau darbe, einu per tuštutėlį biurą, akimis ieškodamas pavienių apsnūdusių kolegų, su kuriais galėčiau pasisveikinti. Suvokiu, kad man patinka mano darbas. Niekad nedrįsau to sau pripažinti, menkindamas save už tai, kad nesu toks sėkmingas kaip kai kurie bendramoksliai. Juk dėl to niekada jame nesistengiau. Nuo šiol viskas bus kitaip. Nuo čia aš mažais žingsniais pradėsiu viską keisti. Čia sau ir kitiems įrodysiu, jog galiu būti kitoks.
Kol darausi kavą, man dingteli, kad greičiausiai toks ir yra troleibuso vaiduoklio tikslas – kad ir kas jis bebūtų. Nė nesvarbu, kas jis yra. Man jo nebereikia. Esu dėkingas, kad parodė šį kelią, atvėrė akis. Aš vėl galiu gyventi…
– O, Linai. Jau norėjau skambinti. Užeik pas mane truputį.
Viršininko balsas primena pravėsusią košę – lipnus, šiek tiek nemalonus ir atstumiantis, tačiau ne tiek, kad iš tiesų keltų šleikštulį.
Nešinas kavos puodeliu klusniai žingsniuoju į stiklinį kubą. Viršininkas deda ant stalo portfelį, kabina į spintą paltą. Aš stypsau tarpduryje, nedrįsdamas sėstis. Jis nepasiūlo. Abu tylime.
Galiausiai jis sėdasi, mosteli ir man. Į mane nežiūri.
– Linai, sulaukiau labai daug kolegų skundų dėl tavo darbo, – kalba tyliai, tuo pačiu pravėsusios košės tonu. Į mane vis dar nežiūri. – Vis dar neturiu ataskaitos už spalį, o jau įpusėjęs lapkritis.
– Aš žinau, aš…
– …tiesą sakant, būčiau ieškojęs tavęs anksčiau, – lyg nė nebūčiau prasižiojęs toliau kalba viršininkas, – bet reikėjo susitvirtinti kitų metų planus. Taigi, viskas labai neblogai išeina, nes šiaip ar taip mažiname etatus. Iš esmės galėčiau forminti pravaikštą ir atleisti be išeitinės. Bet mes tau sumokėsim už vieną mėnesį, tu išeisi šalių susitarimu, visi būsim laimingi.
Viršininkas galiausiai pakelia į mane žvilgsnį. Aš žiojuosi kažką pasakyti, bet viršininko žvilgsnis prilipęs prie kompiuterio ekrano. Savo progą jau praleidau.
Taip ir neištaręs nė žodžio, sliūkinu link savo stalo. Kavą palikau kažkur pakeliui. Kolegos, matyt, viską žinoję anksčiau nei aš, suka žvilgsnius šalin, apsimeta, jog manęs nemato.
Kol renkuosi daiktus, prieina perdėm malonus vyras iš teisės skyriaus. Jis pakiša man pasirašyti susitarimą dėl išėjimo savo noru. Bet aš nenoriu išeiti. Negaliu išduoti savęs. Galvoju apie vaiką, kurį sutikau troleibuse.
Tylomis pasirašau. Tada einu į tualetą, ten keliolika minučių tyliai paverkiu. Apsišlakstęs veidą vandeniu, stabteliu, žiūriu į save veidrodyje. Mėginu jame aptikti tą save, kuriuo dar prieš valandą taip tikėjau. Mėginu vėl sugauti tą jausmą, tačiau jo kaip nebuvę. Aš vėl esu niekas.
Išeinu. Nedrįstu atsisveikinti, bijau, kad niekas nesureaguos. Jie irgi neatsisveikina.
Namo nevažiuoju. Man rodosi, kad ten manęs laukia vaikas iš troleibuso – aš pats, kuriam grįžęs turėsiu prisipažinti esąs beviltiškas nevykėlis. Blaškausi po lietingą lapkričio Kauną, mano drabužiai ir daiktai permirksta. Galiausiai visą mantą, kurią susirinkau darbe, išmetu į konteinerį. Kokia prasmė…
Prisėdu bare, išgeriu alaus. Dar alaus. Kelis degtinės. Mintys apsunksta, ėda lėčiau, tačiau geliantis skausmas niekur nedingsta. Išgeriu dar vieną alaus, tikėdamasis, kad tai užčiaups neapykantą, bet viskas tik pradeda suktis.
Išeinu, klajoju gatvėmis. Suklumpu, vemiu. Štai kaip atrodo dugnas. Kaip galėjau manyti, jog galiu kažkuo būti?..
Eidamas pro stotelę išvystu tuščioje gatvėje troleibusą. Jis plaukia link manęs gatve lyg senas draugas, o aš jam šypsausi. Durys trinktelėjusios atsidaro, o aš žengiu vidun.
Vasara. Mes važiuojame prie Kauno marių.
Durys kitoje stotelėje nebeatsidaro.