26. Juozas Kazlauskas. Nugalėjusi mirtį
Prisiekiu – artėjančią driskių ataką buvo galima užuosti. Kaip sakė Dmytro: gyvas orkas smirda labiau nei miręs. Įstrigę ant Liškiavos piliakalnio, įsitikinome šio posakio teisingumu. Štai ir dabar apie vidurnaktį vėjas nuo Nemuno atnešė su nieko nesumaišomą pašvinkusios mėsos ir svylančių elektros laidų aromato mišinį. Daviau ženklą Arvydui, budinčiam ant „Erelio“ stogo prie elektromagnetinės patrankos.
Danguje, kaip ir šešias naktis prieš tai, iš karto po šlykštaus dvelksmo pasirodė raudonos dronų akys. Suskaičiavau devynis, kaip ir vakar. Pasigirdo Dmytro keiksmai – neabejotinai skaičiavo ir jis. Pamušto „Erelio“ lazerių sistema nebeveikė, su ja orkų dronus būtume galėję tiesiog išgarinti ore.
Toliau sekė kažkas panašaus į naktinę dronų žvejybą danguje virš Nemuno. „Erelio“ patrankos pulsai tarsi nematomas tinklas apgaubė ir išdarkė iš pažiūros darnią dronų rikuotę – keli iš jų susidūrė vienas su kitu, kiti kaip krentančios žvaigždės nevaldomi krito į upę.
Tačiau tiek „Erelio“ generatorių, tiek mūsų pačių fiziniai ištekliai seko, o nuovargis darė savo. Tą kuo puikiausiai žinojo ir priešas. Vienas iš dronų ištrūko iš nematomo tinklo ir nuzvimbė tiesiai link Dmytro pozicijos.
– Dmytro, bėk iš ten! – surikau.
Visą gyvenimą kariaujančiam kazokui du sykius kartoti nereikėjo. Dmytro spustelėjo rankomis savo metalinius kelius, abiejų kojų protezai žybtelėjo melsva šviesa ir pasigirdo išsitempiančią spyruoklę primenantis garsas.
Dmytro pakilo į orą tarsi jo tėvynainis Oleksijus Sereda per 2044 metų olimpinių žaidynių auksinį šuolį į vandenį, tačiau vienintelis vandens šaltinis aplinkui buvo piliakalnio papėdėje tyvuliuojantis tamsus Nemunas.
Ir Dmytro lėkė tiesiai link jo, bergždžiai stengdamasis įjungti levitacinį režimą. Problema buvo ta, kad kojų protezai, katapultavę jį į orą, taip ir liko stovėti ant žemės prie kulkosvaidžio, į kurį kaip didelis metalinis uodas artėjo orkų dronas.
Pasigirdo sprogimas, suspengė ausyse, aplink pažiro žemės grumstai ir tarsi sulėtintame vaizde prieš sprogimo bangai nubloškiant mane ant žemės dar spėjau pamatyti danguje užsižiebiant raudoną, primenantį ilgą ugninę gyvatę, blyksnį.
Stojo tamsa.
* * *
Nežinia po kiek laiko atsipeikėjau.
Šalia manęs stovėjo Dmytro – jis buvo prisitaisęs vieną iš kojų protezų, o kitu, vis dar melsvai žibančiu, baksnojo man į šoną.
– Raiz and šain! – pasakė laužyta anglų kalba.
Apsičiupinėjau – visą kūną maudė, burnoje jutau kraujo skonį. Jau švito. Pabandžiau stotis.
– Sekundėlę, – išgirdau žemą Arvydo balso gaudesį. – Dmytro, būsterį.
Po akimirkos pajutau į veną smingančią adatą, o tada visą kūną užliejančią energijos bangą.
– Nedaryk staigių judesių, – pasakė Arvydas. – Sprogimo banga galėjo gerokai supurtyti vidaus organus, stebėk savijautą.
– Aha, jaučiuosi kaip pervažiuotas… iš vidaus.
– Iš esmės taip ir yra.
– Orkai?
– Jie pasitraukė.
– Kaip? Kai nukrito dronas, jie jau praktiškai turėjo mus.
– Būtent. Bet dronas nenukrito. Jis sprogo ore.
– Kaip tai?
– Neturiu paaiškinimo. Taip pat nesuprantu, kaip Dmytro dar gyvas, o neištiškęs ant Nemuno akmenų.
– Aš kaip katė, – nusijuokė Dmytro, mosuodamas kojų protezu. – Išnaudojau dar vieną gyvybę. Tik va, kojų biočipą dar reiks pakalibruoti. Atliekant šuolį, jos kaip ir turėtų likti prie kūno, o ne iškatapultuoti jų savininką velniop.
– Na, Dmytro, – pasakiau palengva keldamasis. – Aš tau sakiau nesidėti chromo Žiogeliuose. Aš suprantu, skamba gerai. „Žiogo“ implantas, įdėtas Žiogeliuose. Naujausia versija! „Šokinėsi per orkus“, „spardysi jiems subines“ ir taip toliau. Aš žinau tą Žiogelių riperį. Kol neprasidėjo… kol karas neatėjo į Lietuvą, jis dirbo automechaniku. Tame pačiame garaže, kur montuodavo padangas, dabar montuoja implantus.
– Žinau, kitą kartą įsidėsiu implantą pats, svarbiausia, kad programinė dalis būtų atnaujinta.
– Papasakok orkams apie programinę dalį, – pasakė Arvydas, žvelgdamas per žiūronus.
Po kiekvienos nakties piliakalnio šturmo orkai rinkdavo kritusių bendražygių implantus. Čia galiojo taisyklė „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Išimdavo tiesiog vietoj, iš kūnų. Apie jokius laidojimus nebuvo net kalbos. Dažnai jau kitą naktį, prisifarširavusį narkotikų ir alkoholio mišiniu orką galėjai pamatyti jau su buvusio sabutylniko[1] ranka, ar netgi visa optika, įskaitant ir akių obuolius. Labiausiai vertinami buvo vakarietiški implantai. Sklido kalbos, kad juos išoperuodavo iš sužeistųjų dar jiems gyviems esant.
Ir visa tai paaiškina smarvę – pūvančios orkų armijos ženklą.
Dieną, kol neišseko „Erelio“ energijos resursai, galėjome pasikliauti realaus laiko informacija ir įspėjimais, reaguojančiais į kiekvieną priešo krebždėjimą. Bet laikas nebuvo mūsų sąjungininkas. Ir tai kuo puikiausiai žinojo orkai, kurių hakeriai jau seniausiai buvo išstudijavę sąjungininkų šarvuotų oro skraidyklių parametrus.
– Energijos patrankai šiai nakčiai jau nepakaks, – mąsliai tarė Arvydas, nuleidęs žiūronus.
– Kokie variantai? – paklausė Dmytro.
– Galime gintis ir naudoti patranką toliau, bet tada rezervuose neliks energijos pakilimui.
– Na, toli nenuskristume, – pasakiau. – Kol orkai laiko „sieną“ virš piliakalnio, mes įkalinti.
– Vienintelė viltis – Justina, – skėstelėjo rankomis Arvydas.
– Kaip ji?
– Taip pat… Bet einam, kai ką parodysiu.
Justina, įsispraudusi į juodą, plaukiko kostiumą primenančią Tinklo bėgiko aprangą, plūduriavo lediniame nedidelio baseinėlio vandenyje. Visu pajėgumu dirbo ventiliatoriai. Nuo pat 2045-ųjų metų tokia Tinklo bėgikams skirta patalpa tapo privaloma šarvuotų skraidyklių dalimi. Kiekviena orkų brigada turėjo savo hakerius ir Tinklo bėgikus, o išlaisvinant užimtas priešo gyvenvietes, viena pirmųjų užduočių buvo eliminuoti kur nors apleistame rūsyje vonioje plūduriuojantį ir nardantį Tinkle orkų bėgiką. Kol jis nepaleido viruso į sąjungininkų navigacinių sistemas ar neištrynė artilerijos taikinių duomenų. Geriausias priešnuodis tam buvo savi profesionalūs Tinklo bėgikai, kaip Justina. Sėkminga jų integracija į kovinius dalinius buvo viena iš persilaužimo kare priežasčių – pagaliau tapo realu iki metų galo sugrąžinti Lietuvai visus atkąstus teritorijos gabalus.
Virš Liškiavos piliakalnio numušę žvalgybinę užduotį vykdžiusį „Erelį“, orkai iš karto krante nutiesė masyvius Tinklo kabelius ir apjuosė nusileidimo vietą akimis nematoma „siena“. Jos segmentai žibėjo šalia baseinėlio pastatytame monitoriuje – gigantiškas kibernetinis tinklas ne tik blokavo bet kokį signalą iš Lietuvos pusės – pabandžius jį perskristi, visos „Erelio“ sistemos akimirksniu užsiblokuotų. Vienintelis skrydžiui atviras kelias buvo per upę, orkų teritorijos link, kur svetingai laukė išrikiuoti jų artilerijos pabūklai.
Jau pirmąją naktį Justina nėrė į Tinklą, turėdama tikslą išjungti „sieną“ ar bent jau surasti silpnų jos vietų, tačiau orkams užpuolus, ji iš Tinklo taip ir nesugrįžo. Justinos gyvybinės funkcijos buvo stabilios, tačiau atjungti jos nuo Tinklo negalėjome – kibernetinis dekas tiesiog išsilydytų nuo milžiniškos perkrovos, kartu išvirdamas ir vidinius organus.
Kaip aiškino Arvydas, Justinos pasiklydimo priežasčių galėjo būti daug: orkų paleistas virusas, įtampos šuoliai pirmosios naktinės atakos smūgių metu, galbūt ir priešininkų Tinklo bėgiko intervencija.
– Mes nieko negalim padaryti, – apgailestavo jis. – Ji turi pati surasti kelią atgal.
– Ar tai dar įmanoma? Ar ji mus apskritai girdi? – paklausė Dmytro.
– Tik ji pati tai pasakys. Kai sugrįš. Bet atvejų pasitaiko įvairių. Kai kurie bėgikai negrįžta niekada ir tampa amžinai Tinkle klajojančiais sąmonės konstruktais. Bet pasižiūrėkit čia, – Arvydas perbraukė ranka per monitorių. – Matot šį „spyglį“? Ritmas, spaudimas, temperatūra, viskas užkilę. Atkreipkit dėmesį į laiką.
– Vidurnaktis, – pastebėjo Dmytro.
– Aha. Kaip tik tuo metu, kai dronas staiga sprogsta ore, užuot pasiekęs žemę ir išnešiojęs visą tavo poziciją kartu su ten likusiais „Žiogo“ protezais. Kaip tik tuo metu, kai tu, užuot nublokštas į Nemuną, staiga mano akyse pakeiti kryptį ir atsiduri ant „Erelio“ stogo, per plauką neužsimaudamas ant patrankos vamzdžio.
– Manai, Justina kažkaip mums padeda? – paklausiau aš.
– Nežinau. Lygiai tiek pat tikėtina, kad driskių dronų inžinieriai tiesiog priliuobė, lipdydami šią dronų partiją. Jie turėtų detonuoti susidūrę su taikiniu, ne virš jo.
– Šitam kare manęs jau niekas nestebina, – pasakė Dmytro ir užsidegė cigaretę spragteldamas metaliniais pirštais. – Nebent tai, kad aš dar gyvas.
Arvydas parodė į ženklą „Rūkyti draudžiama“:
– Kurinnya vbyvaye[2], Dmytro.
Dmytro šyptelėjo ir su cigarete pasitraukė į koridorių.
Arvydas pasisuko į mane:
– Šią naktį turim skristi.
– Pro sieną? Išsitėkšim į upę.
– Tai paskutinis mūsų šansas. Jei toliau naudosim patranką, neužteks energijos ir vėsinimui. Arba mes iš čia išsinešdinam, arba Justinos kraujas užvirs. Literaliai.
– Vadinasi, turim skristi.
– Turim skristi.
* * *
Septintoji naktis prie Liškiavos piliakalnio buvo kaip niekad graži – žvaigždės apgaubė dangų ir jų atspindžiai tarsi žiežirbos nusėdo tamsiame Nemuno vandenyje. Įsitaisę savo įprastinėse pozicijose tyliai laukėme.
Dmytro kilnojo savo vešlius ūsus ir uodė orą, šiek tiek primindamas zuikį.
– Ateina, – galiausiai pratarė.
Padvelkė smarvė. Vadinasi, apačioje piliakalnio jau pajudėjo orkų armija. Netrukus kaip svetimkūniai žvaigždėtame danguje vienas po kito sužibo raudoni taškai – pasirodė priešų prasiveržimą dengiantys dronai.
– Fakin penkiolika, – suskaičiavo Dmytro ir prapliupo ukrainietiškų keiksmažodžių lavina. – Arvydai?
– Jau! – Arvydas mostelėjo mums ranka nuo „Erelio“ stogo ir šmurkštelėjo pro liuką į vidų. Užsižiebė „Erelio“ prožektoriai ir suvibravo varikliai. Su Dmytro nustatėme kulkosvaidžius automatiniam režimui ir atidengėme ugnį į piliakalnį šturmuojančius orkus.
– Greičiau, dabar! – surikau Dmytro, užšokau ant kylančios skraidyklės platformos ir ištiesiau ranką. Šis aktyvavo savo žiogus ir šiek tiek nerangiai užsklendė šalia. Šį kartą kojų protezai neatsikabino ir tvirtai įsikabino į platformą.
– Prisisekit! – sušuko Arvydas ir „Erelis“ paleido seriją šūvių į Nemuno krantą, maždaug ten kur orkai įkasė Tinklo kabelį. Tai buvo paskutinės vilties bandymas, tikintis pažeisti kabelį ir bent jau akimirkai susilpninti ar išjungti bent jau nedidelį orkų sienos segmentą, tikintis, kad skraidyklė kažkaip pralįs pro vieną iš šio nematomo tinklo akučių.
Su viltimi sužiurome į monitorių, kuriame žalias „Erelio“ taškas artėjo į raudonai pažymėtą virš Nemuno išskleistą sienos struktūrą. Deja, trūkių ar pažeidimų sienoje neatsirado.
– Štai ir viskas, ponai, – neįtikėtinai ramiu balsu pratarė Arvydas. – Buvo verta pabandyti. Šiaip ar taip, „Erelio“ jie negaus.
Tai ištaręs, jis mikliai apgręžė skraidyklę ir pasuko ją žemyn – į besiveržiančią orkų masę.
– Palauk! – suriko Dmytro, rodydamas į viršų.
Šalia keliolikos raudonų dronų akių danguje nušvito ilgą ugninę gyvatę primenantis pavidalas. Iš gyvatės „uodegos“ žiro ugnies kibirkštys ir akimirksniui nakties dangus nušvito kaip dieną. Suūžė vėjas ir ugninis viesulas prieš mūsų akis tarsi impresionistiniame paveiksle pradėjo raikyti erdvę virš Nemuno. Orkų sienos segmentai sužibo prieš mūsų kaip elektrinė girlianda ir tapo matomi plika akimi. Nevaldomi į visas puses besiblaškantys dronai rėžėsi į ją, pramušdami skyles, o ugninis paukštis-gyvatė lankstė ir gniaužė sienos dalis kaip vielos gabalus.
Arvydas sureagavo žaibišku greičiu ir paskutiniu momentu išvengė susidūrimo su žeme. „Erelis“ šovė aukštyn, prasibrovė pro orkų sienos likučius ir prasilenkdamas su ugniniu paukščiu, pasuko Lietuvos kontroliuojamos teritorijos link.
Įsitikinęs sėkmingu pabėgimu, Arvydas įjungė autopilotą. „Erelis“ ramiai sklendė virš pušų viršūnių. Sužiurome vienas į kitą.
– Justina, – vienu balsu ištarėme ir nuskubėjome prie jos.
Baseinėlyje vanduo kunkuliavo, o Tinklo jungtis, dalinai išsilydžiusi, kibirkščiavo ant grindų. Justinos baseinėlyje nebuvo.
Dmytro persižegnojo.
– Ji nugalėjo mirtį, – sušnibždėjau aš.
– Ji tapo aitvaru, – atitarė Arvydas.
– Tau, Tėvyne, mūsų jėgos ir gyvybė, – ištarėme kartu.
[1] Sugėrovo – aut. past.
[2] „Rūkymas žudo“ – ukrainiečių k.