29. Ažriaz. Be vidaus ar išorės

Dagnė vangiai išsitiesė ant sofos.

– Na ir kas, kad parašiau tą disertaciją. Ką ji pakeitė? – paklausė ji tuščios erdvės, nes Eva, kaip visada, buvo nusisukusi į kompiuterį.

– Disertacijos yra skirtos tam, kad į jas per amžius niekas net nežvilgtelėtų, – atsakė Eva.

– Bet manoji turėjo atkreipti visuomenės dėmesį, kad džinai nyksta, ir kad būtent mūsų, žmonių, veikla juos naikina, – pasakė Dagnė. – Aš dirbau prie jos penkis metus. Kai pradėjau, Ažriaz buvo sveika, dūmų debesimis putojanti džinė. Dabar iš jos dūmų tiek, kiek iš užgesusio degtuko. Stengiausi padėti jos genčiai, o išėjo šnipštas. Per tą laiką žmonės atėmė iš džinų dar daugiau buveinių.

– Čia tau pamoka – neprisirišti prie savo tyrimų subjekto, – pasake Eva neatsigręždama.

– Ką tu supranti? – atsiduso Dagnė. Iš buto draugės nieko kito, kaip ciniško atsakymo, ir negalėjai tikėtis.

Kol Dagnė rašė disertaciją, Ažriaz tapo ne tik tyrimų subjektu, bet ir drauge. Būtent Ažriaz supažindino Dagnę su kitais džinais. Būtent ji paskatino juos pasakoti tyrėjai apie savo papročius ir kultūrą. Be Ažriaz ir jos bendruomenės pasitikėjimo Dagnė nebūtų surinkusi medžiagos disertacijai.

Bet per penkis metus virtuali realybė taip išpopuliarėjo, kad džinų pilys susitraukė ir išnyko – VR pasiglemžė visus jų resursus. Džinai, ir visų pirma Ažriaz, tikėjosi, kad Dagnė padarys įtaką visuomenei ir sustabdys džinų buveinių naikinimą. Kaip doktorantė, Dagnė jautėsi turinti dar mažiau įtakos negu, tarkime, kasininkė parduotuvėje. Ir vis dėlto ji jautėsi kalta, nepadariusi daugiau.

– Aš noriu tau padėti, – pasakė Eva. – Ar galiu, kaip nieko nesuprantantis žmogus, paklausti naivaus klausimo?

– Klausk.

 – Kodėl mes negalime sukurti virtualios realybės būstų džinams, kad jie turėtų kur gyventi? Ne, nesiūlau statyti VR pilių. Pilys reikalauja daug skaičiavimo resursų, o džinai mokėti už tai negali. Siūlau juos kurti iš atliekamų skaičiavimo ciklų debesų serveriuose, nes tai miražų nenaikins. Kažkokius paprastus, mažus būstelius. Tipo, kokonus…

– Juokauji? – tarė Dagnė. – Siūlai apgyvendinti džinus kokonuose? Ar pamiršai, kad mažos uždaros erdvės džinams kelia siaubą? Žmonės juos uždarinėdavo lempose ir buteliuose. Tu niekaip neįtikinsi džino lįsti į kokoną.

– Tu teisi, – pasakė Eva. – Hmm… O jeigu pasiūlytum džinui neuždarą erdvę?

– Atvira erdvė nebus namais.

– Aš neturiu galvoje atviros erdvės. Turiu galvoje neuždarą.

– Tu mane tyčia erzini? – paklausė Dagnė.

– Ot ir ne. Yra erdvių, kurios nei atviros, nei uždaros. Ar girdėjai kada nors apie Kleino butelį?

– Ne.

– O apie Mobijaus paviršių?

– Aaa, – tarė Dagnė. – Taip… kažkada.

Ji prisiminė, kaip vaikystėje suklijuodavo du popierinės juostelės galus, iš pradžių ją persukusi.

– Jeigu “eidavai” pirštais ta juostele, atsidurdavai kitoje jos pusėje, nors ir neperžengdavai krašto, – pasakė Eva. – Todėl, kad Mobijaus žiedas, ar paviršius, neturi vidaus ar išorės.

– Aha, – tarė Dagnė, prisiminusi tą logiką.

– Tai štai, tas pats ir su Kleino buteliu, tik jis trimatis. Atsidūrusi “jame”, nesi nei jo viduje, nei išorėje. Eidama jo vidine siena, atsidurtum išorėje. O dar toliau paėjus “išore”, atsidurtum “viduje”. Nes nei vienas, nei kitas iš tiesų neegzistuoja.

– … ?

– Užsidėk VR akinius, parodysiu, kaip tai atrodo.

– Gerai, bet persijunk į žemos kokybės režimą, – pasakė Dagnė. – Aš dabar naudoju tik žemos kokybės VR, nes ji kuriama iš atliekamų skaičiavimo ciklų, ir miražų nenaikina.

– Na tu ir sąžininga, – tarė Eva. – Bet gerai.

Dagnė užsidėjo VR akinius. Eva ėmė į juos projektuoti figūrą, primenančią gertuvę.

– Čia Kleino butelio projekcija trimatėje erdvėje. Trijuose matavimuose jo “ąselė” kerta jo sieną. Bet jo tikrajame pavidale, keturmatėje erdvėje, ji nekerta butelio, nes tu tiesiog iškeltum ar patrauktum ąselę į ketvirtąjį matavimą.

Dagnė net nebandė įsivaizduoti tokio dalyko, nes žinojo, kad nepavyks.

– Tai ką tu vis dėlto siūlai? – paklausė ji.

– Tokių Kleino butelių galima prikurti virtualioje realybėje kiek tik nori. Jie niekam nieko nekainuos, nes bus padaryti iš atliekų. Ir džinai juose gales gyventi.

– Čia mintis, Eva, – pasakė Dagnė. – Gal tu tikrai genijus. Tik nevadinkime jų buteliais. Supranti gi, kokias asociacijas tai kelia džinams. Gal sakykime “Kleino paviršius”.

Eva linktelėjo.

– Bet mintis puiki, – tarė Dagnė. – Džinai nebeatgaus savo miražinių pilių, bet gaus kuklius, individualius masinės gamybos būstus.

– Miražinės pilies IKEA ekvivalentą, – pritarė Eva.

– Na tai ką, reikia susirasti Ažriaz ir pasiūlyti jai tokį namuką, – tarė Dagnė. – Tik klausimas, kur ją rasti.

Paskutinį kartą ji matė Ažriaz virtualioje realybėje prieš keletą mėnesių. Jau tada jos miražinė pilis buvo visai sutirpusi. Tą kartą Ažriaz, plevendama tarsi vėjyje, pakilo iš griuvėsių ir nusklendė nežinia kur. Daugiau Dagnė jos nematė.

– Nežinau, kur džinai dar sugeba išgyventi pastaruoju metu, – pasakė Dagnė. – Miražų dykumose praktiškai nebeliko.

Kai virtualiai realybei paplitus, buvo netikėtai atrasta, kad ji sunkia resursus iš seniai žinomo reiškinio – miražų, buvo per vėlu svarstyti, kaip tai paveiks miražuose gyvenančias būtybes. Būtent, džinus. Kai šie ėmė nykti, žmonija tik apgailestaudama gūžtelėjo.

Eva tylėdama žaidė Kleino paviršiaus atvaizdu kompiuterio ekrane. Jai pajudinus pelę, viena Kleino paviršiaus dalis ėmė trauktis, o kita išniro iš niekur ir išsiplėtė.

– Žiūrėk, čia vaizduojama, kaip Kleino butelio projekcija juda per trimatę erdvę. Kadangi jis keturmatis, mes galime pamatyti tik jo trimatį pjūvį. Supranti? Lygiai kaip, pavyzdžiui, jeigu trimatė sfera kirstų dvimatę plokštumą, plokštumos gyventojai matytų iš pradžių didėjantį, paskui mažėjantį skritulį, – pasakė Eva.

Akivaizdu, kad Eva persėdo ant savo mėgstamo arkliuko, geometrijos, ir džinų problemos jai nuslydo į antrą planą. Dagnė tik labai apytiksliai suprato, ką draugė nori pasakyti. Ji stebėjo išsiplėčiančius ir besitraukiančius Kleino butelio pjūvius VR akiniuose kaip užhipnotizuota. Jie priminė balas, kurios išnirdavo iš niekur, pasklisdavo, ir taip pat greitai išdžiūdavo.

Staiga jai atėjo mintis, ir ji vos nepašoko.

– Aaa! – sušuko ji. – Žinau, ką man tai primena!

– Džiūstančias balas? – paklausė Eva.

– Taip, bet ne bet kokias, o miražines balas iš garuojančio karšto oro.

– Oo! – tarė Eva. – Taip! Kai važiuoji mašina ir pamatai “balas” ant asfalto? Karštą dieną, kai jokių balų negali būti? Ir artėjant, jos magiškai išdžiūsta?

– Būtent, – pasakė Dagnė. – Džinų pilys dykumose irgi yra miražai, sukelti karšto oro. Pilis suėdė VR, bet tos “balos” tebeegzistuoja! Aš dar ne taip seniai jų mačiau. Galbūt VR plečiasi į prašmatnius miražus, tokius, kaip pilys, bet balos jai pernelyg seklios ir nuobodžios. Užtat jų lengva rasti!

– Aha, – pasakė Eva. – Nori eiti paieškoti?

– Eime! – Dagnė pašoko nuo sofos, kaip spyruoklės pamėtėta.

* * *

Jos išėjo į juodą asfaltuotą keliuką.

– O, žiūrėk! – sušuko Dagnė ir mostelėjo ranka. – Matai?

– Taip, ten tikrai veidrodinis plotas ant asfalto, – patvirtino Eva. – Tai ką, nori bandyti taip va vidury kelio?

Dagnė apsidairė.

– Mašinų nesimato, tai galime.

Jos abi užsidėjo VR akinius. Pažiūrėjusi į balos miražą virtualioje realybėje, Dagnė aiktelėjo. Vaizdas buvo toks, kaip ji įsivaizdavo pabėgėlių stovyklas, tik ne žmonių, o džinų.

Apspitę veidrodinį asfalto ruožą, džinai bandė į jį sulįsti. Jų dūmai skverbėsi į “balą” blyškiais plonais čiuptuvais. Tačiau iš to buvo tiek pat naudos, kiek iš bandymo įverti gumą į kelnių juosmenį be žiogelio.

Ir tada Dagnė pamatė Ažriaz. Atpažinti ją tarp kitų džinų nebuvo lengva: jie visi buvo išblukę, pusiau permatomi, susipynę dūmų sruogomis. Tačiau Dagnė neveltui turėjo daktaro laipsnį iš džinų mitologijos. Per tuos penkis metus ji išmoko atskirti mažiausius niuansus jų veiduose.

– Aš matau ją! – tarė ji.

VR akiniuose ji padėjo žymą ant džinės, ir pasidalijo ta žyma su Eva.

– Kaip tu juos ir skiri vieną nuo kito, – pasakė Eva. – Reikia pasakyti, tavo draugei striuki reikalai.

Ir tikrai. Ažriaz atrodė tokia išsekusi, kad jai nebuvo jokių šansų prasibrauti pro kitų džinų dūminius čiuptuvus, ir užimti šį seklų miražą. Dagnei suspaudė širdį, matant jos pastangas.

– Taigi. Aš bijau, kad ji neilgai išgyvens, – pasakė ji.

– Kita vertus, gal ją desperacija labiau motyvuos išbandyti mūsų pasiūlymą, – pasakė Eva.

Dagnė turėjo pripažinti, kad toje ciniškoje pastaboje buvo tiesos. Eva savo avataro virtualioje rankoje jau laikė Kleino butelį.

– Tikiuosi, jos neatbaidys tai, kad būstas yra gertuvės formos, – tyliai pasakė Dagnė, ir kreipėsi į džinę.

– Ažriaz!

Džinė į ją grįžtelėjo.

– Aš atėjau tau padėti. Tu ilgai klajojai tuštumoje, ir tavo jėgos išseko. Aš tau atnešiau būstą, nuaustą iš miražų, kad tu jame galėtum apsigyventi ir atsigauti.

Džinės veide pasirodė nuostaba, bet gal tai tiesiog pūstelėjęs vėjelis ją taip sujudino.

– Kas tu?

– Aš Dagnė! Tu manęs nebepažįsti? A, gal todėl, kad mano VR avataras žemos kokybės?

– Tu mane nori sukišti į ten? – sušnypštė Ažriaz, rodydama į Kleino butelį.

Pokalbį išgirdo ir netoliese esantys džinai. Visas jų raizginys ėmė šnypšti. “Tai juk gertuvė! Tai spąstai!”

– Nekreipk dėmesio, kad jis gertuvės formos, – pasakė Dagnė. – Jis neturi nei vidaus, nei išorės. Tu niekada jame neįstrigsi. Tavęs niekas jame neuždarys. Tai fiziškai neįmanoma.

Ažriaz akivaizdžiai dvejojo.

– Išbandyk šį būstą, Ažriaz, – įsiterpė Eva. – Jeigu tau pasiseks, kiti džinai irgi ims pasitikėti žmonėmis. Argi nenorėtum būti heroje, išvedusią džinų tautą iš pražūties?

– Ne ta metafora! Painioji Vidurinių Rytų tautas! – Dagnė mestelėjo Evai privačią žinutę. – Ir prileisk jus, programuotojus, prie mitologijos!

Džinų raizginys su panieka suprunkštė.  “Ką jos išmano apie mus? Kaip mums jomis tikėti? Kokia ironija – jos vaizduoja, kad nori padėti mums, bet naudojasi virtualia realybe! Jos ir toliau naikina mūsų miražus!”

Tai buvo tikrai ironiška, pamanė Dagnė. Tačiau kaip kitaip jos galėjo susisiekti su džinais, jei ne per VR? Jai ėmė rodytis, kad nepavyks Ažriaz įtikinti priimti naują būstą. Juk Ažriaz jos net  neatpažino. Viskas buvo veltui.

Šurmulyje pasigirdo kiek garsesnis šnaresys. “Bet jos naudoja žemos kokybės VR! Jos stengiasi nenaikinti mūsų resursų. Gal jos tikrai nori padėti!” Tai šnibždėjo Dagnei nepažįstamas džinas. “Ei, Ažriaz, jeigu tu neimi to namuko, aš jį imsiu ir išbandysiu!”

– Ne ne! – užprotestavo Ažriaz. Galbūt kito džino susidomėjimas ją įtikino, kad tai buvo vertingas daiktas. – Aš išbandysiu jį pati! Ką man reikės daryti?

– Tiesiog pabandyk įlįsti į šį būstą. Jis vienpusis, supranti? Tai reiškia, kad jame nėra nei vidaus, nei išorės. Tau jis visiškai saugus, – pasakė Eva. – Jis vadinasi Kleino b… – Ji susigriebė paskutiniu momentu, ir pliaukštelėjo mintyse sau delnu per kaktą. – p… paviršius.

– Kaip jame gali nebūti nei vidaus, nei išorės? – paklausė Ažriaz.

– Tai tokia ypatinga geometrija, – paaiškino Dagnė. – Išbandyk ir įsitikinsi.

Eva iškėlė Kleino paviršių džinei prieš veidą. Kažin, ar Ažriaz supras, kaip į jį įlisti, pamanė Dagnė.

Jos širdis šoktelėjo iš džiaugsmo, kai iš džinės rankovės lendantis dūmelis, tarsi dvejodamas, įsivijo į Kleino butelio angą. Dagnė laukė užgniaužusi kvapą. Greitai dūmelis sutirštėjo, energingiau nusruveno į Kleino butelį, ir Dagnei net akys iššoko. Po butelį ėmė vytis nuolatos sruvenantis dūmų kamuolys. Jame Dagnė matė džinės veidą išnyrant tai vienur, tai kitur. Ažriaz pranėrė pro abi Kleino butelio angas gal kokį milijoną kartų, matyt tikrindama, ar tikrai iš jo bet kada gali ištrūkti; ar tikrai jis neturi nei vidaus, nei išorės. Greitai visas paviršius pasidengė ištisiniu dūmų sluoksniu. Džinė užėmė kiekvieną to paviršiaus kvadratinį centimetrą. Panašu, kad ji stengėsi įsitikinti, jog iš tiesų nėra suvaržyta jokių sienų ar uždarų erdvių.

Pagaliau dūmų sūkurys sulėtėjo. Džinės veido bruožai vėl nusistovėjo į beveik žmogišką veidą.

– Jūs mane nustebinote, – pasakė Ažriaz. – Tikrai iš jūsų, žmonių, aš to nesitikėjau.

Dagnė nedrąsiai nusišypsojo. Atstatyti teisingumą buvo geras jausmas. Ji galės grąžinti džinams būstus. Kažkam tai sudarys skirtumą tarp gyvenimo ir mirties.