30. Tomas Oksas. Amerikietiška svajonė
Kelis mėnėsius trunkanti kaitra kankino Misisipės deltoje įsikūrusius Fervudo gyventojus. „53-iųjų pragaras”, – taip praminė šią vasarą. Laukdami šios gamtos stichijos pabaigos, žmonės rinkosi leisti laiką tvankumoje tarp keturių sienų.
***
Priekinių dantų stokojanti mergaitė susiraukusi stebėjo kas vyksta už kavinės lango. Prie staliuko priėjo melsva suknia ir balta prijuoste dėvinti padavėja. Bloknotu vėsindamasi paklausė:
– Ko sekmadienio popietę pageidaus ponai Burtonai?
– Kokie desertai šiandieną? – į klausimą klausimu atsakė Mis Burton – laiba, languota suknele dėvinti dama. Jos preciziškai sušukuoti banguoti plaukai talkino mandagiai šypsenai.
– Turim klasikinį amerikietiškos svajonės obuolių pyragą, – padavėja žvilgtelėjo virtuvės link, – na, gal dar bus likę Luizianos purvinio kekso.
– Tuomet mums 3 svajones, dvi kavas, vieną jų be cukraus, man, – pabrėžė Mis Burton, – o mažajai kolos.
– Ir vieną budvaizerį, – pridūrė apkūnus, gauruotą meškį primenantis ponas Burtonas.
Žmona krūptelėjo išgirdus tokį vyro pageidavimą, bet gretai susiėmė. Jos lūpų kampučiai visomis išgalėmis bandė išlaikyti šypseną klausantis padavėjos kartojamo užsakymo bei palydint ją nueinant. Pastarąjai dingus iš akiračio, persimainė:
– Sekmadienį alų? Tau viskas gerai? Sekmadienį alų? – palinko prie jo.
– O ką negaliu? Neuždirbu? Meri, gal priminti ant kieno galvos sėdi? – užsidegė vyras.
– Ant subingalvio, – vikriai uždengusi mergaitės ausis atrėžė Meri ir pridūrė: – Poli, gi tu žinai, daktaras tau liepė negerti su vaistais. Aš nenoriu, kad tu pasibaigtum kaip tavo tėvas.
Staiga, pokalbį pertraukė mažoji šeimos atžala, vis dar žvelgdama pro langą:
– O kodėl šitas dėdė stovi kieme ir nejuda?
Mis Burton akys pabėgo nuo vyro prie vaizdo už lango. Išdegusios žolės apsuptyje, už kelio esančiame kieme, stūksojo gerai pažįstama figūra.
– Brangute, čia ponas Kovalskis. Jis visas dienas taip leidžia. Galbūt stebi paukščiukus, galbūt šildosi saulutėje…
– Meri, nedūryk vaiko. Jis, – švilpdamas Polis pasukiojo pirštą ties smilkiniu. – Aš dar pats mažiukas kaip tu buvau, o jis jau stovėdavo kieme ir spoksodavo į kelią it kokia statula.
– Poli, ką tu čia kalbi, – bandė pertraukti žmona, tačiau vyro vėšlūs antakiai susiraukė, ir pastarasis palinkęs prie dukros tęsė:
– Klausyk ką tau papasakosiu, Marijete. Vieną rudens naktį aš ir Robis Niūmanas išsliūkinome iš namų ir nuėjome į jo kiemą pašniūkštinėti. Tuo metu jau visas miestelis žinojo, kad jo šeimynėlė apsėsti indėnų dvasių. Matai, jų namas stovėjo ant senųjų indėnų kapų, – šnopuodamas patikslino Polis. – Tąnakt iš jo namo sklido kažkoks nežemiškas cypčiojimas, it kojoto klyksmas, bet ne tai… Mes prisirinkome akmenukų ir pradėjome svaidyti juos į langus. Ir tu žinai ką? Po kelių sekundžių visos, ir aš nemeluoju, visos namo šviesos vienu metu užsidegė! Mes skuodėm namo it širšių lizdą pastuksenę, ir tik ties Robio namais stojom pažiūrėti atgal. Nuo to namo vis dar sklido šviesos aukštyn. Kitą dieną visas, ir aš nemeluoju, visas miestelis kalbėjo, kad naktį matė skriejančius NSO Fervudo danguje. – žvelgdamas į dukrą linksėjo Polis.
– Kam tauški tas nesąmones vaikui. „NSO”, „indėnų dvasios”, – imituodama vyrą, pastorintu balsu atrėžė Meri, – visiški paistalai.
– O tu buvai, kad žinai? Nes aš tai buvau, – sukryžiavo rankas vyras.
– Gi aš tau ne kartą sakiau, kad mano mama kartu su juo mokėsi. Gabus vaikas buvo. Mokykloje net neįpusėjus klausimui jau keldavęs ranką ir žinodavęs atsakymą. Dar gi lankęs berniukų chorą bažnyčioje…
– O dabar koks krikščionis iš jo? Su pačiu velniu susidėjęs! – pertraukė žmoną Polis.
– Poli, ponas Kovalskis mūsų parapijietis, gal tik kiek keistokas, – neatlyžo žmona.
– Ar tu matei jį kada per mišias? Nes aš tai nė karto. Miesto išpera, tik tiek,- numojo ranka vyras.
– Mamyte, o kas nutiko jam? – žvelgdama pro langą į kaitroje stovintį išraudusį vyrą, klausė Marijetė.
– Viskas prasidėjo, kai jo tėvelis mirė, – piktai žvilgtelėjo į Polį Meri.
– O kaip jis mirė?
– Na, jam einant 14-tuosius metus, jo tėvelis naktį vėžiavo, ir, matyt, paslydo, ar kas nutiko, ir…
Staiga įsitraukė Polis:
– Jis nusiskandino, nusižudė, – pirštu perbraukė per savo kaklą Burtonas, – ir nereikia tų visų „netyčia”, „paslydo”, – plonintu balsu imitavo žmoną. – Niūmano senelis pasakojo, jog Kovalskis vyresnysis prieš mirtį dirbdamas kasykloje kažką iš jos išnešęs. Ką, pats Dievas težino, bet nepraėjus nė savaitei „prisivėžiavo” Misisipėje, – greitakalbe išdrebė Polis.
– O jo mamytė? – mikliai nusisukus nuo tėvo paklausė Marijetė.
Ponia Burton paglostė garbanotus dukros plaukus žvelgdama pro langą.
– Na, ponia Kovalski gyveno toliau. Tiesa, po vyro mirties retai kada eidavusi laukan. Bažnyčioje nebesilankydavo, kartais ją dar galėdavai pamatyti parduotuvėje. Bet ir tai, galiausiai sūnus apipirkdavęs ją. – atsikrenkštė Mis Burton, – tavo močiutė pasakojo, kad jis taip ir nebaigė mokyklėlės.
Mergaitei nespėjus prasižioti, pakvipo keptais obuoliais ir kava. Prie stalo prisistatė padavėja nešina trejomis lėkštėmis pyrago bei gėrimais.
– Stebit miestelio kaliausę, – pratarė pastaroji, statydama ant stalo alų, – bent varnos jo kieme nekarksi.
Polis užsivertė bokalą, nugerdamas gerą trečdalį ir pirštu dūrė į orą tarp jo ir padavėjos:
– Tai tu irgi manai, kad jam – kū-kū?
Padavėja pažvelgė pro langą. Saulės spinduliai atsispindėjo nuo prakaito nulietos Kovalskio kaktos.
– Irgi? Jo, nepaneigsi.
– Mes su brangiąją kaip tik edukuojam jaunėlę apie miestelio įžymybės keistumus, – mirktelėjo padavėjai Polis.
Padavėja viena ranka laikė padėklą, kitą pasidejo ant klubo ir atsilošė.
– Žinot, jo motin dirbusi šioje pačioje kavinėje dar kuris laikas iki manęs. Pastaroji irgi buvo keistoka. Sena virėja ją vis dar mini Kruvinosios Meri vardu. Sklido legenda, kad kelios savaitės po laidotuvių ji, visa juodai pasidabinusi, atlėkė į darbą, bliovė nesustodama ir kartojo, kad sidabriniam veidrodėlyje mačiusi savo mirtį. Ale kaip kosėja gulėdama, lūpos pamėlę ir taip toliau. Nuo tos dienos darbe daugiau ir nepasirodė.
– O tai ką ir mirė po to? – susiraukė Polis.
– Ne, ne iškart. Po gerų keturių metų, – atsakė padavėja.
– O nuo ko? – įsitraukė ir Mis Burton.
– Jei tikėsime legenda, tai veidrodėlis nemelavo – po žiemos ją iš tiesų pasiglemžė pneumonija. Nors ką gali žinot, – numojo ranka padavėja, – retai ir dabar iš namų kamino rūksta dūmai.
Pašaukta prie kito staliuko sėdinčių svečių, padavėja paliko Burtonus. Polis pasistūmėjo vieną „Klasikinį Amerikietiškos svajonės obuolių pyragą” ir dideliais kąsniais jį dorojo. Meri tą
darė kiek delikačiau, kaip pridera prisižiūrinčiai damai. O mažoji dar nebuvo kibusi į savo „svajonę”.
– Mamyte, o kada jis pradėjo taip stovėti? – po ilgos pauzės paklausė mergaitė.
– Nežinau, mažiuke, mes jį visad tokį atsimenam.
– O bet kada? – neatlyžo mergaitė.
– Na, jis dar kiek padirbėjo metęs mokyklėlę. Kaip ir jo tėvelis, kasykloje kasė anglį, bet po kokio dešimtmečio nustojo dirbti. Tada ir pradėjęs lauke stoviniuoti. Bent tavo močiutė taip pasakojus.
– O kodėl? – Marijetė žvelgė pro langą.
– Nežinau, brangute, gal jis taip liūdi, – gurkštelėjo kavos Meri.
Į dukrą pažvelgęs Polis, šįkart susiturėjo.
– Mamyte, o gal jis irgi pažiūrėjo į veidrodėlį? – atsisuko Marijetė.
– Tai tik seni pramanai. Ar ne, Poli? – vyrą akimis pagavo Mis Burton.
– Taip, taip, Marijete, čia tik bobų paistalai, jis tiesiog pakvaišęs, – kramsnojant atsakė.
***
Tądien, 53 – iųjų vasarą, Burtonai išėję į dulkėtą gatvę sėdo į savą geltoną kadilaką. Marijetė pravažiuodama bandė pamojuoti lauke stovinčiam senukui, tačiau jo žvilgsnis žvelgė kiaurai ją į kelio tolį. Polis pusiaukelėje link namų susikeikė, jam priešprieša išlėkus žaliam čevi sunkvežimiui, tačiau spėjo išsukti į kelkraštį. Meri tą vakarą sulaukė skambučio iš pastoriaus žmonos, ją pakvietė į šarvojimo chorą. Tądien, kieme stovintį senį Kovalskį partrenkė iš kelio išlėkęs žalias čevis.