Nr. 2. Milda Jensen „Ką gali padaryti laikas ir meilė“
Marius stebėjo, kaip Tėvukas nusiima geležinkeliečio kepurę ir lenda per skylę vielinėje tvoroje. Po akimirkos perlindo pats. Jiedu stovėjo šabakštynuose, bet per plikas šakas matėsi spindintys bėgiai.
– Dabar pamatysi, – tarė Tėvukas, taisydamasis kepurę, – ką gali padaryti greitis ir masė.
Jis prasibrovė per krūmus. Išsitraukęs iš kišenės keletą geležiukų išdėliojo juos ant bėgių. Marius priėjo arčiau. Varžtas, veržlė, šaukštelis, sąvaržėlė, alaus kamštukas.
– O, jau zvimbia. Pasitraukim.
– Kas zvimbia?
– Bėgiai. Kai traukinys važiuoja, zvimbia. Galima pirmiau išgirst, nei pamatyt.
Ir tikrai – netrukus iš tunelio švilpdamas išniro traukinys.
– Traukimės, traukimės.
– Kad jis dar labai toli?
– Bet labai greitai važiuoja, – atsakė Tėvukas, tempdamas Marių už striukės rankovės.
– Kad visai negreitai?
– Taip tik atrodo.
Jiedu sulindo atgal į krūmus. Marius patraukė šaką, kad geriau matytų. Traukinys, regis, visai neskubėjo – bet juo labiau artėjo, tuo greičiau lėkė į juos. Ir kai pasiekė ant bėgių išdėliotą kliūtį, pradundėjo lyg niekur nieko. Marius žvilgtelėjo ir nerado traukinio pabaigos; tuomet bandė pamatyti traukinio pradžią, bet tos irgi nebesimatė. Priešais beprotišku greičiu lėkė vagonas po vagono, tačiau neatrodė, kad traukinio lokomotyvas toltų, o sąstato galas – artėtų. O tada traukinys baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Paskutiniai vagonai jau buvo tolumoje ir tolo vikšro greičiu. Ore liko tik mazuto kvapas. Bėgiai zvimbė.
Tėvukas, susiradęs šakelę, jau braukė tai, kas liko iš daiktų, į savo kepurę.
– Dar neliesk! Karšta.
Po akimirkos Marius visgi laikė geležiukus rankoje. Jie visi buvo tapę ištęstais savo pačių šešėlais. Kamštelis pavirto į paprasčiausią skrituliuką. Iš sąvaržėlės neliko beveik nieko – atrodė, kad vos bakstelėjus pirštu subyrės. Iš šaukštelio bus galima daryti strėlės antgalį. Varžtas atrodė lyg ilgas grybukas su mažute kepuraite. Tai, kas gavosi iš veržlės, Mariui patiko labiausiai: šleivokas skrituliukas su netaisyklingos formos skylute per vidurį.
Kai grįžo namo, pervėrė siūlą ir pasikabino ant kaklo.
Po dvidešimties metų čiuopė tą skrituliuką per marškinėlių audinį. Tėvukas sėdėjo priešais už stalo, bet jo žvilgsnis buvo tuščias, nugręžtas į save.
– A? Kas išvyksta? – nutraukė tylą.
– Marius! Išvyksta! Toli! – mama stengėsi tarti žodžius aiškiai ir garsiai.
– Kas toks?
– Marius!
– Aš, – Marius kilstelėjo ranką ir pamojavo, bandydamas atkreipti Tėvuko dėmesį.
Tėvukas įsižiūrėjo į jį. Matėsi, kad įtemptai galvoja.
– Aaa, Marius, taip taip. Marius! – Tėvuko veidas nušvito. – Tai keliauninkas būsi? – Nusišypsojo. Pusės dantų jau nebuvo likę. – Oi smagu keliauti. Geriausia traukiniu. Kaip keliausi?
Širdį sugniaužė.
– Traukiniu, žinoma, – pamelavo.
Atsisveikinti su mama buvo paprasčiau. Jie tiesiog stovėjo apsikabinę, kol mama galiausiai atsitraukė ir nusišluostė akis.
– Tu daryk tai, kas tau geriausia. Esi suaugęs.
Po dvidešimties dienų Marius lipo iš kosmobuso į kosminį laivą. Prisijungęs prie vietinio tinklo parašė mamai: „Jau laive. Myliu ir niekada nepamiršiu. Prižiūrėk Tėvuką ir perduok linkėjimus. Viskas bus gerai.“ Po poros sekundžių išsiuntė dar vieną: „Rašyk kaip jums sekasi. Nuvykęs viską perskaitysiu.“ ir kartu su kitais būsimais kolonistais nužingsniavo ilgais meteore išskobtais koridoriais link miego kapsulių. Nepraėjo nė penkios minutės, kai mama atrašė. Matyt, budėjo prie telefono.
„gero kelio“
„būk laimingas“
„mes ilgėsimės“
Mamai buvo labai nebūdinga siųsti kelias žinutes po porą žodžių. Visada stengdavosi parašyti viską vienu ypu, gražiai ir tvarkingai. Kol ateidavo atsakymas, Marius būdavo ir pamiršdavo, kad jiedu šnekasi. Šįkart ji skubėjo.
„gerai, rašysiu“
„tu dar nesupranti“
„kai suprasi bus per vėlu“
„bet aš vis tiek tave myliu“
„Tėvukas irgi“
Nesupranta ko? Kad niekada daugiau jų nepamatys? Suprato puikiai ir dėl to jautėsi liūdnai. Žinojo, kad pasiilgs Tėvuko, nors iš jo buvo likęs tik šešėlis to tvirto ir energingo vyro iš vaikystės. Visgi nuotykis, šansas tapti pirmosios kolonijos vienu iš įkūrėjų, išnešti žmoniją iš Saulės sistemos lopšio jaudino ir viliojo labiau.
Marius rado savo kapsulę. Informaciniame skyde švietė jo kelionės planas: pirmiausiai jam teks miegoti 80 metų. Pabudus lauks variklių inžinieriaus pareigos įvedant laivą į orbitą. „Jau einu miegoti. Iki“ – išsiuntė žinutę ir pagavo, kad jokio „iki“ nebus.
– Dabar pamatysi, ką gali padaryti greitis ir masė, – sušnabždėjo sau ir nuspaudė miego kapsulės aktyvacijos mygtuką.
ʘ
Rytas išaušo sunkus. Beprotiškai troškino. Marius ir dar keli inžinieriai buvo pažadinti anksčiau nei likę keleiviai. Susirinkę kajutkompanijoje gėrė rehidratacinius tirpalus ir skaitė praėjusių pamainų ataskaitas. Kelionė ėjo pagal planą, buvo tik pora nežymių variklių sučiaudėjimų, neturinčių įtakos kelionei ar būsimiems manevrams. Ekrane rodė vaizdą iš išorės: centre buvo matyti mėlynas taškėlis. Jų kelionės tikslas.
Po kelių tirpalo porcijų pasijutęs pakankamai žvaliai, Marius atsidarė asmeninį paštą. Kai prašė mamos rašyti, darė tai nuoširdžiai, ir pažadą ketino ištesėti. Nesitikėjo nieko ypatingo – sveikinimų su gimtadieniu, pranešimo apie Tėvuko mirtį, ir galiausiai pranešimo apie mamos mirtį.
Iš pradžių mamos žinutės buvo retos. Be gimtadieninių sveikinimų, porą sykių metuose parašydavo ataskaitą kokios nors kelionės – buvau ten, mačiau tą. Tikiuosi, kad ir tau ten bus gerai.
Bet metams bėgant laiškai tapo dažnesni ir intymesni, tarsi mama siųstų juos į juodąją skylę, kur jie amžiams pradings kartu su šviesa. Tekstai darėsi netvarkingesni, mama nebesivargino sudėti visų skyrybos ženklų, išlaikyti taisyklingos sakinio struktūros. Juose vis daugiau vietos ėmė užimti Tėvukas. Marius skaitė juos paskubom, susitelkdamas tik į esmę.
Ieškome vaikštynės. Naujos brangios
Įtaisėme naują tualetą, su rankenomis
Tėvukas nebeatsistoja
Pavyko surasti naudotą ligonio lovą. Pasodinu ir pamaitinu
Tėvukas vis klausia, kur tu ir kada grįši
Nepavyksta rasti namų slaugos
Negaliu išvežti į senelių namus, jam bus baisu
Jis manęs nebeatpažįsta
Jis galvoja, kad aš jo mama
Tėvukas pamiršta žodžius. Šiandien niekaip negalėjo pasakyti „puodelis“
Prausiu kartą per savaitę
Reikia vartyti, kad neatsirastų pragulos
Šiandien vis šaukėsi tavęs
Jam sunku ryti
Marius atsistojo ir svirduliuodamas nuėjo į tualetą. Ten prausėsi veidą šaltu vandeniu. „Tu dar nesupranti“. Dabar jis suprato, ką mama turėjo minty. Vienatvę. Apleistumą. Bejėgiškumą.
Jis sugniaužė kumščius ir pasuko atgal į kajutkompaniją. Tarpdury vos nesusidūrė su kitu inžinieriumi. Kurį laiką stovėjo, žvilgsnį įsmeigęs į ant stalo gulintį telefoną. Žinojo, ką ras toliau skaitydamas. Dvejojo, ar pajėgs išsilaikyti nepalūžęs. Bet privalėjo. Tai buvo paskutinė duoklė, kurią jis galėjo aduoti savo Tėvukui: būti liudininku.
Išvežėm į ligoninę
Dar vienas insultas
Visiškai nebekalba
Gavom vietą valstybiniuose slaugos namuose
Maitina per vamzdelį
Slaugutės piktos ir atžagarios, bijau su jomis palikti
Dieve, meldžiu, pasiimk jau jį. Bijau, kad jis laukia Mariaus
Viskas. Tebūnie jam lengva žemelė
Marius išjungė telefoną. Matė, kad laiškų beveik antra tiek, bet nujautė, kad jose pasakojama istorija eis ta pačia vaga. „Kai suprasi, bus per vėlu“. Drebančiomis rankomis užsidengė veidą. Kaip jis nesuprato to anksčiau? Kaip negalėjo numatyti? Ir kodėl mama nebandė jo sulaikyti?
Marius pajuto keistą trauką krūtinėje. Nebegalėjo sėdėti. Pakilo ir pasileido bėgti koridoriais, kiek tik kojos neša. Sustojo tik kai nebebuvo kur toliau bėgti, sunkiai pakeliamame karštyje, supamas kaukiančių variklių. Čia, būdamas taip arti Žemės kaip tik įmanoma, jis suklupo ir leido sau rėkti iš bejėgiškumo. Taip, dabar jis suprato, suprato beveik šimtmečiu per vėlai, kam pasmerkė savo artimiausius žmones. Ir kam pasmerkė save. Vienatvei ir atskirčiai, skaudinčiai tuštumai ten, kur turėtų būti meilė.
Krūtinę skaudėjo, lyg žaibais raižė. Marius išsitraukė veržlės pakabuką. Jis švytėjo melsvai, nuo kraštų tiesėsi vaiduokliški išlydžiai. Girdėjosi tolimas zvimbimas. Veržlė tarp pirštų vibravo, zvimbimas artėjo, o tuomet iš skylės išriedėjo traukinys. Parbloškė Marių visa savo mase ir greičiu ir išsinešė į atvirą kosmosą. Dangus vis griuvo ir griuvo, bet niekaip neartėjo; žvaigždės krito viena po kitos visur aplinkui, išdegindamos Mariaus akių tinklainėje ilgus šviesius dryžius. Pralėkusios sukrisdavo į spindintį ežerą po kojomis, kuriame iš lėto nuskęsdavo.
Ežere ant liepto stovėjo Tėvukas ir žvejojo.
– Na gal jau gana. Žiūrėk, kiek priverkei – jau ir žvejoti galima.
Tėvukas stovėjo nusisukęs, bet Marius žinojo, kad ten jis: nedidelio ūgio, tačiau tvirtų pečių, su geležinkeliečio kepure. Pabandė prieiti, bet negalėjo pajudėti. Ieškojo, ką pasakyti, bet visi žodžiai atrodė beprasmiški. Galiausiai tarė:
– Atleisk, kad negalėjau būti šalia.
– Baika, – Tėvukas numojo ranka. – Tau dabar reikia ten, – pažvelgė viršun.
Tarp krintančių žvaigždžių švietė planeta, kol kas tik kaip mėlynas taškelis.
– Kad ji dar labai toli?
– Taip tik atrodo, – Marius galėjo prisiekti, kad išgirdo Tėvuko balse šypseną. – Tu dar pamatysi, ką gali padaryti laikas ir meilė.
Tėvukas atsisuko ir pažvelgė į Marių. Buvo visiškai toks pats, kaip vaikystėje: akys žvalios, antakiai juodi ir vešlūs, šypsantis spindi auksinis dantis.
– Gyvenk.
Tarp judviejų visu greičiu pralėkė traukinys. Nusinešė krintančias žvaigždes, ežerą, lieptą, Tėvuką ir dundėdamas pranyko veržlės skylutėje. Marius liko gulėti ant grindų, rankoje spausdamas pakabutį, supamas tolstančio zvimbimo. Vaiduokliškas švytėjimas blėso. Varikliai tebekaukė.
– Mariau! Mariau!
Koridoriumi artėjo balsai ir skubančių žingsnių aidas. Marius atsisėdo, nusišluostė skruostus. Pakilo ir atsigręžė balsų pusėn.
– Aš čia! Man viskas gerai!
Jis išėjo pasitikti savo bendrakeleivių. Jie bus sunerimę, galbūt šiek tiek pikti ant jo, bet ir lengviau atsikvėps jį pamatę. Jis pastebės, kad jie irgi kątik bus išgyvenę suvokimą, ką prarado. Ištisus gyvenimus, kuriuose nedalyvavo. Nei vienas nenorės prarasti vėl, juolab per anksti, juolab beprasmiškai. Be žodžių vienas kitą supras ir tai keistu būdu šiek tiek užlopys atsiradusią skylę sieloje. Su laiku jie taps glaudžia šeima. Kartu bandys sukurti naują pradžią ir dalyvaus kiekvienoje šio naujojo gyvenimo akimirkoje.
„Bet aš vis tiek tave myliu“. Marius dar pamatys, ką gali padaryti laikas ir meilė.