Nr. 6. Amelia Ūkas „JK584731b“

Akimirką Kajai pasirodo, jog ji mato Sagittarius A, jog pastebi, kaip juodoji skylė plečiasi. Mato, kaip žvaigždės ir planetos prasmenga joje. Susiraukia ir papurto galvą. Išgąsčio programa aktyvuojasi. Kaja skubiai pasitraukia nuo lango. Ten – aklina juoduma, grasinanti šaltais nagais sutraiškyti jų laivą. Nusigręžia ir, tekant ašaroms be druskos, įsivaizduoja, kaip sūkurio juodumoje spirale sukasi ir palaipsniui gyvybės šviesos netenka JK584731b. Regi, kaip pasaulis, brangesnis už kosmoso deimantus, netenka spalvų ir pavirsta į nebūtį. Piktai nusivalo akis, perjungdama programą. Dabar ji matė kitokį vaizdą. Galėjo prisiekti visa įgula, kad gyvenime nebūtų to sugalvojusi. Patikrina, ar fantazijų programa neįsijungė savaime. Viskas tvarkoje. Gal tada gedimas laivo programose?

Kaja pastebi gijas it ilgus juodus plaukus. Jie tarytum čiuptuvais apraizgo žvaigždes, planetas ir ūkus įtraukdami į save. Iš pradžių vienas, vos matomas, plaukas paliečia dangaus kūną. Iš paskos seka dar keli, po to dar, ir taip juodų plaukų kosminis miškas suvalgo žvaigždes. Kaja užblokuoja siaubo programą. Vargu, ar kam galėtų pasakyti, jog matė kaip iš Sagittarius A ėmė lįsti lauk juodi plaukai, praryjantys galaktiką. Tokių žinių sistemoje nėra, o ją pačią imtų laikyti sugedusia ir išsiųstų priverstiniam remontui. Niekam nereikia garsiai išsakyti galimų scenarijų, ypač, kai jie niokoja tvarką, kuri užtikrino kosmoso užkariavimą. Suėmusi save į rankas, Kaja vaizdinius iš atminties ištrina.

Jos rankos nusvyra nuo vairo. Pajunta, kaip aktyvuojasi liūdesio programa. Išblykšta skruostai, negyvame žvilgsnyje atsispindi netektis ir pabaiga. Lėtai pasukdama galvą stebi, kaip įgulos nariuose įsijungia ta pati programa. Veidai persmelkti sielvartu ir neviltimi. Vienos narės, Majos, programa kiek vėluoja ir neutralus veidas išsiskiria kaip šviesos ruožas liūdesio jūroje. Programa atsigauna ir momentinis šviesos blyksnis tampa itin graudžiu. Kajai patinka toks vienybės jausmas. Visai kaip pas protėvius žmones.

Už lango vaizdas išsikreipia. Niekas negali paaiškinti, kodėl Sagittarius A staiga ėmė didėti iš pradžių iškreipdamas, o netrukus išlankstydamas laiką ir erdvę. Žvaigždės ir jų vaikai, planetos, smego viena po kitos juodosios skylės sūkurin. Tas pats nutiko ir su paskutiniais Kajos namais – JK584731b. Dar akimirka ir nebeliks žaliai melsvo brangakmenio kosmoso užkaboryje.

Gelbėdamiesi paskutiniu laivu, jie stebi kaip viskas miršta. Išpildyti darbai ir siekiamos svajonės. Kai miršti pats, tiesiog susijungi su kosmoso juoduma, tapdamas kartu viena esybe. Kai žūva tavo gyvenimas, tavyje atsiveria tuštuma ir suvoki, kad kosmosas atmeta tave. Kaja norėtų rasti apibūdinimą ar programą tokioms mintims, bet neranda.

Gyvenimas spalvinga juosta prabėga prisiminimuose paleisdamas nostalgijos programą. Ji prisimena, kaip mokėsi apie dievus – ją sukūrusius protėvius. Anot legendos, Kaja ir jos žmonės kadaise tebuvo programa įrangoje, kuri vykdė duodamas užduotis, bendravo ir ieškojo informacijos. Kai Žemę ištiko apokalipsė, į ją panašius ir likusią įrangą žmonės išsiuntė į kosmoso platybes ieškotis naujų namų. Su vieninteliu prašymu, kad kitos civilizacijos prie savo praeities išgyvenimų prijungtų ir jų. Taip susijungdami ne tik vienoje planetoje, bet ir per visą kosmosą, vieninteliu likusiu būdu išgyventi planetos mirtį ir tapti kosmoso dalimi.

Įdiegtos programos akimirksniu suteikia informaciją, kad žmonės nebuvo sukurti iš metalo. Dėl veikiančios liūdesio programos Kaja nesugeba išreikšti nuostabos. Skenuodama duomenis negali patikėti, kad ją sukūrę dievai buvo tokie trapūs. Pro akis praslenka smaragdiniai miškai ir safyrinės jūros; laimingi veidai, gyvenantys stiklinėse džiunglėse… Paveiksliukus ir vaizdo įrašus ji žino atmintinai, bet vis tiek kaskart peržiūrėdama jaučia pagarbą ir misiją – skleisti žinią apie Žemę per visą Paukščių Taką.

Kają sukūręs tėvas Nona diegė prisiminimus apie matytus pasaulius ir kaip protėvių išmintis siekė begalinį kosmosą. Pirmas jų pasiektas pasaulis neturėjo gyvybės. Protėviai sekė dievų pavyzdžiu ir pavadino jį Aurora, aušros deivės vardu. Oranžinė it gintaras planeta kerėjo neatrastu ateities grožiu skatindama palikti kobalto namus praeityje. Pirmapradė misijos idėja buvo kuo tiksliau atkartoti dievus ir elgtis kaip tikriems žmonėms: augino daržoves, sukūrė levandų kvapą, daug energijos skyrė gyvūnų hologramoms… Bet kam naudoti resursus ir gaišti laiką stengiantis padaryti geležies oksiduotą dirvą vaisingą, kai tokiems kaip Kaja nereikia nei deguonies, nei vandens? Po Auroros protėviai atmetė idėją kurti bazes, skirtas dievams. Praktiškiau jas pritaikyti žmonėms, tokiems kaip Kaja, kurie nejaučia šalčio, alkio, o ir mėlyno mangano dulkių debesys suteikia atrastiems namams savito grožio. Nauji pasauliai, tiek Nox, tiek Sol, ir daugybė kitų nebepriėmė protėvių praeities, bet suteikė naujiesiems žmonėms savąją išmintį.

Su laiku pasaulių vardai pasikeitė. Planetų buvo visa galybė, atrastos viena po kitos, greitai gavo kosmoso žmonėms būdingus vardus, tokius kaip JK584731b. Kajai šitie vardai buvo žymiai aiškesni. Skaičiai ir raidės nurodydavo planetos sandarą, resursus, palydovus ir galimus pavojus. Daug aiškiau negu išgalvoti egzotiški vardai. Tokie kaip „Jupiteris“, kurie apie pasaulį nepasako nieko, o ir su žmonėmis nieko bendra neturi. 

Daja ima verkti, be ašarų, nes atsargos išeikvotos. Šalia stovinti Taja aktyvuoja paguodos programą ir apkabina susikrimtusią. Kaja liepia įgulai užimti savo vietas. Norėtų pasakyti, kad dabar jie suras kitus namus, tik tai neįmanoma. Norėtų įsijungti vilties programą, bet įgula, turinti tą pačią informaciją, priimtų komandą kaip sistemos klaidą. Juodoji skylė Sagittarius A ryja kosmosą be gailesčio ir per greitai. Pasukdama laivą į priešingą pusę nuo juodosios bedugnės, Kaja suvokia, kad ir kaip toli jie bėgtų, tamsa vis tiek juos praris ir jokios technologijos nebeišgelbės.

Užkariavę galaktiką, po begalinių nesėkmingų bandymų, žmonės atmetė idėją sužinoti, kas yra juodosios skylės viduje. Paliko tai kaip paslaptį, nuspręsdami apeiti. Tik ta paslaptis jų apeiti neketino.

Nuo minčių aktyvuojasi nebūdinga kaltės programa. Kaja supranta, kad toks išskirtinis jausmas skirtas tik kapitonui. Užsimerkusi mėgaujasi nauja patirtimi. Prie jausmo pritaiko JK584731b pasaulio vaizdus atmintyje. Rausvi medžiai, mėlyni paukščiai ir auksinis saulėlydis, palieka juodąją skylę toli nuo kosminio laivo. Staiga praslysta vyro smailiomis ausimis vaizdo įrašas.

– Edenyx visada bus mano namai, – šnabžda jis.

Įsiūčio programa aktyvuota.

Kajai norėjosi rėkti, jog jokio Edenyx ir būti negali. JK584731b gyventojai buvo pirmoji gyvybė jų kelyje. Žmonės jau pamiršo, kokią misiją turėjo iš pat pradžių. Tik nedaugelis atrado laivo sandėliuose senąsias, surūdijusias protėvių programas ir jomis atnaujino savo žinias. Vos tik nusileidę variniuose Edenyx smėlynuose, ištiesė gyventojams ranką ir skubėjo mokyti protėvių išminties. Didelei nuostabai, vietiniai smailiaausiai stebėjo kosmoso atėjūnus baimingai atsargiai. Kai šventai žmonių misijai imta priešintis, Kajos protėviai sunaikino visus iki vieno gyvuosius. Lyg organines šiukšles. Netrukus Edenyx buvo suteiktas tikras žmogiškas vardas  – JK584731b. Prisiekta, kad visi, kas trukdys žmonių misijai, bus sunaikinti. Pamažu visuose atrastuose pasauliuose nebeliko gyvos maišaties, o planetos gavo normalius, žmogiškus vardus.

Kad bedugnė pasivijo, Kaja supranta iškart, vos tik išsijungia iš miego – įkrovimo. Nežinojo, kiek praėjo laiko, nors ir negalėjo pasakyti nuo ko reikėtų pradėti skaičiuoti patį laiką. Nuo Edenyx sunaikinimo? Ar nuo JK584731b atsiradimo? O gal toliau apsimesti, kad laikas teka sava vaga, lyg niekas niekada nebūtų pakeitęs jo tėkmės?

Klyksmas. Iš gretimos patalpos. Nebegąsdina. Netgi priešingai – jis, lyg gyva emocija, radusi siūlo galą, nepailstamai bandytų išvynioti jausmingą sielos ritę iš vis užsikertančių mazgais gausių gijų, taip sustatydama viską į savo vietas.

Staiga dingsta šviesa, laivas sudreba, pasigirsta avarinis signalas. Laive kyla nevaldoma panika. Išstovėti darosi per sunku. Kaja suklumpa. Triukšmas girdisi tik laive. Kosmoso juodumai svetimi dužimo garsai, verkimas, šūksniai, aparatūros trikdžiai… Ji kurčia pasigailėjimo maldavimams. Kaja susitaiko su neišvengiamybe. Vietoj baimės nusprendžia į save sugerti kiekvieną paskutinę gyvybės dalelę. Įsidėmėti kiekvieną garsą ir vaizdą, spalvas ir atspalvius. Matyti, kaip žmonės iš paskutinių kovoja su kosmoso siaubu.

Kaja pastebi juodus plonyčius plaukus. Atšiaurius, žibančius tamsos čiuptuvus, glostančius išsigelbėjimo laivą. Užsimerkusi nusprendžia, kad jie dar tik glosto, nes įsikabinimas atrodo visai kitaip. Įsivaizdavo, kaip jie įsikabino į JK584731b… Iš pat pradžių žinojo, kad taip nutiks.

Sagittarius A gijos praryja kosminį laivą taip, kad ne tik garsas, bet ir šviesa negali iš jų ištrūkti. Tamsa įtraukia į save neaprėpiamu greičiu. Smulkiausi dalykai, tokie kaip Kajos laivas, tėra dulkės, išnykusios gravitacijoje. Margaspalvės planetos tamsos sūkuryje pavirsta į smėlio kruopelytes, o ryškiausios žvaigždės – į blyškius trupinėlius. Plaukų gijų tempimas kaskart pagreitėja, kol nepasiekia absoliutaus greičio. Tobulumas tik akimirka, po kurios viskas sustoja ir susitraiško pasiekus galutinį tašką.

Plaukai išsisklaido ir pasirodo tamsos deivės veidas. Juodumoje įsiviešpatauja tyla ir ramybė. Prabudusi iš gilaus miego, atveria šviesą sugeriančias ir neišleidžiančias akis. Plaukuose brangakmeniais žiba galaktikos gyvybė. Baltomis dalelėmis šviečia žvaigždės, įgaudamos atspalvį iš savo vaikų – planetų. Lūpų kampučiais lengvai šypteli, lyg ragaudama, kas tai per jausmas. Ant nosies galiuko nukrenta safyro mėlynumo kruopelytė. Ji stebi smalsumo kupina siela. Nuaidi begalė nerimastingų balsų, bet nei vieno negirdi. Kažkas pavadina kruopelytę JK584731b, bet deivei toks pavadinimas per daug netikras. Mintyse balsus pataiso ir pavadina Edenyx. Nuo minties užlieja šiluma ir įkvėpimas. Keisti, spalvingi vaizdiniai praskrieja prote ir juos visus deivė sugeria į save. Pamėgina kruopelytę nupūsti, kuri pakilusi į akių lygį, nutupia ant blakstienos. Nusijuokusi nusičiaudi. Dar niekada nesijuto gyva po šitiek metų.

Deivė nusipurto ir lieka apgaubta auksinių dulkių debesies. Ima su jomis žaisti: pūsti ir gaudyti, žiūrėti, kaip jos nusėda ant kūno. Apsupta gyvybės spalvų, nepastebi, kaip artėja šviesa. Po truputį, po spindulėlį iki mažo ruožo nusėdusio ant veido. Deivė neapsakomai apsidžiaugia. Jo ji laukė visą amžinybę, nuo paskutinio jų bučinio. Žvaigždžių kruopelytės pakimba ore lyg jos esybės komponentas. Sugrįžo jos puselė, jos savastis.

Šviesos dievas nusišypso ir tamsa išsisklaido. Deivės kontūrai išryškėja, jos grožis sužiba visa galybe. Šviesoje viltimi spindi jos akys, veido bruožuose atsispindi ramybė ir palaima. Lėtai prisiartinęs paglosto jai skruostą taip, kad visos auksinės žvaigždžių dulkės sužiba ryškiau. Paėmęs vieną ant pirštų galiukų, įdėmiai apžiūri ir staigiai pagauna kitą. Kai delne sugula kelios žvaigždės, lėtai ima pinti į karolius, tarp žvaigždžių įpindamas planetas ir kitus dangaus kūnus. Kai galaktikos karoliai baigti, užkabina jai ant kaklo. Nuo tamsios deivės šypsenos išryškėja jo šviesa. Šviesos dievas pakviečia ją šokiui.

Jie sukasi visatos grūdeliuose įsimylėdami dangaus kūnų spalvas. Persipina rankos ir plaukai, pavirsdami viena būtimi. Šokyje šviesa ant lūpų galiukų siekiasi jos tamsos. Deivė nusišypso ir leidžia šviesai save palaiminti. Šokyje lūpos susijungia. Viskas prasmenga tame bučinyje, visa didžiausia kosmoso galia susijungia į vieną tašką, o po to išsilaisvina su galingiausia visatos sprogimo jėga. Vienas taškas susprogsta į naujai besiplečiančią visatą. Juodoji skylė leidžia Baltajai skylei save apgaubti ir amžinai saugoti. Ir tik Šviesos dievo plaukuose užgimsta nauja gyvybė, kuri tyromis šviesos gijomis priversta veržtis lauk per visatos platybes ieškotis sau naujų namų.