Nr. 12. Karolina „Paukščių takas“

Gatvės atrodo keistai tuščios. Tokiu metu paprastai po visą rajoną zuja „Blyksnio“ pristatikliai su dienos pietumis, tačiau dabar jų nesimato nė vieno. Prazvimbia keletas automobilių, kitoje gatvės pusėje į bromą tarp namų įlekia mergina ant paskraiduko – ir vėl tyla. 

Pasuku dešinėn, į Mėnulio gatvę. Net „McDonald‘s“ aikštelė, ir ta tuštoka. Jie atnaujino savo iškabą: kaip nepaaiškinamai dažnai nutinka, pakeitė visai padorų šriftą į prastesnį, sunkiai įskaitomą.

Buvo nerami naktis – vargino neįprastai ryškūs sapnai, bet pabudusi nieko nebegalėjau prisiminti, tik liko tvyroti bjaurus slogutis. Bandydama prasibudinti, išėjau pazombinėti po rajoną. Ir nusipirkti valgyti, nes atsargos šaldytuve visai išsibaigė.

Įeinu į „Kometos“ parduotuvę. Dabar sunkių maišų tempti atgal nenoriu, rytoj reikės apsipirkti rimčiau, o šiandien atkartoju savo atsarginį maršrutą, skirtą tokioms dienoms, kaip ši. Pomidorai, duona, vištiena, paruošta keliauti tiesiai į gruzdintuvę, keli sūreliai, šokoladas. Prie saldainių lentynos pastebiu kaimynę Eleną, vienintelę, su kuria ne tik sveikinamės, bet ir pasišnekam. Ji stovi be krepšio ir jokių kitų pirkinių, tik su šokoladuku rankose, ir įdėmiai skaito jo sudėtį. 

Pasisveikinu ir ne visai noromis išspaudžiu šypseną. Elena nepakelia galvos, tik atidžiai apžiūrinėja šokoladuką, pradeda jį vartyti. „Milky Way“ batonėlis. Nepamenu, kada paskutinį kartą tokį mačiau ar valgiau. Išties maniau, kad jais seniai nebeprekiauja. 

– Elena, sveika, – pakartoju. Gal ji su ausinėmis – bet ne, kaimynės ausys tuščios, tačiau ji ir toliau į mane nekreipia dėmesio. Dėl viso pikto dar pabandau, – Elena!

Elena staiga pakelia galvą. Jos kirpčiai prikibę prie kaktos, o akių vokai patinę. Ji žiūri į mane, lyg būčiau sutrukdžiusi neišpasakytos svarbos darbą. 

– Labas, – po kelių sekundžių pauzės galiausiai atsako ji ir toliau nemirksėdama spokso į mane.

Pasijuntu nejaukiai. Nesuprantu, ar padariau kažką ne taip, ir jau gailiuosi apskritai ją užkalbinusi, bet ji į mane žiūri, tad nebeturiu kur dėtis, reikia pasakyti dar ką nors.

– Ar… ar kažkas nutiko? – paklausiu. 

– Viskas gerai, – keista abejingo nepasitenkinimo išraiška atsako Elena, o tada ištiesia man „Milky Way“.

Sutrikusi paimu batonėlį, pavartau jį rankose, tačiau nepamatau nieko neįprasto.

– Kodėl tu man jį duodi?

– Geros dienos! – netikėtai linksmai šūkteli Elena, galutinai mane išmušdama iš vėžių. Jos lūpos persimaino į plačią šypseną. Man nieko nespėjus atsakyti, ji apsisuka ir sparčiai nužingsniuoja tolyn. 

Lieku stovėti visiškai suglumusi. Padedu batonėlį atgal į lentyną – man jie visada atrodė per daug saldūs – ir nueinu link kasos, iš naujo galvoje sukdama ką tik įvykusią sceną ir bandydama susigaudyti, kodėl Elena taip elgėsi.

Išeinu į lauką, bet jaučiuosi dar prasčiau, negu tik išėjusi iš namų. Nors nerimas ir slogutis po susitikimo su kaimyne tik išaugo, mieguistumas, atrodo, nė kiek nesumažėjo. Namo grįžti vis dėlto nenoriu, tad patraukiu į „Saturną“ kavos.

Vos atidariusi duris pastebiu, kad ten taip pat neįprastai tuščia. Į „Saturną“ nuo pat tada, kai jis atsidarė mažiau sėkmingo baro vietoje, užsuku bent kelis kartus per savaitę, ir jame visada būna žmonių. 

– Laba diena, – pasisveikina barista.

Koks jos vardas, pagalvoju. Atrodo, Rasa. Ji dirbo čia keletą metų, kol studijavo, tačiau išėjo, vos apsigynusi bakalaurinį. Noriu paklausti, kodėl ji sugrįžo į kavinę, negi nepasisekė naujam darbe, bet dar nespėjus prasižioti, mano akis patraukia vitrina, ir mano lūpos kone savaime ištaria kitą klausimą:

– Kodėl pas jus visur tik „Milky Way“?

Rasa pasižiūri į mane sutrikusiu žvilgsniu.

– Sūrio pyragas. Braunis. Eklerai, – sako ji, rodydama į vis tuos pačius batonėlius, po vieną ar po kelis sudėtus į lėkštutes.

Kažkokia nesąmonė. Sakyčiau, kad sapnuoju, bet kai sapnuoju, niekada to nesuprantu. 

Nusiperku tik kavos. Atsisėdu į savo mėgstamą vietą prie lango. Šalia, ant mažo staliuko, guli krūva reklaminių lankstinukų. Pagalvoju, kad labai seniai mačiau popierinius, net norisi pavartyti. Jie visi vienodi: televizijos bokštas, besišypsantys žmonės su milžiniškais salotų bliūdais ir geltonas užrašas – restoranas „Paukščių takas“.

Milky Way. Šitas sapnas man itin nesubtiliai siunčia žinutę.

***

„Paukčių tako” restorane, kaip ir visur šiandien, tuščia, tik už vieno stalo prie besisukančios platformos sėdi vyras ir žiūri pro langą. Man įėjus, jis atsisuka. Raštuotas megztinis, trumpai kirpti rudi plaukai, juokingi ūsiukai po nosimi. Jis man atrodo kažkur matytas, tik niekaip negaliu prisiminti, kur.

– Sveiki! – šūkteli man per visą salę. Aš net krūpteliu ir susinepatoginusi apsidairau, tačiau aplink daugiau nieko nėra. – Ateikit. Prisėskit.

Stengdamasi nekreipti dėmesio į augantį nerimo gniužulą krūtinėje, ateinu. Prisėdu.

– Kas jūs?

– Ar žinote, kas jums nutiko? – vyras įsmeigia rudas akis į mane, ignoruodamas mano klausimą.

– Ta prasme? Man nieko nenutiko.

Keista, bet tos akys dar nė sykio nesumirksėjo.

– Ar pamenat, kas buvo vakar?

Žiojuosi atšauti, kad jis klausinėja nesąmonių, bet taip ir neprasižioju. Suvokiu, kad neatsimenu. Man atrodo, kad vakar… ėjau pasivaikščioti? Į parduotuvę? Atrodo, tą patį dariau ir užvakar? Tyliu, tuo pat metu karštligiškai bandydama prisiminti ir sugalvoti, ką atsakyti pašnekovui, bet jis atsako už mane:

– Neprisimenat.

Tada pabarbena pirštais į stalą. Ant jo guli nuotrauka; galėčiau prisiekti, kad prieš sekundę jos ten nebuvo. Nuotraukoje – keturios figūros baltais kombinezonais. Du vyrai ir dvi moterys, visi šypsosi, žiūrėdami į objektyvą. Man sudiegia krūtinę.

– Atsigerkit arbatos, – taria žmogus, ir aš tik dabar pastebiu, kad prieš mane garuoja puodelis žolelių arbatos. – Giliai pakvėpuokit. Jums kyla pulsas.

– Kas jūs? Kas čia per nuotrauka?

– Vadinkit mane Tomu. O šita nuotrauka daryta jūsų pačios mobiliuoju telefonu prieš, – jis stabteli, lyg skaičiuotų, – pusantrų metų.

Staiga prisimenu – ne nuotrauką, o prieš mane sėdintį žmogų. Mane ima lengvai pykinti.

– Jūs ne Tomas. Jūs Markauskas. Egidijus Markauskas. Gitaros mokytojas. Karoliniškių muzikos mokykla.

– Gerai, – ramiai atsako vyriškis. – Aš Egidijus Markauskas. Fokusuokitės ne į mane, o į nuotrauką. Ar prisimenate?

Aš negaliu fokusuotis į nuotrauką.

– Kodėl sakėt, kad esat Tomas?

Markauskas išleidžia keistą garsą, kuris turėtų – galėtų – būti atodūsis.

– Aš nesu nė vienas iš jų. Aš tik atrodau taip, kad… jūs neišsigąstumėte. Tad vadinkite mane, kaip jums patogiau. O dabar – nuotrauka. Ar atpažįstate šiuos žmones? Susikaupkite, tai svarbu.

Prisiverčiu vėl pažiūrėti į nuotrauką. Suprantu, kad tie balti kombinezonai yra astronautų apranga. Įsižiūriu dar. Fone sidabrinės spalvos, tikriausiai erdvėlaivio, išorinė siena. Ant jos matosi užrašas. Dar po keletos akimirkų suprantu, kad viena iš moterų esu aš.

Staiga prisimenu. Pirmoji lietuvė moteris, priimta į kosmoso ekspediciją. Ekstazė, išgirdus naujieną. Žiniasklaidos dėmesys. Nerimas. Varginantis pasiruošimas. Abejonės, liekant vis mažiau laiko iki skrydžio…

– Jūsų erdvėlaivis sudužo mūsų planetoje prieš, – Markauskas sudvejoja, – septynias dienas. Jūs vienintelė iš įgulos likote gyva. Apgailestauju.

Man ima trūkti oro.

– Kvėpuokite. Viskas bus gerai. Jeigu jūsų situacija taps kritinė, mane išvarys, ir turėsime pradėti iš naujo.

Kvėpuokite. Tą daryti beprotiškai sunku – mano kvėpavimo takus užkemša staiga suplūdę prisiminimai; dabar jau pamenu, kaip leidomės negyvenamoje planetoje, rodėsi, viskas ėjosi sklandžiai, bet tada smūgis, o po to?

– Mes manėm, kad šita planeta negyvenama, – galiausiai sakau. – Mes manėm… kad visos planetos negyvenamos. Išskyrus mūsų.

Markausko veide pasimato kažkas panašaus į gailestį. 

– Mes ir norime, kad taip galvotumėte.

– Kodėl? Ir kodėl mes sudužom? – klausiu.

– Mums patinka gyventi ramybėje, – jis stabteli, atrodo, ruošiasi paaiškinti daugiau, bet galiausiai apsigalvoja. – Jūs nesate pirma pas mus atklydusi ateivė. Mes esame įkūrę centrą, kuriame galime sukurti jums palankias gyvenimo sąlygas. Šiuo metu ten gyvena trys ateiviai iš kitų planetų. Turime įrengę bendrą erdvę, kurioje galėsite susipažinti.

– Kada galėsiu grįžti namo?

Markauskas vėl atsisuka į langą ir, panašu, apsimeta, kad į kažką žiūri. Minutėlę patyli, tada vėl išleidžia tą keistą beveik atodūsio garsą.

–Negalėsite. Jūsų erdvėlaivis sunaikintas, o mes nepalaikome ryšių su kitomis civilizacijomis. Tačiau užtikrinsime jūsų patogumą mūsų centre, sukursime jums simuliaciją pagal jūsų poreikius ir pageidavimus. Šiuo metu palaikome iki dešimties skirtingų, kurias galėsite keisti, kada panorėsite.

Pajuntu, kad mano žandai drėgni nuo ašarų. Jos nuteka iki burnos, bet palaižiusi lūpas nejaučiu jokio sūrumo.

– Apgailestaujame, jeigu simuliacija, kurią patyrėte, nebuvo pati sklandžiausia. Mes neturėjome pakankamai laiko prisitaikyti prie jūsų rūšies socialinių normų bei kokybiškai nuskaityti jūsų patirtį. Viską darėme gana skubotai. O dabar neišsigąskite.

Staiga vaizdas aplink mane tarsi išblunka, susilieja, o po to vėl ima ryškėti. Suprantu, kad aš nesėdžiu, o guliu lovoje, man ant veido pritvirtinta deguonies kaukė, prie rankų prijungti vamzdeliai, aplinkui pilna nematytų blizgaus metalo aparatų. Skausmo nejaučiu, tik didžiulį silpnumą. Pabandau pakelti rankas, bet išgirstu Markausko balsą:

– Nejudėkite, dar ne laikas.

Vaizdas toliau palengva ryškėja, kol galiausiai mano akys susifokusuoja į tris virš manęs palinkusias figūras. Jų aukšti tamsiai pilki kūnai stūkso nežemiški ir kraupūs lyg Lovecraft‘o košmarų manifestacijos. Matau ilgas, labai ilgas kojas, nutįsusias rankas su čiuptuvus primenančiais pirštais – per daug pirštų – ir tris kartus po šešias juodas į mane įsmeigtas akis. Mane apima siaubas, bandau sušukti, tačiau vietoje žodžių mano burną palieka tik su kosuliu persimaišęs inkštelėjimas.

– Nusiraminkite, sugadinsite visą progresą, – suirzusiu Markausko balsu sako dešiniausias iš padarų.

Ateivis kairėje prieina prie lovūgalio ir pradeda tikrinti aparatus. Jis išleidžia caksinčių garsų virtinę, vietomis cyptelėdamas beveik kaip varnėnas, o tas, kuris įkūnijo Markauską, atsako jam tuo pačiu.

Pajuntu nenumaldomą norą bėgti, nors ir nežinau, kur. Krūtinėje ir ausyse besidaužanti širdis atpumpuoja energijos pliūpsnį, ir aš pradedu draskyti nuo savęs vamzdelius, pasiruošusi šokti iš lovos.

Ateivis prie aparatų šaižiai klykteli, kažkur greta savęs išgirstu pypsėjimą, ūžesį, ir visa mano energija dingsta taip staiga, kaip ir atsirado.

Pilkas raibuliuojantis ovalas su nesimetriškai išsibarščiusiomis akimis – tariamo Markausko galva – ima judėti aukštyn-žemyn ant laibo kaklo, jis intensyviai kliksi, caksi ir, atrodo, moja čiuptuvuota galūne į mane. Kitas padaras autoritetingai atcaksi jam atgal, ir Markauskas nueina, o gal nusklendžia kažkur tolyn už mano lovos.

Likę ateiviai kurį laiką siūbuodami pastoviniuoja priešais mane, tuomet išeina paskui Markauską. Mane apima juokas.

***

Sėdžiu savo kambaryje Sietyno gatvėje su puodeliu kakavos rankoje, apsigobusi pledu. Jaučiuosi lengvai suirzusi. Dar viena nerami naktis, po kurios sapnai tarsi išbyra tarp pirštų. Bet gurkšteliu kakavos, jaučiu, kaip ji sušildo mane iš vidaus, ir spaudimas krūtinėje pamažu ima slūgti. 

Už lango įkyriai čirškia varnėnai. Ant stalo guli „Milky Way“ šokoladukas. Keista. Galėčiau lažintis, kad tikrai jo nepirkau – man jie visada atrodė per daug saldūs.