Nr. 24. Gražvydas Fomanas „Žinok, kad esu“

Regis, visa tai jau buvo. Kaip prisiminimas.

Einu lėtai. Seku skrendantį klevo sparnelį. Jis neramiai maino kryptį, tarsi nežinotų, kur nori kristi. Saulė jau traukiasi, bet paskutiniai jos spinduliai dar leidžia matyti jo siluetą.

Nustebtum, kaip viskas pasikeitė. Kadaise minkštas ir dulkėtas takas dabar virtęs lygių, kietų plytelių juosta. Pastatas, kuriame visi gyvenome, seniai virtęs kažkuo kitu: gal prekybos centru, gal biurais, o gal dar kuo. Raidės virš įėjimo vis dar atrodo svetimos. Tik medžių liko. Akys dar dvejoja, bet kūnas pamena kiekvieną šaką.

Nepažįstu šios vietos. Bet kažkas joje vis dar žino mane. Žengiu erdvia aikštele. Kampuoti, šalti suoliukai žvelgia į mane iš šonų, tarsi laukdami. Blausūs žibintai apšviečia šią tuštumą. Nesu jos matęs, nors jaučiu – būtent čia Jį tada pažinau.

– Mainom? – paklausė Jis, atkišęs lipnią klevo sėklą.

Laikė ją atsargiai, lyg tikėtųsi, kad tuoj ims suktis ir pakils.

Iki tol mes nesikalbėjome. Jis visada buvo šalia. Ne visiškai vienas, bet ir ne su visais. Juk matei, buvo tas vaikas, kuris galėjo valandų valandas stebėti siūbuojančią šaką ir galiausiai kažką joje atrasti. Kažką, ko kiti net nepastebėtų.

– Į ką? – kilstelėjau antakį.

Jis parodė į mano ranką. Į veidrodžio šukę, rastą tarp šiukšlių. Nedidelę, nuskilusią, su viena smailia briauna. Pakėliau ją šiaip sau, iš įpročio rinkti tai, kas dar gali praversti.

– O kam man šitas? – sumurmėjau.

Jis nieko neatsakė. Tik vis dar laikė atkišęs delną.

Sparnelis prieš mane akimirkai sustingsta ore, it gyvas atspindys to, kurį Jis tada laikė. Laikas trumpam prasišviečia, ir aš einu. Kaip ir tąkart, jaučiu tą patį keistą jausmą. Lyg būčiau pakeliui.

– Tam pačiam, kam man reikia veidrodžio, – atsiveja ramus Jo šnabždesys.

– Jis dar nenusileidęs. Tik laukia, – lyg ir pridūrė. Beveik be garso. 

Jauti? Kyla vėjas. Slysta per plyteles, per stiklinius fasadus, užnešdamas dulkes ir vos virpantį ilgesį.

Regiu Jį stovint atsigręžusį į to vėjo dvelksmą, švilpiantį. Veidas pakeltas, akys blizgančios, tarsi pilnos žvaigždžių.

– Ką tu darai? – pasiteiravau, atremdamas ranką į surūdijusį gaublio rėmą.

– Tikrinu bangas, – atsakė ramiai, tuo keistu, užtikrintu tonu, kuriuo kalbėdavo apie kitiems nesuprantamus dalykus. Pridūrė, kad kilsim negreit, nes nejaučia, kaip skrieja žemė. O tada vėl nuleido galvą ir grįžo prie darbo, kruopščiai varstydamas perpuvusią lentą, lyg tai būtų kažkas daug svarbesnio nei vaikų žaidimas.

Nuo tada, kai Jis užsiminė, jog metas statyti erdvėlaivį, viskas pamažu tapo savaime suprantama. Iš pradžių prisidėjo ir kiti namų vaikai. Tempė, lenktyniavo, kas ras įdomesnį daiktą, bet ilgainiui jų susidomėjimas išblėso. O mudu likom. 

Tai buvo mūsų laivas.

Prisimeni, koks jis buvo keistas? Ne visai toks, kokius piešdavo knygose. Ir tikrai ne toks, kokie kyla šiandien. Jis turėjo sparnus, bet ne dangaus, o vaikiškos vaizduotės. Tokius, kokius radome šiukšlyne: sulankstytas skardos lakštas iš senos būdos, keli išnarstytų dviračių rėmai, prie jų pririšti skėčiai. Pilotui skirta buvo sena, kreiva vonia, o „kabinos“ priekyje stovėjo patrankos sviedinio liekana, nublukusiu metalu ir tuščiavidure šerdimi. Ji tiko kaip tolimųjų atstumų matuoklis. Navigacijos sistemą atstojo veidrodis, anuomet iš manęs išmainytas.

– Per jį matysis tikrasis kursas, – sakė su tokiu įsitikinimu, kad nė nepajutau, kaip tai tapo tiesa.

Kartą pažvelgęs pro jį pamačiau kitokį dangų. Ne debesuotą, ne su saule, o žvaigždėtą. Jis pulsavo, tarsi kvėpuotų. Sumirksėjau ir viskas buvo kaip anksčiau.

Žaidimas.

Bet kažkur giliau jaučiau, kad tai buvo daugiau, nei leidau sau pripažinti. Metų metus šis vaizdinys tiesiog gulėjo manyje, kaip sena, neliečiama nuolauža.

Kol vieną vakarą Tu ją pakėlei.

– Kur tavo mintys? – paklausei tyliai, veidu vos liesdama pagalvę.

Apkabinai mane per juosmenį, ir lyg kas būtų perplėšęs uždangą, viskas sujudėjo. Atpasakojau Tau tą keistą reginį veidrodyje. Reikėjo nuo kažko pradėti.

– Galbūt tai buvo pirmas ženklas, – ištariau, tikrindamas, kaip tie žodžiai laikysis ore.

Tu tik sukikenai ir palinkai man prie ausies.

– Ir vis tiek manai, kad būtum geras pilotas? – sušnabždėjai, lyg paslaptį.

Tu mokėjai juoktis taip, kad net rimčiausi dalykai netekdavo svorio. Galbūt todėl Tave ir pamilau. Ir gal todėl viskas, ką tiek metų statėme, niekuomet negriuvo. Net tada, kai aplink viskas byrėjo, o mes dar nesuvokėme, kiek daug galima prarasti.

Tik kartais Tavo lengvumas tapdavo vieta, kur rimti žodžiai neberasdavo sau vietos. Kaip ir tąkart. Tiek daug norėjau išsakyti: apie visus keistus Jo pasakojimus ir tai, kas tuo metu kaupėsi manyje.

Apie tai, kad Jo tėvai nežuvo, o tik išvyko pirmi ir laukė ten, kur turėjome keliauti. Kad karas tebuvo debesis, slepiantis išėjimo kryptį.

Apie šviesos greitį ir šviesos kūnus.

Ir kad žemė nėra mūsų tvirtas pagrindas. Ji skrieja per tamsą, kaip atviras kabrioletas kosmose, skrosdama nematomas sroves. Jei pataikai į jautrią vietą tinkamu metu, gali pajusti, kaip gravitacija trumpam atsileidžia. Kaip viskas aplink ima slysti, tarsi pakibę ore. Jei žinai, kaip sugauti tą gūsį, gali pakilti ten, kur žemė nebeseka iš paskos.

Taip turėjo prasidėti mūsų skrydis.

Norėjau tau papasakoti apie keistus pojūčius tų dienų, kai vis daugiau laiko leisdavau su Tavim. Iki šiol jų nesuprantu. Laikas kartais tarsi įtrūkdavo. Kai kurie vakarai baigdavosi greičiau, nei turėtų, kiti užsitęsdavo keistai ilgai. Kartais žemė po kojomis akimirkai sustodavo, o dangus regis žengdavo toliau.

Ar Tu to nepatyrei?

Kažkur giliai visada jaučiau, kad visa tai susiję su Juo.

Ir su tuo, ką jis vadino Krantu. Vieta, laukiančia sugrįžtančių keliautojų. Kur šviesa nepajudinama, o tamsa negali jos pasiekti.

Jis kalbėjo, kad esame pakeliui. Kad keliaujame per nežinią, laikydamiesi už to, kas trapu, o pasiekus Krantą – viskas nurimsta.

Ten baigiasi judėjimas ir prasideda pagrindas.

Ten galima išlipti. Ir pasilikti.

Prisimenu, Jis norėjo man parodyti Krantą. Pakėlė pirštą į dangų, akys degė tuo ramiu įsitikinimu, kuris visada mane stebino. Sakė, kad jis aiškiai šviečia. Kad reikia tik įsižiūrėti.

Bet aš nieko nemačiau. Tik žvaigždes.

Tai buvo vienintelis kartas, kai Jo veide įžvelgiau abejonę. Paslėpė ją greitai, bet aš spėjau pastebėti. Ir tik dabar imu svarstyti, kas Jį skaudino labiau: tai, jog Kranto nepamačiau, ar kad lioviausi jo ieškojęs, pasirinkęs Tavo artumą?

Visa tai norėjau Tau papasakoti, bet tik nusišypsojau į Tavo klausimą ir nieko nepasakiau.

Ilgiuosi Tavęs.

Mintyse girdžiu Tavo balsą, tokį pat šelmišką:

– O kaip jūs ten kvėpuotumėt?

Ir, aišku, vėl neturiu atsakymo.

Kvėpavimas. Toks savaime suprantamas dalykas, apie kurį galvoji tik tada, kai jo pritrūksta. Įtraukiu gilesnį gurkšnį oro. Vėsų, bet sunkų. Jaučiu po savimi kietą suoliuko paviršių – kada atsisėdau? Kojos pavargusios, tarsi žingsnių būtų buvę daugiau, nei galiu prisiminti. Tas mažas sklanduolis tikriausiai jau nuklydo už stiklinio kubo stogo.

O Jis, aišku, žinotų, ką atsakyti. Visada mokėjo išsisukti numesdamas gudrią frazę, ypač, kai kalbėdavo su Tavimi. Regis, ir dabar girdžiu Jį aiškinant, kad kvėpavimas reikalingas tik tam, kas lieka.

– Siunti signalus priešų žvalgams? – prisimenu šmaikščius žodžius.

Iš pradžių jie neturėjo veido, tik toną. Pusiau pašaipų, pusiau žaismingą. Tokiu kalba paauglės mergaitės, kai netikėtai atsiduria priešais berniukus.

Jūsų buvo trys. Gal keturios. Ėjote pro šalį, kikenančios dėl kažko tarp savęs, kol viena – Tu – staiga atsisukai į mus. Tiksliau, į Jį, švilpaujantį prieš vėją.

Jis lėtai nusisuko nuo horizonto, primerkė akis, lyg vertindamas, ar klausimas rimtas. 

– Tik tavo buvimo vietą, – ištarė keistai užtikrintai.

Jos nusijuokė, bet Tu likai tyli. Tik akimirką sustojai, žiūrėdama į Jį, tada pažvelgei į mane. Ir štai tada aš pirmą kartą pastebėjau – ne Tavo šypseną, ne akis, o tai, kad po palaidine jau matėsi krūtys.

Kažkodėl tai pasirodė ne mažiau svarbu už visą mūsų statomą laivą.

Kurį laiką viskas buvo kaip anksčiau. Kasdien ateidavau Jam padėti, nors vis dažniau akimis sekdavau, kada pasirodysi Tu. Iš pradžių išeidavau trumpam, bet pertraukos vis ilgėjo, kol galiausiai supratau, kad eidamas link laivo apsisuku dar jo nepasiekęs.

Kaip Tu lėtai tolai nuo draugių, taip ir aš vis rečiau galvojau apie Jį. Laiką užpildė nauji pokalbiai, prisilietimai, lūkesčiai. Tada visa tai atrodė svarbiau. Gal todėl net nepastebėjau tų keistų reiškinių, kurie vėliau nedavė ramybės. Kai kurie tiesiog susiliejo su laiku, pasauliui kasdien persidėliojant iš naujo. Pirmi kartai buvo tokie ryškūs, kad visa kita liko fone.

Pamažu ten nugrimzdo ir Jis, o Tu vis ryškėjai.

Pamenu baltus Tavo pėdsakus. Ėjai pirma. 

Tą dieną pirmą kartą rimtai susipykome. Dėl ko neprisimenu. Tik stingulį tarp mūsų ir traškantį sniegą. Nepastebėjau, kaip atsidūriau prie laivo, apkloto pusnimis ir apaugusio varvekliais. Jis, susigūžęs nuo šalčio, kažką lėtai kalė. Įsitempęs, lyg nieko svarbesnio nebūtų. Sustojau. Nenorėjau, kad mane pastebėtų.

– Gūsis jau pakeliui, – tarė ramiai, net nepakėlęs galvos. Paminėjo datą ir pridūrė:

– Tada ir sušvilpsiu. Galbūt išgirsi, kai ateis laikas. Jei atsakysi, žinosiu, kad dar esi.

Tik papurčiau galvą. Tai buvo Jo erdvėlaivis.

Jis kvietė skristi, o Tu buvai žemės trauka. Artumas, kuriam nereikėjo sparnų.

Matyt, visada buvau prastas pilotas.

Jo kalbos tada man atrodė per tolimos. Kaip ir daugelis kitų minčių, jos pamažu išbluko. Bet dabar, iš ten, kur mano regėjimą paliko kantriai besisukantis lapelis, kažkas grįžta. Neapčiuopiamai, bet atkakliai. Lyg vėjas koštų melodiją, kurią būčiau atpažinęs net po daugybės metų.

Einu link prisiminimo, nors jau pamiršau, kada pakilau nuo suolo. Oras tankus, pilnas to paties neįvardijamo virpesio, kurį jaučiau Tą naktį.

Buvau vienas.

Kambaryje tvyrojo tvanka. Langai liko uždaryti, bet viskas aplink vos pastebimai drebėjo. Nejuntamai, tarsi po oda, tarsi per daiktus. Iš visų pusių, o gal iš manęs paties, sklido gilus gaudesys, nepanašus į nieką, ką iki tol buvau girdėjęs. Garsai slinko per storą nematomą sluoksnį, tarytum pasaulis būtų truputį nutolęs. Arba aš nutolęs nuo jo.

Gulėjau tamsoje, lėtai kvėpavau laukdamas. Ar tai mūsų pajėgos? O gal priešų? Galbūt tai jau visai čia pat? Bet nebuvo nei žingsnių, nei šūvių. Tik tas nepaaiškinamas virpesys. 

Ir tada – nieko. Aštri, negailestinga tyla, užgulusi taip pat stipriai, kaip anksčiau drebėjęs pasaulis. Tą akimirką prisiminiau Jo gūsį.

– Kokią datą Jis tada pasakė? – mintis atklydo lyg vėluojantis aidas, ir iškart ištirpo, tarytum nebūtų mano. Kritau į miegą. Be svorio, be ribų, tarsi į tuščią erdvę, iš kurios nėra kelio atgal.

Atsimerkiu.

Jaučiu po savimi šiurkščią dangą, su menkais įtrūkiais. Nepajutau kada priguliau. Tarsi kūnas pats pasirinko vietą, prisiminęs tai, ko mintis nebeatkuria. Ištiesiu ranką ir jau beveik matau – čia stovėjo mūsų laivas. Čia turėjo prasidėti kelionė.

Kitą rytą Jį rado prispaustą.

Ne iš karto. Pirmiausia griuvėsius, sustingusias nuolaužas. Niekas nematė, kaip viskas įvyko. Tik tai, kas liko: blyškų atspindį šukėje ir plonytį šerkšną ant pirštų.

Neieškojau Jo. Tu tai žinai.

Rinkausi negalvoti, kad Jo nebėra. Tik kad mūsų keliai išsiskyrė.

O Tu likai šalia. Ne klausdama, ne teisdama – tiesiog būdama. Lyg viską suprastum.

Ar Jis laukė manęs?

Girdžiu, kaip švelniais dvelksmais kyla vėjas. Jis teka grindiniu, surenka garsus, sudėlioja juos į melodiją, kurios seniai turėjau nebeprisiminti.

Ar Tau tai ką nors primena?

Kažkas lengvai praskrieja virš manęs. Šešėlis trumpam suvirpa ant krūtinės. Ieškau akimis to skrydžio, kylančio aukštyn, virš medžių viršūnių, link blizgančio fasado. Ir ten, atspindyje, galiausiai jį randu.

Ne, ne klevo sparnelį.

Sustingstu.

Matau Krantą.

Šviesos horizontą, kantriai žvelgusį į mane visą šį laiką.

Suglaudžiu lūpas, įkvepiu. Įtampa manyje pamažu atsileidžia.

Pirmas bandymas. Antras. Mintyse nusijuokiu.

Girdžiu Tave švelniai šnabždant:

– Tiek metų, o taip ir neišmokai švilpti.