Nr. 28. J. B. Ezar „Tavo gęstančios akys“

akis gesta, gelai. negaliu patiketi. egis sako, kad net jei limas apsisuktu, net jei griztume, jusu jau nebepamatytume. viskas, ka galiu padaryti, tai atsigrezti i vorari, bet esame jau taip toli, kad net ir sis milzinas isnyko. man labai gaila, gelai.

.

Gėlas prispaudė kaktą prie iliuminatoriaus stiklo. Susisluoksniavusi Vorario fotonų sferos kilpa dabar kabojo tiesiai virš „Akies“. Vadinasi, naktį varikliai vėl koregavo trajektoriją. Jų įsijungimas tapo toks įprastas, kad Gėlas nustojo jausti traukos pliūpsnius. Taip greitai prie visko priprantama: tuoj jis nebepastebės nei gailių metalo aimanų, nei nuardytų apdailų, nei ištuštėjusių observatorijos erdvių.

– Kvietei? – už nugaros pasigirdo Egio balsas.

Atsisukęs, Gėlas krūptelėjo nuo į jį nukreiptų įdubusių akių. Senasis astrofizikas tirpo su kiekviena nuimta „Akies“ panele, traukėsi su į dėžes kraunamais instrumentais, kelto laukė su tamsiu, beveik ligotu atsainumu. Jo veidas nušvisdavo tik dirbant. Net ir dabar, ignoruodamas baigiamųjų darbų grafiką, Egis plušo prie dar dviejų naujų zondų. Nors kas nuskaitys jų parodymus, kai „Akis“ galutinai ištuštės? Be retransliatorių jų signalas namų nepasieks.

– Taip, – tarė Gėlas. – Radau žinutę iš Milos. Bet… Ji keista, Egi. Man neramu.

Abu prisitraukė prie ansiblo pultelio. Egis akimis perbėgo žalsvą tekstą terminalo ekrane, bet jo išraiška nepakito.

– Štai čia, – Gėlas pabaksnojo į sakinį, lyg Egis būtų galėjęs jį praleisti, – ji šneka, lyg tu būtum ten, su ja, „Lime“. Argi nekeista? Gal jiems ten negerai, Egi? Juk „Limas“ nepritaikytas tokiems greičiams. Galėjo sutrikti smegenų kraujotaka.

Jis persimetė prie konsolės. Keli greiti judesiai, ir projekcijoje pasirodė dvi išsiskyrusios linijos: namo skubančio „Limo“ ekstrapoliuotas laikas atsiliko jau penkiom savaitėm. Gėlas tiesėsi išskleisti skaičiavimus, bet Egis sugriebė jo ranką.

– „Limui“ viskas gerai, – tarė jis ramiai. – Tai patikimas modulis – jis atlaikys dar bent dvi dešimtąsias. Nesijaudink, mūsų Milai protas nepasimaišė.

– Bet… kaip gi žinutė?

– Ignoruok. Ji skirta ne tau.

– Kaip tai, ne man? – Gėlas grįžo prie ansiblo. – Ne, pokalbio gija atitinka. Štai – tapatybės, laikai, kontrolinė suma – viskas sutampa. Žinutė tikrai iš Milos. Atpažįstu jos stilių.

– Ir vis dėlto, gavai ją per klaidą.

Gėlas sumišęs spoksojo į vyresnį kolegą. Egis atsiduso.

– Ar supranti, kaip veikia ansiblas? Kokie dėsniai leidžia perteikti informaciją greičiau už šviesą?

Gėlas mostelėjo ranka į sieną, kur, po storais skydais, įsispraudusi į aušinimo ričių gniūžtę, tūnojo standartinė kvantinio kompiuterio įranga.

– Kvantinė pintis?

Egis lėtai palingavo galvą, bet labai nusivylęs neatrodė:

– Babelio biblioteka.

– Ar turėčiau žinoti, kas tai?

– Tai sena idėja, – kaip visada geranoriškai paaiškino Egis, – pateikta kaip alegorija. Įsivaizduok begalinę aibę kambarių, pripildytų knygų. Jų turinys – visos įmanomos dvidešimt-kelių rašybos ženklų kombinacijos. Visos knygos unikalios, bet kadangi kambarių skaičius begalinis, jų lentynose yra ne tik visos kada nors išleistos knygos, bet ir tos, kurios dar tik bus parašytos. Tereikia mokėti ieškoti. – Jis linktelėjo pultelio pusėn. – Ansiblas žinučių nesiunčia. Jis jų ieško lokalioje galimų žinučių saugyklos kopijoje.

– Taigi, – susiprato Gėlas, – užuot siuntęs žinutę per erdvę, eikvodamas laiką, ansiblas įmeta ją į žinučių katilą, bendrą visiems ansiblams?

– Neįmeta – suranda. Nes ji jau ten yra, žodis žodin atitinkanti tavo siunčiamą tekstą. Ir atsakymas jau irgi ten yra. Pakanka jį surasti.

Gėlas kilstelėjo antakius.

– Bet sujungti žinutes į pokalbio giją net kvantiniam kompiuteriui nėra lengva, – paskubėjo nugesinti jo susižavėjimą Egis. – Simbolių limitas supaprastina žymėjimą, bet paieškos algoritmams tenka perrinkti daugybę žymę atitinkančių atsakų ir atmesti visus priežastingumą pažeidžiančius variantus. O kai kalbam apie begalybę, klaidos neišvengiamos. Laimei, dauguma jų yra nereikšmingos: Babelio bibliotekoje tūkstančiai kūrinių skiriasi tik kableliu. Ką reiškia ištaisyti porą simbolių, tiesa? Bet šiuose kambariuose yra ir knygų, kurios taip ir liko neparašytos. – Egis trumpam nutilo. – Esu matęs žinutę iš Egio, kuris niekada nebuvo Instituto išsiųstas prie Vorario. O ši Mila kalba apie Egį, kuris neištraukė trumpojo šiaudo.

– Tai ką daryt su tokia žinute?

– Nieko. Nekreipk dėmesio. Pamiršk.

Gėlas perbraukė pirštu per ansiblo klavišus.

– Bet ji skamba taip liūdnai. Lyg įvyko kažkas negrįžtamo. Dėl ko jai gaila, kaip manai? Kas nutiko jos „Akiai“?

Egis susiraukė.

– Tu ne taip mąstai. Ansiblas nėra langas į paralelinius pasaulius. Tai, kad ši žinutė skamba, lyg būtų skirta Gėlui iš kitos visatos tėra sutapimas. Kiek mažiau tikėtinas, nei žinutė su įvelta rašybos klaida, bet vis tiek sutapimas. Ji nieko nereiškia. Bent jau, reiškia ne daugiau, nei atsitiktinių raidžių kratinys. Sakau, nekreipk dėmesio. Tai tik triukšmas.

– Triukšmas? Tuomet kaip galima tikėti bet kuria ansiblo žinute?

Egis šyptelėjo, lyg būtų nuspėjęs tokį pasipiktinimą.

– Kartais geriau nežinoti, ar ne? Bet iš tikrųjų ansiblo patikimumas yra pakankamas. Klaidų dažnis neviršija vieno neteisingo simbolio per 390 žinučių. Išvesties algoritmai tokias lengvai ištaiso. Funkcinės, kritiškai svarbios žinutės dubliuojamos per kelias gijas. To užtenka. Galų gale, nieko geresnio juk neturim.

Gėlas įsistebeilijo į ekraną. Iš jo žvelgiantys tušti žodžiai vis dar skambėjo pažįstamu balsu.

Egis, palaikęs tylą pokalbio pabaiga, griebėsi porankio skrieti.

– Nenusimink, – mestelėjo jis per petį. – Pradėk naują giją. Pamatysi, atsakymas bus aiškesnis.

.

noriu tiket, kad dar skaitai, gelai, kad dar turim laiko. tiek daug liko nepasakyta. saugojau zodzius namams. grizimas turejo viska pakeisti. juk kontraktui pasibaigus kliuciu neliktu. judu su egiu aplenktumet mus keltu. gal butum manes sulaukes. o dabar..

.

atleisk, pasakiau per daug, nederejo. pamirsk. grazinkim viska, kaip buvo. nesigailiu musu draugystes. prasau, netylek. nenoriu paskutiniu progu issvaistyti kvailam uzsispyrimui. tyla varo is proto. dienu dienas negaliu susikaupti. atsiliepk, gelai.

.

– Kam palikai seną giją?

Išdarkytame telemetrijos denyje, kur aido nepermušė net be perstojo ūžiantys varikliai, Egio balsas skambėjo skardžiai, grėsmingai.

– Čia nauja, – patikino Gėlas. – Ir Egio „Lime“ nėra, pastebėjai? Bet kažkas vis tiek negerai. Per naktį – dvi žinutės, o atrodo, lyg Milai praėjo kelios dienos. Nesuprantu. Tai mūsų laikrodžiai turėjo išsiveržti į priekį, ne „Limo“. Bandžiau skaičiuoti greičius, bet nepasiekiu akselerometro rodmenų. Keitei „Akies“ teises?

Egis pasimuistė. Seni judėjimo įpročiai pavedė jį šioje išsiplėtusioje erdvėje, ir lengvas atsitraukimas virto negrabiu dreifu. Pagavęs Gėlo ištiestą ranką, jis prisitraukė ir perskaitė pokalbį dar kartą.

– O visa kita? Yra dar neatitikimų? – Egis metė Gėlui kreivą žvilgsnį. – Nepastebėjau, kad tarp jūsų kažkas vyktų.

Gėlo skruostus išmušė raudonis.

– Nes nieko ir nevyko. Bet… – Jis prisikando lūpą. Kvaila slapstytis prašant pagalbos. – Bet ne todėl, kad nebuvo kibirkšties. Tik Mila neleido jai plisti. Maniau, jausmas vienpusis. Nebūčiau pirmas bergždžiai užsisvajojęs apie mentorę jaunuolis. Gerbiau jos ribas. Bet jei ji tik varžė save, patikėčiau. Jos žodžiai nustebino, bet ne šokiravo. – Gėlo balsas prikimo. – Manai, tai ir vėl triukšmas?

– Tau geriau žinot.

Egio žvilgsnis nuslydo į tolį. Tylėjo ilgai, nejudėdamas, ir tik rūpesčio šešėliai slinko aukšta jo kakta. Pašonėje burzgė skopai, iš radijo audrų bandydami išgaudyti silpną laike klimpstančių zondų signalą. Kai pagaliau prakalbo, Egio tonas buvo svajingas:

– Tavo vietoje parašyčiau jai, kaip jautiesi.

– Net jei tai – ne mūsų Mila?

Egis šyptelėjo.

– Galbūt visos Milos norėtų tai išgirsti.

.

negedekim nebutos laimes, gelai, neverta. noreciau tiketi, kad visos musu dziaugsmo akimirkos, ir ikalintos praeity, ir taip ir negavusios progu ivykti, tuno kazkur ten, begaliniame buties audinyje, visos vienodai tikros. kazkur ten mes esame laimingi.

.

kuo uzimat save? lazinuosi, kad egis siuncia i vorari eilini zonda. girdziu ji bambant, kad tai precedento neturinti proga daryti moksla. na ir kas, kad visi atradimai istrigs uz neperzengiamos ribos? pavydziu jam jo uzsidegimo. o kuo gyveni tu, gelai?

.

turbut jau zinai, kad suderinom persedima i kelta. jis apsisuks. sutaupysim kelis metus. anuomet kai paaiskejo, jog lime visi netilpsim ir kazkam teks laukti kelto, pavydejau jums su egiu greicio ir komforto. dabar viska atiduociau kad apsikeistume vietom.

.

Pro apsauginių žaliuzių plyšius Voraris ant sienų metė ryškius šviesos dryžius. Šie slinko žemyn, tįso, tirpo denio tamsoj ir, lyg niekur nieko, vėl atsirasdavo virš Gėlo galvos, pasirengę kartoti kelionę. Egio siluetas, išniręs iš koridoriaus ir trumpai kirtęs šį šešėlių žaismą, priminė pasibaidžiusį zebrą.

– Keltas neatvyks, – prabilo Gėlas.

– Išgąsdinai. Ką čia veiki tamsoj?

Trakštelėjo jungiklis, ir denį užliejo šalta šviesa. Egio glėbys buvo pilnas ekranuotų laidų.

– Kelto nebus, – pakartojo Gėlas. – Nebereikia ruoštis.

– Ką čia šneki?

– Keltas nebeskrenda link Vorario. Jis apsisuko, kad pasivytų „Limą“. Galbūt jau dabar gabena įgulą namo. Mūsų niekas neevakuos. Juk jie taip nepasielgtų be priežasties. Aš viską supratau, Egi. Be perstojo įsijungiantys varikliai, korpuso deformacijos. Net plika akimi Voraris atrodo arčiau. Tai dėl jo artumo Milos laikas eina greičiau, nei mūsų. – Gėlas šyptelėjo. – Bet tu viską ir taip žinojai. Turėjai žinot. Mūsų orbita degraduoja greičiau, nei gebam ją atstatyti.

– Argi čia naujiena? Jei būtų kitaip, nereikėtų observatorijos apleisti.

– Bet įvykių horizontą „Akis“ kirs ne už kelių metų, kaip prognozuota. Net atkabinus „Limą“, poslinkio nesustabdėm pakankamai. Kažkuriuo momentu supratai, kad keltas nespės mūsų pasiekti. Juk todėl ir nebeprieinu prie telemetrijos? Bandai mane apsaugot nuo skaudžios tiesos. Skaičiuojam dienas, ar ne?

Egis nusisuko.

– Juk tai Mila ir turėjo omeny, – Gėlas tęsė su perkreipta šypsena, – rašydama, kad „Akis“ gęsta: observatorija gęsta taip, kaip blankdavo mūsų stebimi zondai. Nesvarbu, kad tai rašė ne mūsų Mila. Jos „Akis“ irgi grimzta į juodąją skylę.

Egio pečiai nusmuko.

– Turėjau numatyti, kad taip bus, – tarė jis tyliai. – Artėjant prie įvykių horizonto, ansiblo klaidų neišvengiamai didės. Gijos ilgės: mums lėtėjant, likęs pasaulis gyvens vis greičiau ir greičiau, užversdamas mus savo žinučių lavina. Algoritmai nepajėgs išnarplioti priežastingumo. Jie nesugebės atmesti klaidingų atsakų ir atrinkti vientisos sekos. Iš tikimybių ūko jie trauks ir į gijas vers tik vos įtikinamą miražą. Pasauliai pinsis. – Jis pažvelgė į Gėlą. – Visos Milos bus mūsų Milos.

.

ar tau baisu, gelai? man baisu. baisu bus nuzengti ant kietos zemes. baisu pakelti galva i dangu. baisu pagalvoti, jog visa mano gyvenima akis taip ir kabos ten, ant amzinybes krasto. isnyksiu anksciau, nei isnyksi tu. nebijok, gelai. man baisu uz mus abu.

.

atleisk, kad taip ilgai nerasiau. man viskas gerai, mes namie. jusu su egiu vardu pavadintas naujas teleskopas. gyvenimas tesiasi. kalbama apie misija akis-ii. isejau is instituto, kad neliktu pagundos grizti prie vorario. galvoju apie tave kasdien.

.

buna dienu, kai grauziu save del musu silpnybes, del kilusio skandalo, galiausiai kainavusio tau vieta kelte. juk tai as turejau likti, as buvau atsakinga. bet kaskart kai zvelgiu i godos akis, nieko nesigailiu. jos akys kaip tavo, gelai, ar minejau?

.

pameni sia gija, gelai? tesiu ja apsimesdama, kad tu vis dar ten, kelte, pakeliui namo, ir visas musu gyvenimas dar mums priesaky. penkiolika laimingu santuokos metu. kas tuomet galejo pagalvoti? nepykstu, kad uzgesai pirmas. netrukus prisijungsiu. sulauk.