Nr. 29. Gvidas Venislovas „Be vardo“
Dažnai kartojami dalykai praranda prasmę, bet per laiką supranti, kad daugelis dalykų kartojasi arba atkartoja vienas kitą, ypač ten, kur nieko naujo neįvyksta. Todėl nesuprantu, kodėl turime klausytis instruktažo, kurį galime cituoti kaip bet kurį filmą ar knygą laive. Norisi kuo greičiau baigti šią beprasmybę. Kaip tik tada garso įrašą išjungti atsistoja Pirmadienis.
– Iki nusileidimo liko dvylika valandų, – instruktažą pratęsia tokiu pačiu monotonišku tonu.
– Visų pareigos žinomos: aš, Antradienis ir Trečiadienis sudarome valdymo grupę; Ketvirtadienis – garažo; Penktadienis – sandėlio; Šeštadienis ir Sekmadienis – Šiltnamio.
Paklusniai žygiuojame link savo postų. Paprastai galėčiau apeiti visą laivą užsimerkęs, bet šį syki noriu matyti. Pasižiūriu į Šeštadienį – jis eina taip pat, kaip kiekvieną dieną eitų patruliuoti. Kartais mąstau ar jis dar prisimena, kaip reikia eiti ne rikiuotėje, ar mes visi dar prisimename, kad kažkada turėjome vardus, kurie kažką reiškė.
– Lauki nusileidimo? – bandau bent kokiu garsu prasklaidyti tylą.
– Nėra ko laukti, – štai dar vieno roboto balsas.
– Nenori greičiau grįžti?
– Mes grįšime pagal planą nei diena greičiau, nei vėliau.
Atsidūstu sutikdamas ir einame toliau, tarp popieriaus baltumo sienų, nuo kurių atsimuša ryški šviesa. Sienos niekur nekinta, nėra aštrių kampų ar šešėlių, nuo nieko nepasislėpsi, net nesusižeisi. Tačiau yra du kambariai, kurie nesilaiko šio įstatymo: Šiltnamis ir Chronometras. Organizmų įvairove perpildytas miškas niekuo neprimena vaizdo už sienų. Ilgiau pabuvęs gali išvis pamiršti, kad esi laive. Tik pranešimas pakelia iš sapno, iš kurio, kaip iš bet kurios vietos, nenorimos palikti, slenki mažais žingsniais ir net išėjęs dar stengiesi joje pasilikti kiek įmanoma ilgiau su viltimi grįžti. Grįžti tarp tų pačių sienų, knygų, žaidimų, bet ko, kad tik kažką veiktum, bet tai daug dažniau jaučiasi kaip imitacija – imituoji gyvenimą.
Kartais nueinu pasižiūrėti Chronometro. Chronometras visiškai skiriasi nuo Šiltnamio, gal tik dydžiu panašus. Beveik visą patalpą užima ore kabantis apvalus variklis, sukantis magnetus vos lėčiau už šviesos greitį. Magnetai variklio viduje trankosi ir skyla, tada vėl susijungia kartodami šį brutalų veiksmą, sukurdami velnio akį, kuri krauju nudažo visos patalpos paviršius. Marso inžinieriai teigė, kad magnetinis variklis yra svarbiausias išradimas po Teslos elektromagnetinio planetos žiedo, nes tik variklio dėka yra įmanoma keliauti šviesmečius beveik nepasenus. Tiesa, mūsų kūnai išsilaiko, tačiau mažai kas buvo pagalvoję, kad protas sensta ne nuo laiko, o nuo pasyvumo.
– Kalba Pirmadienis. Liko vienuolika valandų iki nusileidimo. Ar jau esate Šiltnamyje? – per raciją jo balsas skamba dar labiau miręs.
– Kalba Sekmadienis. Šiltnamį pasieksime po poros minučių.
Prieiname dar vienas duris, niekuo neišsiskiriančias iš kitų. Baltos, šaltos ir ankštos. Joms atsidarius abu įžengiame į koridorių, kuriame esame pasitinkami tirštų, pilkų garų užsklandos. Dezinfekavus kūnus, atsiveria sekančios durys. Iš pradžių apakina ryški, tiek kartų matyta, bet kvapą gniaužianti žaluma. Akims apsipratus išvystu, kaip lelijomis ir dumbliais užžėlęs vanduo driekiasi iki pievų, dobilai išsibarstę tarp gėlių žiedų glaudžiasi prie raudonuojančių braškių, ūsais peršokančių per ruduojančius grybus link spygliuotų agrastų krūmų, vos žemesnių už gervuoges ir kitus vijoklius, apsisukusius aplink obelis, beržus ir uosius, beveik remiančius lubas. Kažkur dūzgia bitės ir lapus glosto ramus vėjas. Gali dairytis kiek nori, aplink viskas juda ir gyva. Tik tos baltos, šaltos ir ankštos durys priverčia prisiminti kodėl atėjome. Šeštadienis drąsiai žengia į priekį, o aš dar vis stoviu. Sunku pradėti didelį darbą net kai viską apie jį žinai. Mano darbas paprastas – paruošti kiekvieną augalą ir gyvį transportavimui. Seku paskui Šeštadienį. Stengiuosi jį prisivyti, bet nespėju paskui jo ryžtingus žingsnius ir lieku stebėti plačią nugarą. Galiausiai jis sustoja prie durų, paspaudžia mygtuką prie sienos. Pro atsivėrusias lifto duris lyg smidrų stiebai linguoja įvairių dydžių baltos, bekampės dėžės. ,,Po vieną kiekvienam naujakuriui“, pagalvoju. Šeštadienis griebia už viršutinės dėžės, vos nenuversdamas sienos ant mūsų.
– Iškviesk robotą, aš sudėsiu dėžes.
– Nebūtų greičiau kai kurias dėžes nešti rankomis?
– Toks protokolas, – primena Šeštadienis dėdamas konteinerius ant transporterio, o man lieka tik žiūrėti ir dėlioti galvoje greičiausią taką iki tvenkinių.
Niekad nemėgau dumblių kvapo ir kaip atrodo mikroorganizmai, bet be jų, kaip be nematomų minčių, sunkų įsivaizduoti savo dieną. Purve slypi gyvybė, todėl mikroflora bus pirmi naujakuriai K2-18b planetoje. Su visa derama pagarba, kiek jos galiu suteikti, pradedu pumpuoti murziną vandenį į kapsules. Vieną, antrą, trečią kol atsibosta, bet mano nuobodulį nutraukia juodžemio dėžės. Jos skirtos dar vieniems tamsos valdovams – grybams. Visad lieku nustebintas, kai žaidžiame slėpynes. Vienu metu jų negaliu matyti, bet po sekundės įvairiausios keistos galvos dygsta man prieš nosį, sukaupusios jėgas būti savimi. Pripildau kelias dėžes sporų ir laukių sekančio reiso. Su juo atkeliauja ir Šeštadienis.
– Trunki per ilgai. Kas nutiko?-keista, kad jo balse girdisi neaiški emocija.
– Ne, viskas gerai.
Šeštadienis pasižiūri į mano purvinas rankas.
– Kur tavo įrankiai?
– Turiu. Tiesiog norėjau viską paimti rankomis – taip greičiau.
– Taisyklėse parašyta, kad reikia naudoti įrankius.
Šeštadienis nueina, o aš toliau žaviuosi betikslėmis gėlėmis, kurios egzistuoja tik dėl grožio ir kvapo. Jų tik kelios dešimtys, bet visos turi kažką, kuo galima grožėtis: spalvą, kvapą, struktūrą. Jos tarsi menininkės šioje monochromatinėje karalystėje be kurių būtų vien žalia. Šeštadienis grįžta apsiginklavęs visais įmanomais įrankiais. Be dvejonių puola prie krūmo. Plačiais mostais smeigia kastuvą į žemę. Jis kasa krūmą, o ne kapą, bet nedrįstu jo sustabdyti. Nukerta ūglį nuo šaknies ir deda į dėžę. Per mažą langelį matau, kaip lapeliai nuvysta nuo šalčio. Atrodo, užtektų prisiliesti ir jis subyrėtų kaip karamelinis stiklas.
– Kaip manai, jis žino kas jam vyksta?
– Nežino. Augalai tik jaučia. Jutimas nėra žinojimas.
– O jeigu jauti ar to nežinai?
– Mes ne augalai. Mes sąmoningi.
Stengiuosi paslėpti šypseną, nes skamba paradoksaliai tai girdėti iš Šeštadienio. Keliaujame prie paskutinių augalų – medžių sodinukų. Jų daug skirtingų, bet aš pasirenku senąją obelį. Kartą norėjau nusiskinti aukštai kabantį vaisių. Užsilipau ant šakos, ištiesiau ranką, bet vos palietus obuolį šaka nulūžo. Maniau, kad su ja mirs visas medis. Dabar, iškėlęs galvą matau, kaip ta pati šaka užgijo, liko ten, kur buvo nulaužta, o medis toliau augo. Medžiai žino, kad žaizdos užgyja, tik reikia palaukti.
– Visi augalai sukrauti. Liko sliekai ir bitės.
– Aš pasirūpinsiu sliekais.
Šiltnamyje nėra paukščių, kurmių ar kito pavojaus sliekams, bet užauginti fermoje jie ir taip nežino, ką reiškia gyventi. Ir vis tiek, sugebu jiems pavydėti, nes jie bent patiria tikrą gyvenimą. Ir galės vėl patirti, kai atsibus naujoje planetoje.
Paskutinį kartą grįžtame prie lifto, sukrauname dėžes, leidžiamės į garažus prie didžiųjų vartų. Kai nesi veikiamas Chronometro jauti kiekvieną minutę, jauti, kaip plaučiai prisipildo senkančio oro, kaip sensta oda, kaip pulsuoja tavo kraujas. Tas jausmas labai greitai dingsta.
– Kodėl bitės gamina tiek medaus, nors jo beveik nevartoja?
Šeštadienis giliai įkvepia ir lėtai iškvepia per nosį.
– Jos, kaip ir mes, turi pareigos šauksmą savo kolonijai. Nevykdymas yra savanaudiška ir išdavikiška. Kiekvienas turime pareigą, kurią privalome atlikti savo žmonėms, kitaip nebeliktų struktūros, o be jos ir mūsų, – nustembu išgirdęs gyvybingesnį Šeštadienio balsą, bet toliau klausiu.
– O kaip mes? Kaip mūsų gyvenimas?
– Jis nesvarbus. Be kitų nėra ir mūsų.
– Bet be mūsų nėra ir kitų. Jeigu nėra individo, nėra ir visuomenės.
– Individas visada yra.
– Ne, be laisvos valios, be charakterio, be norų ar jausmų, negali būti individo, tik daiktas.
Šeštadienis dar kažką nori sakyti, bet jį sustabdo atsidariusios nusileidusio lifto durys. Vėl grįžome prie baltų sienų – nieko naujo, tik šį sykį stovi Ketvirtadienis.
– Sveiki atvykėliai! Sveiki sugrįžėliai!
Tai sakydamas Ketvirtadienis pribėga prie mūsų mažais žingsneliais ir pradeda tikrinti vieną dėžę po kitos. Šeštadienis išeina paruošti kostiumų, o aš lieku stebėti kaip kava varomas, smulkaus sudėjimo ir prastos higienos marsietis apžiūri mūsų darbą. Visi išprotėja skirtingai, o jis visad toks buvo: kažkiek išprotėjęs, kažkiek blaivus. Ketvirtadienis atsitraukia, pasižiūri į mane ir nusitempia visu greičiu į šoną.
– Štai mano žvaigždė – Kolosas!
– Mažas, – lepteliu nepagalvojęs.
– Sekma, nedaryk klaidos, neįžeidinėk kitų darbo.
– Kodėl jis tau taip rūpi? Vos jis atliks savo darbą išardysi į detales, o po to vėl sukursi naują, kuriam padarysi tą patį.
– Ah, tu nejauti to paties džiaugsmo.
– Kokio džiaugsmo?
– Džiaugsmo gyventi,
– Žinau, – atsakau kiek neužtikrintai.
– Matai… ne, nežinai kas tau teikia džiaugsmą.
– Kalba Pirmadienis. Nusileisime už trisdešimt minučių. Visi turi susirinkti ant didžiųjų vartų denio, – mano spoksojimą į robotą, baigiantį savo gyvenimą, nutraukia radijas.
Su Ketvirtadieniu nueiname prie vartų, kur visi mūsų laukia. Pirmadienis dėvi klaustrofobiškai ankštą kostiumą. Jam iš paskos įsispraudžiame ir mes.
– Kalba Pirmadienis. Ar visi mane girdi?
Linktelėjame galvomis ir toliau stovime suakmenėję. Vienintelis dalykas, kuris manyje juda yra širdis. Jos ritmas susiderina su purtomu laivu.
– Kalba Pirmadienis. Nusileidimas sėkmingas. Visų pareigos žinomos: aš, Antradienis ir Trečiadienis paruošime gruntą; Ketvirtadienis ir Sekmadienis statys modulinius Šiltnamius; Penktadienis ir Šeštadienis pergabens dėžes.
Išlipame. Ketvirtadienis nurodo robotams kur statyti šiltnamius ir jie kaip skruzdėlės keliauja vorele. Jeigu robotai turėtų veidus jie tikriausiai šypsotųsi, net tie valantys šiukšles sanitariame laive. Žiūrėdamas į juos ir pats nusišypsau, tik užklumpa keistas déjà vu, tarsi vėl būčiau šiltnamyje. Dideliame bronzinių grindų, balkšvų lubų šiltnamyje. Tačiau vienas dalykas sutampa – jausmas. Mano širdis plaka kartu su laiku, jaučiu, kaip mirštu vien būdamas. Gąsdinančiai nuostabus jausmas. Kol stebėjausi, šiltnamiai spėjo iškilti, į juos pradėta gabenti dėžes. Laikas atlikti savo robotišką paskirtį. Vieną dėžę po kitos ruošiu naujam gyvenimui. Naujakuriai turbūt net nežino, bet nuo jų priklausome ir mes.
– Kalba Pirmadienis. Ežerų pH viršija normą. Mikroorganizmai neišgyvens.
– Tiesiog įmeskite geležies sulfato tabletes, per laiką vandens pH nukris.
– Per kiek laiko? – tyliai paklausiau Ketvirtadienio
– Priklauso. Metus, du, dešimt.
– Kalba Pirmadienis. Pagal tvarkaraštį turime išvykti už penkiasdešimt dviejų minučių.
Kelias minutes niekas nekalba. Nežinia, galvoja atsakymą ar laukia kol kitas pasakys. Turbūt visų mintys panašios: ,,Kas pasiliks?“. Manau, daugelis svajoja grįžti į pažadėtąją pensiją kaip herojai, pirmieji atlikę šitokį žygdarbį, begalinio laiko ir kosmoso nugalėtojai. Tačiau kelionė čia nesibaigia, nes visas kelias turės būti ir grįžtas. Laikas gali būti savotiškas pragaras. Galvojame, kad turint daugiau laiko galima viską išmokti, sukurti, išmėginti, bet tiesa yra, jog tai pabaigos baimė verčia gyventi.
– Aš galiu likti ir kai pH bus tinkamas atgaivinsiu mikroorganizmus.
Ketvirtadienis nieko nesako tik žiūri į mane su lengva šypsena lūpų kampučiuose. Vėl užsivelkame kostiumus ir išeiname link laivo. Einame lėtai, atrodo, dar turime laiko. Aš tikrai turiu.
– Šiltnamyje palikau kelis labai naudingus robotus. Nesugadink jų.
Prie laivo stovi kiti įgulos nariai. Šalia guli iš sandėlio atgabenti daiktai: tabletės, įrankiai, maisto atsargos. Kurį laiką žiūrime į daiktus, kaip žiūrima į karstą. Niekas neprataria nė žodžio, bet nemanau, kad ir reikia. Stebiu vieną po kito į laivą grįžtančius draugus. Nejaučiu liūdesio ar skausmo, priešingai, krūtinėje įsižiebia šilta šviesa, apšviečianti vardą – Libertas.