Nr. 30. Atir Anodrak „RESTRICTIO MENTALIS“
Protokolas, nušlifuotas iki genialaus paprastumo, nesuveikdavo ir Globusas* niekaip negalėjo prisikasti iki šioje keistoje planetoje gyvenančiųjų; net ir sukūrę dirbtinį intelektą, jie tebemanė, kad yra kilę iš žmoginės beždžionės, virtusios į nuolat kariaujantį Homo erectus.
Kažkas buvo negerai, bet Mediatoriai niekada nebegrįždavo į bazę, kad praneštų , kas negerai: juos arba sudegindavo inkvizicijos laužuose arba uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse.
Beliko stebėti ŽŽP**, kartas nuo karto sureguliuojant jos magnetinius polius, Ninjo srovės kryptį, ar sausras su potvyniais.
Ir vis tramdyti Marsą.
Šįkart Globuso judėjimo trajektorija yra arčiausiai ŽŽP per pastaruosius šešis milijonus metų ir tikslas kaip niekada arti.
Vilties pasakos, štai ko jiems reikia, jeigu nori juos išgelbėti.
Temstant mane, vieną iš Mediatorių, išlaipino mieste prie jūros.
„Pasirink vyrą ir moterį. Pasiimk juos.”
Tuoj pat įsimaišau į galvas dangun užvertusią minią Klaitalgos aikštėje.
Visi kas gyvas išėjo laukan.
Danguje gi vyksta spektaklis: mainosi visų žinomų spalvų Šiaurės pašvaistės, žaibai audžia nesibaigiančias juostas nuo horizonto iki horizonto, perkūnijos trenksmai, panašūs į milžiniško orkestro kakofoniją, nenutyla nei sekundei –to dar niekada nebuvo vienu metu.
Kurį laiką stebiu žmones ir klausausi jų šnekų; noriu suvokti ką jie kalba savo senąja indoeuropiečių kalba.
Girdžiu sakančius, viešpatie, kur mes buvome, kad nesugebėjome matyti ir suprasti akivaizdžių įrodymų, kodėl mes anksčiau neprisikapstėme iki š i t o, kodėl reikėjo tiek aukų?
Kodėl tik dabar!?
– Klausykite, žmonija visada žinojo, kas ją globoja, tik skirtingais vardais vadino- ramina manantys žiną.
– Argi žodis „globoti“ nieko Jums dabar nesako?!-gudriai prisimerkę klausinėja kiti.
– Viskas įvyko tuoj pat, kai tik Globusas galėjo tą padaryti,- sutartinai linguoja galvomis.
– Sveiki, aš- Arpedžas. Arpedžas Bruno.
Šalia manęs stovintys mergina ir vaikinas atsigręžia išsižioję, nespėję nuryti juoko ir susižavėjimo.
– Otkovas,- tiesia paspaudimui tvirtą ranką.
– La, aš Teikė. Kaip tau? – mergina su žaižaruojančiomis rudomis akimis trumpina susipažinimo ceremoniją iki minimumo.
– Įspūdinga, ką čia bepasakysi,- irgi užverčiu galvą į dangų.
Tai jiedu.
Akies krašteliu matau, kaip sureaguoja Teikė. Pasimuisto, nori kažką pasakyti.
– Kaip manai, Arpedžai, kiek laiko tai truks?- pagaliau ryžtasi pradėti pokalbį.
– Turėtų pakakti trijų valandų Žemės energetiniams laukams atstatyti. Dabar yra keičiama Žemės sukimosi aplink savo ašį trajektorija. Išklibinote galutinai per savo magnetinius ir gravitacinius karus, -šypteliu.
– Tu…iš…T e n? -Teikės balsas sutrūkčioja, ji abejoja.
– Ir taip, ir ne, -intriguoju. -Gali prireikti dar šiek tiek laiko Mėnuliui pritraukti, -išsisuku nuo tiesaus atsakymo, tada Mėnuliui pavyktų išlaikyti stabilų Žemės ašies pokrypį, žemė nebesvyruotų ir vandenyno ir ledynų bangos nebekeliautų per visą planetą.
Mūsų pusėn atsigręžia aplinkui stovintys žmonės: jau kelinta naktis, kai vyksta didingi dalykai, o kažkas apie tai kalba taip paprastai, lyg apie vandens krano virtuvėje sutaisymą.
– Teike, kas naujo danguje?- pasekęs jos žvilgsnį , klausiu.
Ir tikrai, šalia Šiaurinės žvaigždės, tiek metų vadintos Jūreivių žvaigžde- dar vienas šviesulys, gerokai mažesnis už Mėnulį, bet jo melsva, ryški spalva užburia…
Visi aplinkui nuščiūva.
– Iš kosmoso šiukšlių, skriejančių aplink žemę, sulipdėme palydovą, aprūpinome jį energija, jeigu norėsite, padarysite Žemės vaikams Kosmolendą ,- kartoju bazėje išmoktą tekstą.
– Kas dar įvyks iki ryto? – smalsauja Otkovas, perrėkdamas minios ir dangaus triukšmą.
– 5 valandą ryto jūsų laiku visos planetos energetinė sistema prisijungs prie dviejų jėgainių, esančių dvidešimt penkių kilometrų aukštyje, skirtingose planetos pusėse. Visi senieji antžeminiai energijos nešėjai bus saugiai atjungti. Ryte gersite kavą , kurią jums užvirins Žemės sukimasis aplink savo ašį –amžinasis variklis, kurio nebereikia išradinėti. Atsargiai, nenusideginkite liežuvių,-juokiuosi, nes sugebėjau nukreipti dėmesį nuo spektaklio danguje.
– O kokios jungtys bus panaudotos? Ar tik nedumi mums akių?- šalia stovintis vyras su berete nori būti visiškai tikras, kad aš nemeluoju.
– O kokias kaip ten, jungtis naudojate žemės traukai, saulės šviesai?-atšaunu.
…Žaibai virsta begarsiu amalu, ima ryškėti Grįžulo ratų žvaigždynas.
Traukiame trise per kopas, toliau nuo įsišėlusios laimingos minios dainų ir skanduočių.
Laikas.
– Atrodau kaip iškritęs iš mėnulio?- klausiu Teikės ir Otkovo.
– Pasakok,- Otkovas nedaugžodžiauja.
– Atvykau į žemę iš Mėnulio nematomoje jums pusėje įrengtos Globuso Mediatorių bazės. Globuso tikslas –maksimaliai priartėjus prie ŽŽP, saugiai sustabdyti joje vykstančius katastrofiškus procesus. Ir ne tik,-prasitariu.
– Bet kodėl to reikia Globusui?-
– ŽŽP ginkluojasi ir į Visatą siunčia signalus, kad nori užkariauti Marsą, paversti jį savo kolonija, -pradedu iš tolo.
Otkovas su Teike susižvalgo ir linkčioja.
– Įsiutęs Marsas žada paversti ŽŽP juodąja skyle,-nebevynioju žodžių į vatą. Kol planetas “užkariaudavote“ tik savo vaizduotės sukurtuose filmuose, Visata iš to tik juokėsi…
– Visatoje matė mūsų filmus?,- pertraukia mane Teikė.
– Ir net visas jūsų parašytas fantastines knygas skaitė, -juokiuosi.
– Tai Marsui pagaliau pavyko įtikinti Tarybą, kad ŽŽP kėslai yra pavojingi sistemai?- Otkovas irgi nevynioja.
– Taip, ir todėl ŽŽP reikia saugiai patraukti link numanomo įvykių horizonto***.
– Eilinį kartą ŽŽP turės vėl viską pradėti iš naujo?!- žvelgiu į išgąsčio pilnas Teikės akis.
– Nuo Adomo ir Ievos?- supratingai perklausia Otkovas.
– Taryba puikiai supranta, kad Visata dings, jeigu nebebus žmogaus: viskas tuoj pat nustos egzistuoti, nes tik jums Visatoje duota suvokti, apčiuopti, užuosti, paliesti, išmąstyti ir pajausti, -išsisuku nuo tiesaus atsakymo. Tarybos nariams nereikia aiškinti, kad egzistuoja tik tai, ko buvimą kažkas gali patvirtinti, todėl žmogus yra vienintelė tarpinė grandis tarp Amžinybės ir Tuštumos. Taip jau yra ir nieko bus vertos pačios gražiausios žvaigždės, jeigu jų niekada niekas nesvajos atrasti.
Bet Marsas pradėjo negrįžtamus procesus, jo pasiųstoji naikinančioji Devintoji planeta jau pakeliui, todėl ŽŽP reikia saugiai buksyruoti iš Saulės sistemos: jūs pasidarėte per daug pavojingi ne tik patys sau,- taip nutarė Visatos Taryba.
Tylime ir ši tyla lyg nematoma aureolė apgaubia mūsų jaunas galvas.
– Arpedžai , kodėl tu mums tai pasakoji?- Teikės nerimastingas klausimas.
Liko dar 32 sekundės.
– Aš būsiu šalia jūsų, kol ŽŽP kartu su Globusu keliaus iki saugios S2501.
– O visi kiti…,ta džiūgaujanti minia, galvojanti, kad auštant Globusas tiesiog išgelbės planetą ir paliks ją suktis aplink Saulę? Visi tie žaisliukai danguje vaikams…- Otkovas neužbaigia klausimo, į kurį atsakymą pats nutuokia: dauguma patirs spagetizaciją**** ŽŽP bėgant tolyn nuo juodosios skylės ir pavirs kosmoso dulkėmis.
– Bet taip ir neatsakei, kodėl to reikia Globusui?- griebiasi lyg šiaudo Teikė.
– Globusas nuolat vykdo šią Amžinybės užduotį.
– O tu visada meluoji apie tai, kaip mūsų vaikai keliaus žaisti į Kosmolendą?- pravirksta Teikė.
-Teike, pažadu, kad jūsų provaikaičiai žais Kosmolende ir atskris Mėnulin pas Mediatorių Arpedžą. Juk aš pasiimu jus, jau sukurtus Amžinybei- Vyrą ir Moterį. O pirmieji du šviesuliai, kuriuos išvysite danguje atkeliavę į Rojaus sodą, bus Mėnulis ir Kosmolendas.
Dangus ima rausti pusę keturių.
Jūra sustingsta, nebeleidžia bangoms ristis į krantą.
Apkabinu Teikę ir Otkovą.
Paskutinis vaizdas, kurį jie mato-visą dangų užgožianti pulsuojanti planeta.
Pradedu garsiai sakyti Pradžios knygos žodžius: “ O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.“
Pagaunu save galvojant: negi po milijono metų šioje išgelbėtoje planetoje, tapusioje Globuso palydove, Teikės ir Otkovo sūnus Kainas vėl nužudys brolį Abelį?
Dėdule Džordanai Bruno, man pavyko,- šypteliu, tįstant begalybėn paskutinei sekundei.
*Globusas- planeta, išsivaliusi kaimynines erdves aplink savo orbitą ir ieškanti palydovų.
**ŽŽP*-Žemė, žmonių planeta.
***Įvykių horizontas- juodosios skylės paviršius; gravitacinio spindulio sfera, kurios vidaus tolimas išorinis stebėtojas nemato. Jam atrodo, kad iš sferos vidaus neišeina jokios elektromagnetinės. bangos ir jokia medžiaga, o visi reiškiniai jos išorėje vyksta labai lėtai.
**** spagetizacija-procesas, kai stipri juodosios skylės gravitacinė jėga verčia objektą ir reiškinius išsitempti į spagečio formą, prieš suyrant.