Nr. 35. Dafydd „Klaidos kaina“

– Argumentai už: jis turi penkis palydovus, o net keturios planetos jų turi mažiau; jis turi kalnus, slėnius – tokį paviršių, kokį turi bet kuri kieta planeta, be to, jo vardas yra kaip ir daugelio kitų – vienas iš Saulės sistemos dievų. Argumentai prieš: kiti sistemos objektai kerta jo orbitą; charakteristikos panašios į kitų nykštukinių planetų, taip pat jis nesugeba išsivalyti objektų iš savo orbitos, nes yra per mažas, – ramus Saulės balsas aidėjo sistemoje. Venera nekantriai pasimuistė – ar jau galima baigti šitą nesąmonę?!
– Už, – tylutėliai sumurmėjo Merkurijus. Jis, žinoma, savo nuomonės neturėjo, bet jei Saulė nenorėtų grąžinti Plutono į planetas, jie čia nebūtų susirinkę. Deja, sistemos mažylio turbūt niekas neišgirdo: Saturnas dairėsi į kitus – laukė, kol kas nors pasakys, ką jis turi sakyti, Jupiteris per daug pasipūtęs, Marsas tik ir laukia, kada galės iškelti pavydo sceną Žemei, o Uranas paprasčiausiai tingi girdėti.
– Man reikės visų jūsų nuomonės, nes prie sprendimo prisidėsime kiekvienas, – toliau kalbėjo Saulė. Pasigirdo prunkštelėjimas. Akivaizdu, kad Jupiteris ir toliau galvoja esąs geresnis už kitus. Na taip, jis didesnis ir senesnis, bet tai nieko nereiškia. Saulei nė viena planeta nėra geresnė už bet kurią kitą.
– Už. Jis niekuo ne prastesnis už mane. Turi ir normalų paviršių, ir palydovų, – valdingu tonu pareiškė Jupiteris. Saturnas ironiškai susižvalgė su Neptūnu: kur jau ten Plutonas „ne prastesnis“ už Jupiterį, jei tas geresnis už bet ką? Kartais atrodė, kad sistemos didysis pasipūt… didžioji planeta galvoja esanti geresnė ir už Saulę. O štai Veneros ir Merkurijaus tarpusavio žvilgsniai visai kitokie: ar tai, kad jie neturi palydovų, reiškia…
– Be to, jo vardas kaip ir visų kitų planetų, – skubiai pareiškė Marsas nusivaipydamas Žemei.
– Negi mums dar nepakanka mažių? Gal tada priimkime ir visus kitus? – pasigirdo tingus klausimas. Ko gero, Uranas: jis aiškiai bijo, kad teks keltis iš orbitos ir gaudyti Plutoną.
– Tarsi mažiai – tai jau ne planetos, – nukirto Jupiteris. Saulės neketino apsigauti: ji suprato, ko siekia didžioji planeta, tad skubiai įsikišo:
– Primenu, kad planetos sąvoką apibrėžia ne tik dydis! Kaip ir kalbėjome, Plutonas turi palydovų. Jei jis yra nykštukinė planeta, ar Charonas yra nykštukinis palydovas?
Jupiteris susiraukė: dalis jo palydovų mažesni už Charoną, tad gal ir jis skaitosi nykštukinė planeta?!
– Juk sakiau – už, – burbtelėjo kiek nepatenkintas. Kodėl kažkas abejoja jo žodžiais?!
Žemė nejaukiai pasimuistė. Ką nors turbūt reikėtų pasakyti, bet ką? Kažko trūko. Vidinio balso, pasakančio ką daryti ir kaip galvoti. Žemė pati nesuvokė, kad tas vidinis balsas tėra itin didelę įtaką darantis Mėnulis. Jis susirinkime nedalyvavo, tad, žinoma, negalėjo patarti. O ši planeta be palydovo buvo tarsi niekas.
– Už, – galiausiai ištarė ji, nors žodis užtikrintumu nė nekvepėjo. Ši planeta savo nuomonės pagrįsti negali – ją išreiškė tik Mėnulio labui: jis už Plutoną didesnis, tad bus patenkintas.
– Prieš! – beveik pertraukdamas Žemę sušuko Marsas. Saulė ir Venera vienbalsiai atsiduso. Saulei nepatiko tai, kad Marsas dar ką tik aiškino esą Plutonas vertas vadintis planeta, o nuomonę pakeitė tik tam, kad paprieštarautų Žemei. O štai Venerai viskas jau seniai nusibodo.
– Tai už? – nekantriai pasitikslino ji, tik ir siekianti, kad debatai greičiau pasibaigtų.
– Ne, – šaltai paprieštaravo Neptūnas. – Jis kartais pernelyg prisiartina prie Saulės. Mes to nenorime.
– Kodėl nenorime? Per dvidešimt metų, kurie praėjo nuo Plutono pašalinimo iš planetų, jo orbita… – pradėjo žvaigždė, bet buvo grubiai nutraukta:
– Dvidešimt metų? Praėjo vos pusmetis!
Tai reiškėsi Jupiteris, kuriam aiškiai nepatiko, kad Saulė laiką paskaičiavo Žemės, o ne jo matais.
– Koks skirtumas, kiek praėjo laiko? – karščiavosi Venera. – Gal galime pagaliau priimti sprendimą? O gal norite diskutuoti iki tol, kol Saulė taps supernova?!
– Už, – vėl pasisakė Jupiteris. Vis dar raukėsi dėl „dvidešimties“ metų, bet negalėjo leisti, kad kita planeta pasisakytų anksčiau už jį, bene svarbiausią Saul… na, sistemos atstovą.
– Prieš. Jis per mažas, – užginčijo Uranas. Balse aiškiai švytintis tingumas įtaigos nepridėjo, bet Saulė nieko nesakė. Kantriai laukė kitų planetų nuomonės.
– Už, – kiek nedrąsiai vėl pasisakė Merkurijus. Ne tik Saulė taip galvoja, bet ir Jupiteris. Prireikus visada geriau turėti didžiausios planetos užtarimą.
– Jis nė neišsivalo savo orbitos. Sistemoje jau turime tinginių, – tokiu pat šaltu tonu pareiškė Neptūnas.
Iki šiol nė žodžio neprataręs Saturnas atrodė giliai susimąstęs. Tiesą sakant, jis vis dar nesuprato šio susirinkimo tikslo. Bet jei Jupiteris yra „už“, tai turbūt teisinga. Taigi Saturnas jau žiojosi pritarti sistemos kaimynui, bet išgirdo rimtai skambančius Neptūno žodžius ir pasimetė.
– Prieš? – tarstelėjo, tik kad klausiamas tonas neskambėjo įtikinamai.
– Saturno galime nepaisyti, jis amžinai plaukioja, – burbtelėjo Jupiteris, nors paprastai šios planetos sutarė puikiai.
– Kodėl prieš? – lėtai ir maloniai it kalbėtų su atsilikėliu pasiteiravo Saulė. Tai Saturnui pasirodė sunkiau: ką ten sakė Neptūnas?
– Nes jis… neišsivalo orbitos, – šiaip ne taip prisiminęs pakartojo šaltojo sistemos nario žodžius Saturnas.
Žemė sunerimo. Jeigu jau Saturno pareikalavo pateikti argumentą, ar to paties pareikalaus ir iš jos? Anksčiau tokių problemų niekada nekilo, tad kas šiandien ne taip? Žemė nesuvokė, kad viskas tik dėl Mėnulio trūkumo. Palydovas savo planetai darė milžinišką įtaką, o Žemė to nė nejuto. Tad dabar, turėdama pareikšti nuomonę, ji jautėsi pasimetusi.
– Už, – pakartojo karštligiškai mąstydama ką sakyti toliau. – Tinkamas paviršius, – galiausiai pridūrė mintyse lygindama Plutoną su Mėnuliu.
– Prieš! – šūktelėjimas privertė krūptelėti visus susirinkimo dalyvius. Saulė susiraukė: ir vėl Marsas. Jis iš šių pavydo scenų, regis, neišaugs.
– Kodėl prieš? – slėpdama irzulį pasiteiravo žvaigždė.
– Jis savo dydžiui turi per daug palydovų, – patenkintas savimi pareiškė Marsas. Puikiai prikišo Žemei: ta daug didesnė už jį, Marsą, bet palydovą turi tik vieną.
– Nesąmonė. Palydovai planetai iš viso nebūtini, – paprieštaravo Jupiteris, ir Merkurijus aiškiai atsipalaidavo: šis klausimas mažylį vis dar gerokai gąsdino.
– Jis negali tiek suvaldyti. Kas, jei nutiks nelaimė? – laikėsi savo Marsas. Saulei jo argumentai pasirodė laužti iš piršto, tad teko paklausti:
– Ar tu taip nesakai tik dėl to, kad Žemė sakė priešingai?
– Ir vėl mane su ja lygina! – iš karto užsiplieskė Marsas. – Ar jau nebegalima turėti savo nuomonės?!
Jis negalėjo pakęsti esąs mažesnis už sistemos kaimynę. Kodėl negalėjo įsitaisyti šalia Merkurijaus? Itin nepatenkintas nutilo ir neketino daugiau diskutuoti.
– Už? Puiku, už! – šūktelėjo Venera, taip ir nepasivarginusi išgirsti argumentų ar pateikti savojo. Nutarusi, kad šis variantas laimi, sutiko su juo. Žinoma, ir vėl pasikarščiavo bei nė nepagalvojo, su kuo sutinka.
– O kodėl už? – ramiai paklausė Saulė. Neketino leisti Veneros karštakošiškumui sugriauti susirinkimo.
– Tiesiog už. Koks skirtumas?! – nerimo karštoji planeta. Neptūnas teikėsi pasisakyti dar kartą:
– Nuomonė be argumentų neturi būti priimta. Leptelėti galima bet ką.
Žodžiai tarsi teisingi, bet jie Jupiteriui nepatiko: Venera pritarė jam, tad jos balsas privalo būti įskaičiuotas.
– Pasakyk argumentą. Kad ir apie palydovus, – šnipštelėjo Venerai nepagalvojęs, kad šis klausimas gali ir įžeisti. Karštakošė planeta išties įsižeidė, bet dėl ko kito:
– Ko tu man nurodinėji, ką aš turiu sakyti?! – garsiai šūktelėjo. Mielai ištrūktų iš orbitos ir nulėktų sau, bet toli nuo Saulės būtų labai jau šalta.
– Visi mes turime skirtingus paviršius, orbitas, palydovus, – prakalbo Jupiteris. Žinoma, ir toliau galvojo tik apie tai, kad Plutonui grįžus į planetų tarpą jis turės daugiau kam vadovauti. Bet panorėjęs mokėjo pasirodyti diplomatiškas. – Visi esame planetos ir neprivalome visi būti vienodi. Todėl ir Plutonas gali būti kitoks. O jei jo orbitoje yra šiukšlių, čia gali padėti Neptūnas ir Uranas.
– Ką?! – iš karto pasipiktino pastarasis. Negi Jupiteris tikisi, kad jis ne tik kelsis, bet dar ir valys kitų orbitas? – Tai tik įrodymas, kad Plutonas nėra planeta! Aš neprivalau dirbti už jį, – tingiai pridūrė ir, regis, susiruošė miegoti.
– Gerai, nedirbk. Bet Plutonas vis tiek yra planeta, – nepatenkintas tarstelėjo Jupiteris, o Merkurijus įsidrąsino įsiterpti:
– Pritariu.
Atrodė, kad debatai veda į niekur, ir Saulė atsiduso.
– Girdėjome argumentų už ir prieš. Jūsų yra aštuoni, tad jei nesutarsite, galutinį sprendimą priimsiu aš, – kalbėjo ji. Mielai neskaičiuotų Marso ir Veneros nuomonės, bet žinojo, kad nuo to būtų tik blogiau. Taigi nužvelgė aštuonetą ir kuo ramiau pranešė:
– Pasakykite galutinę nuomonę, o tada skaičiuosime.
– Už, – iš karto pasisakė Jupiteris, tą patį pakartojo ir Merkurijus.
– Prieš, – vienbalsiai pareiškė Neptūnas ir Uranas.
– Už, – ištarė Žemė, nors vis dar jautėsi neužtikrintai.
– Prieš, – teikęsis šiek tiek palaukti pasakė Marsas. Gal bent dabar niekas nesakys, kad jis tik prieštarauja bjauriajai sistemos kaimynei?
– Sakiau jau šimtą kartų – už, – vis dar nerimo Venera. Gal dabar jau galima baigti?!
Visi sužiuro į Saturną. Jis jau pasisakė „prieš“, tad jei nuomonės nepakeis, sprendimą teks priimti Saulei. Vis dėlto visa sistema žinojo, kad Saturnas yra be nuomonės plaukiojantis keistuolis. Tereikia jį paveikti, ir gausi tinkamą atsakymą.
Tą puikiai suprantantis Jupiteris skvarbiu žvilgsniu gręžė sistemos kaimyną. Neptūno žvilgsnis ramus, Uranas baigia užmigti, o Marsas iš viso nesiskaito. Pergalė privalo atitekti jiems. Tik ar Saturnas prisimena, kas yra už ir kas – prieš? O gal neprisimena nei savo ankstesnės nuomonės, nei ką jie čia aptarinėja? Jupiteris neleido šioms dvejonėms užimti proto, ir į Saturno pusę plūdo beveik matoma minties „už“ banga. Galų gale sistemos gražuolis kiek pasimetęs ištarė:
– Už.
– Nuspręsta! Tiesiog nuostabu! – ėmė skeryčiotis Venera. Jai nerūpėjo nei susirinkimas, nei jo rezultatai. – Plutone! Ei, Plutone! Tu esi planeta! – šūkavo. Likę susirinkimo dalyviai klausiamai žvalgėsi (Marsas apsimetė nematantis Žemės), kol Saulė galiausiai nukirto:
– Tylos!
Pakluso visi, net ir Venera. Bent tiek gerai, mat to, kas nutiks netrukus, Saulė gerokai prisibijojo. Žvaigždei visos planetos (taip pat ir Plutonas) buvo lygiavertės, ir ji visai nenorėjo, kad kuri nors nukentėtų. Bet kaip reaguos Marsas ar Jupiteris, kai sužinos apie Tarptautinę astronomų sąjungą, esančią Žemėje? O gal neverta minėti? Bet kaip tada grąžinti Plutoną į planetas?
– Ką nors turime daryti? Ar tik pranešti Plutonui? – tarsi perskaitęs mintis ramiai paklausė Neptūnas. Nors jo nuomonė pralošė, Neptūnas reagavo ramiai, ir tai Saulei patiko. Priešingai nei užduotas klausimas, pastatęs ją į nepatogią padėtį.
– Plutoną iš planetų pašalino Tarptautinė astronomų sąjunga, – atsargiai pradėjo Saulė nepastebimai dirstelėdama į Žemę. – Sakyčiau, reikia…
– Tarptautinė… kas? – nesuprato Jupiteris. Negirdėtas reiškinys jam labai nepatiko. Ar sistemoje vyksta kažkas, ko jis nežino?! – Kur tai yra? Kodėl aš tokios nė negirdėjau?
– Žemėje, – trumpai atsakė Saulė mintyse atsiprašydama šios planetos. Visos planetos nustėro, o labiausiai – pati Žemė.
– Ir vėl Žemė! Plutonas iš planetų išmestas prieš “dvidešimt” metų, maža to, tą padarė Žemė! – iš karto puolė piktintis Marsas. Apkaltinta planeta aiškiai nesuprato, kas vyksta, ir Saulė visai pasimetė. Negi ji nežinojo turinti astronomų sąjungą?
– Tai ją išmesti iš planetų! – pareiškė Jupiteris, negalintis pakęsti net minties, kad kita planeta yra svarbesnė už jį.
– Taip! Taip! Taip! – ėmė kaip niekada vieningai skanduoti likusios šešios planetos.
Nepaisydamas Saulės prieštaravimų Jupiteris skubiai išgrūdo Žemę iš susirinkimo, ir ji daugiau niekada neišgirdo esanti planeta. Taip ir nesupratusi, kas yra toji “Tarptautinė astronomų sąjunga”, iki gyvenimo pabaigos klaidžiojo po Saulės sistemą ir vis labiau smuko į Mėnulio įtakos liūną.