Nr. 36. Monika Treikė „Po per-kūnais“

Kosminio laivo ,,Lituanica v6″ įgulą sudarė 118 žmonių, kurie buvo atsakingi už žvalgybos vykdymą paskirtoje teritorijoje. Laivas iš išorės buvo oranžinis su geltonu užrašu. Bet viduje jis buvo labai pilkas, tik įspėjamieji ženklai turėjo spalvą. Laivas skaičiavo 67-tą dieną nuo išvykimo iš Žemės. Tos dienos darbai jau ėjo į pabaigą ir buvo likęs tik paskutinis išėjimas į atvirą kosmosą smulkiems laivo pataisymams.

Renata ir Nijolė atsakė už laivo įrangos priežiūrą ir parengimą. Šį kartą jos darbavosi išėjimo zonoje. Kol Nijolė pildė protokolą, Renata niūniuodama tikrino skafandrus. Vos Nijolė išžengė iš patalpos, durys užsidarė, įkalindamos Renatą, ir pasigirdo atbulinis skaičiavimas iki deguonies ištraukimo ir durų atidarymo į lauką. Aplink buvę kolegos iš karto suprato, kad kažkas ne taip. Pribėgo prie durų ir per stiklą žiūrėjo į Renatą. Tereikėjo maždaug 10 sekundžių ir ji sukniubo ant žemės. Jos oda pradėjo tamsėti. Kolegos bandė patekti į patalpą, bet nesėkmingai. Nijolė nusisuko, nes nebegalėjo žiūrėti. Po kelių minučių, kai niekas nepadėjo patekti į patalpą, jie pradėjo galvoti, kaip reikės pasiekti kūną.

To vakaro susirinkimas, kurio metu jie aptardavo tos dienos darbus ir pasiruošdavo kitos dienos planus, buvo žymiai tylesnis. Įgulos vadovas Alanas pasisakė, apie tai, kas nutiko jo laive:

– Žinau, kad iš vienos pusės tai buvo neišvengiama, to tikėjomės ir tam ruošėmės. Bet iš kitos pusės, suprantu, kad tai yra ne tik mūsų komandos narė, bet ir draugė. Ir tai mus liūdina. Tačiau žinot kaip sakoma: ,,kas pirmesnis, tas gudresnis”. Juokauju – tik norėjau kažkiek praskaidrinti nuotaiką. Šį vakarą kviečiu pabendrauti su psichologu, jei manote, kad jums tai būtų naudinga. O rytoj sutaisykite duris, kad daugiau tokios nelaimės neatsitiktų. Ir, žinoma, paprašysiu iki Renatos naujo perkelto-kūno atspausdinimo, utilizuoti jos kūną. Nijole, ar galėtum tuo pasirūpinti?

Nijolė pradėjo verkti. Tomas iš HR pasiūlė, ne aukos draugei tokią užduotį paskirti, o kam nors kitam. Sofija pasisiūlė pati. Po to komanda susiplanavo kitos dienos darbus ir išsiskirstė vakarui.

Kitą dieną dauguma įgulos narių negalėjo susikaupti, tad ir darbai judėjo lėčiau. O nuo 16:00 jau niekas nebedirbo. Nijolė, Umar ir Kevinas sukiojosi apatiniame denyje. Beveik 17:00 iš spausdinimo patalpos išėjo Renata. Nors ji atrodė lygiai taip pat kaip prieš parą, tačiau tai buvo visai naujas kūnas. Nijolė apkabino Renatą ir paglostė nugarą, tarsi bandydama pasakyti, kad ji čia, jei ko reikės. Kol ėjo link valgyklos, jie visi tylėjo, nes nežinojo kaip užkalbinti Renatą, bet, laimei, ji prabilo pirma.

– Tai ar verkėt kai miriau?, – paklausė Renata ironiškai.

– Tik Nijolė. Ir tai neilgai, – atsakė Umar.

– Nes reikėjo grįžti prie darbų, – pajuokavo Nijolė.

– Kaip reagavo įgula? Ką Alanas kalbėjo per vakarinį? Ar pasakė kokią nesąmonę? – pakiliai paklausė Renata.

– „Kas pirmesnis, tas gudresnis”. – atsakė Kevinas. – O tu supratai, kad mirei?

– Paleidimo zonoj spėjau pagalvoti, kad galiu mirti. Bet tik atsibudusi savo valdūne supratau, kas atsitiko.

– Ką? – paklausė visi.

– Tu pabudai savo valdūne? – pasitikslino Umar.

– Taip, kol spausdinosi naujas per-kūnas, aš buvau savo originaliame kūne Žemėje – Renata atsakė besišypsodama. 

Jie priėjo valgyklą. Visi vakarieniavę sužiuro į Renatą. Kažkas pamojavo, o kažkas balsu pasveikino atsispausdinus. Renata pasiėmė padėklą, įsidėjo smėlio spalvos košę, pilką košę, duonos ir prisėdo valgyklos gale prie kolegų. Nijolė pradėjo pasakoti, kokie darbai yra numatyti rytojui, bet ją nutraukė Kevinas, pradėjęs klausinėti daugiau apie tai, kas įvyko po Renatos mirties: kaip ji atsikėlė? Kaip jautėsi atsikėlusi? Ką veikė tą parą, kol spausdinosi jos per-kūnas?

Renata pasidalino naujienomis, kurios laivo nepasiekė dėl saugumo procedūrų, papasakojo ką nuveikė su tėvais, pasidžiaugė nauju Imagine Unicorns albumu. Nijolė sustabdė Kevino ir Renatos pokalbį ir pabaigė pristatinėti, kokie darbai yra suplanuoti kitai dienai. 

Tą vakarą Renata sėdėjo savo kajutėje ir žiūrėjo į pilkas sienas, ant kurių kabėjo Imagine Unicorns plakatas – vienas iš kelių dalykų, kurį ji galėjo pasiimti su savimi į laivą. Fotografas bandė pagauti jų maištingumą prieš pasaulį, todėl plakatas buvo tamsus ir be spalvų. Tačiau jis vis tiek buvo pats spalvočiausias daiktas jos kambaryje. Renata į atsigulė į lovą ir pradėjo žiūrėti į lubas, kurios buvo tamsiai pilkos, beveik juodos. Kartais ji net nesuprasdavo ar užsimerkė, ar vis dar žiūri į lubas. Kai užmigo, ji sapnavo, kad sėdi parke ir geria žalią arbatą.

Laive tvyrojęs pirminis šokas greitai išgaravo ir įgula per savaitę grįžo į ankstesnį ritmą. Renata, nors ir naujame per-kūne, bet jautėsi kaip ir anksčiau, tad drąsiai dėjosi skafandrą, kol Nijolė jai pristatinėjo užduočių eigą. Kai viską susitarė, jos kartu išžengė iš laivo. Tačiau Nijolė net nespėjo pamatyti, kaip Renatos lynas susisuko ir pradėjo plėšti kostiumą. Ir kuo daugiau Renata bandė išsipainioti, tuo blogiau darėsi. Nijolė pabandė padėti. Bet visame chaose kostiumas pilnai suplyšo ir Renata nebegalėjo kvėpuoti… Vėl…

Per tos dienos vakarinį susitikimą, Alanas pajuokavo, kad geriau HR nesužinotų, kad jie prarado skafandrą ir dar vieną per-kūną. Tomas iš HR smerkiančiai pažiūrėjo į jį.

– Tough crowd,- po nosimi pasakė Alanas. – Visos perkeltų-kūnų netektys tikrai bus įtrauktos į registrą.

Renatos naujas per-kūnas buvo atspausdintas kitą dieną. Šį kartą ją pasitiko tik Nijolė. Kiti kolegos darbavosi viršutiniame denyje. Renata pamatė Nijolę ir pradėjo juoktis.

– Antrą kartą per savaitę… – ir patraukė tiesiai link kajučių.

Nijolė pasiūlė pakilti iki viršaus – kolegoms pravestų dar viena pora rankų. Renatos šypsena dingo ir ji pasakė, kad jaučiasi išsekusi, tad geriau vakarą praleis ramiai. Nijolė, žiūrėdama, kaip Renata nueina, pradėjo galvoti, kaip ji jaustųsi, jei mirtų. Galbūt per-kūno mirtis nėra baisiausias dalykas. Bet visai parai iškristi iš darbų… Vien apie tai pagalvojus, jai sukilo rūgštys. Nijolė pasuko atgal link viršutinio denio.

Praėjo beveik dvi savaitės, kai vieną rytą Renata nepasirodė rytiniame standupe. Ji buvo rasta savo lovoje negyva. Kolegos pradėjo svarstyti, ar nebus kažkas negerai su pakartotiniu per-kūnų spausdinimu. Nors tai buvo neįmanoma, tačiau ši teorija pradėjo plisti po visą laivą. Spėliones sustiprino ir tai, kad Renatos per-kūnas atsispausdino ne po standartinių 24 valandų, bet po 28. Renata teigė nežinanti, kas atsitiko jos trečiam per-kūnui. Nors tiesą sakant, net nepasirodė, kad jai tai labai rūpėtų. Ji buvo pakilios nuotaikos ir vis kažką niūniuodavo. Staiga pasirodė Tomas paprašė Renatos eiti drauge su juo. Kabinete Tomas pasiūlė jai atsisėsti ir vandens. Renata atsisėdo, tačiau vandens atsisakė. Tomas pradėjo pokalbį:

– Aš suprantu, kad laive visko gali atsitikti. Ir mes tam esame pasiruošę, tačiau per-kūnai yra ne tik brangūs spausdinti, bet ir jų medžiagos yra riboto kiekio.

– Ar kažkuo mane kaltini? – piktai paklausė Renata.

– Tikrai ne! Tik noriu paprašyti būti atsargesnei ir pasaugoti savo per-kūnus. Ypač kai tai yra įmonės nuosavybė.

Renata įkvėpė, bet tada kažkas pabeldė į duris ir, nė nelaukęs atsakymo, užėjo.

– Tomai, galbūt galėtum ateiti supildyti protokolą? – paprašė Kevinas.

– Kurį?- paklausė Tomas, bet tada jis suprato. – Negi dar vienas per-kūnas mirė?

– Kol kas ne. Be tuoj… Lukas šiuo metu kraujuoja, ir greitai turėtų numirti.

Tomas pasiėmė planšetę ir išėjo paskui Keviną. Renata pradėjo sekti iš paskos ir nuogirdomis girdėjo, kaip jis toliau aiškino situaciją: ,,…persipjovė venas…”, ,,… visa valgykla aptaškyta krauju…”, ,,… Lukas šaukė, kad jam reikia spėti į motinos laidotuves…”. Taip beklausydama, ji priėjo valgyklą. Prasibrovusi pro kolegas, ji pamatė laikomą Luką, kuris gulėjo kraujo baloj ir prašėsi peilio.

Prie Renatos priėjo Nijolė:

– Kai jis pradėjo kalbėti, kad vyks į jos laidotuves, pasakiau, kad nereikia daryti skubotų sprendimų.

– Bet dalyvavimas motinos laidotuvėse nėra skubotas sprendimas, – pasakė Renata, net nesuprasdama ar draugė rimtai pasakė tokį dalyką.

– O dalyvavimas Imagine Unicorns koncerte prie kurios kategorijos priskiriamas? – kandžiai pasakė Nijolė.

Renata ilgai tylėjo ir galvojo, ką į tai atsakyti, bet Nijolė pasakė, kad darbas yra darbas. Jos rinkosi tokią specialybę… Lukas rinkosi… Jie visi rinkosi…

– Bet ir gyventi reikia, – dar pabandė išlementi Renata.

Nijolė nuėjo.

Kitą dieną per pusryčius buvo tyliau. Renata nesėdėjo su Nijole, tad tikrai nebuvo garso iš jų pusės. Tačiau ir žmonių valgykloje tą dieną buvo mažiau. Toje tyloje pasigirdo įkyrus Alano balsas:

– Atsiprašau, kad trukdau jūsų pusryčius, tačiau tai negali laukti standupo. Vakar vakare netekome ne tik Luko perkelto-kūno, bet ir kitų septynių įgulos narių. Tad po pusryčių, paprašysiu jūsų utilizuoti negyvus perkeltus-kūnus. Galėsite tai laikyti team-buildingu.

Alanas pagavo Tomo deginančias akis ir tęsė:

– Manau suprantate, kad tik juokauju. Team-buildingai vyks pagal planą. Skanaus.

Nuo tų pusryčių nebuvo nė dienos, kad nereikėtų bent vieno per-kūno utilizuoti. Blogiausia būdavo, kai susidarydavo eilė ir reikėdavo laukti, kol visi jie atsispausdins. Dėl darbuotojų trūkumo, pradėjo strigti darbai. Tomas su Alanu iš pradžių bandė slėpti peilius – nepadėjo. Vėliau pradėjo organizuoti komandinius vakarus, kurių metu jie stengėsi suburti bendruomenes, megzti draugystes, užimti juos pramogomis- nepadėjo. Taip pat bandė įdiegti naują atlygio schemą, pririštą prie perkeltų-kūnų tausojimo. Bet ir tai nepadėjo. Tik keliolika asmenų vis dar buvo savo pirmajame per-kūne. Vieno vakarinio planavimo metu, Alanas tiesiog maldavo jų dar pakentėti. Vieneri metai nėra daug, o ir laive gali būti smagu. Du įgulos nariai ties tais žodžiais nusidūrė.

Renata atsispausdino 7-tą kartą. Tai buvo pirmas kartas, kai jos niekas nepasitiko. Ji susirado draugę, dirbančią valdymo bokštelyje. Nijolė gulėjo po panele. Aplink ją mėtėsi įvairūs įrankiai. Panelės dauguma ekranų švietė raudonai, ir skambėjo įspėjamieji signalai.

– Matau trūksta rankų,- juokaujančiai pakomentavo Renata. – Išlįsk ir galėsime pasiskirstyti darbus.

– Netrukdyk,- atšovė Nijolė.

– Nagi, – maldaujančiai paprašė Renata ir pabandė švelniai truktelėti Nijolės remonto gultą. Nijolė pajuto, kad jos gultas juda ir staigiai išvažiavo ir atsistojo akis į akį priešais Renatą.

– Prašau netrukdyk man, – vos nešaukė Nijolė. – Jei nori dirbti, tai dirbk. Tiesiog dirbk. O jei nenori, tai neapsimesk, kad tau svarbu čia būti.

– Bet man svarbu.

– Ar tikrai? Nes jei tai butu tavo pašaukimas, laiko Žemei tiesiog nebūtų.

Renata pirmą kartą pajuto vakuumą. Bandė paaiškinti, kuo jos darbui svarbus laikas poilsiui, bet Nijolė ją sustabdė:

– Tai ir grįžk namo.

Nijolė paėmė nuo žemės atsuktuvą ir padūrė Renatą tiesiai į širdį. Tai buvo pirmas per-kūno nužudymas laive, bet paskutinis atspausdintas kūnas, nes nebeliko iš ko jų spausdinti.

Kosminio laivo ,,Lituanica v6″ įgulą sudarė 14 žmonių, kurie buvo atsakingi už žvalgybos vykdymą paskirtoje teritorijoje. Laivas iš išorės buvo oranžinis su geltonu užrašu. Bet viduje jis buvo labai pilkas, tik įsigėrusios kraujo dėmės suteikė kažkokią spalvą. Laivas skaičiavo 91-mą dieną nuo išvykimo iš Žemės. Tos dienos darbai dar nėjo į pabaigą, nes be didžiosios dalies įgulos narių, jie neturėjo pakankamai žmonių, tad dirbo viršvalandžius. Nors ir jautėsi pavargę, bet pilnatvės jausmas viską užgožė.